Vis dėlto, besikalbant su psichologe paaiškėjo, kad tokių moterų jausmai neturi nieko bendra su meile, na, nebent ta, iš kreivų veidrodžių šalies. Tai pasiaukojimas, kilęs dėl pernelyg mažos savivertės. Apie moterišką auką kalbamės su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte.
– Yra moterų, kurios linkusios aukotis dėl savo vyro – nuolankiai kenčia šiurkštų jo elgesį, bjaurius žodžius, išgėrinėjimą. Kas lemia, kad moterys neatsikerta ar galų gale trenkusios durimis jo nepalieka?
– Tai moterys, kurios užaugo disfunkcinėse šeimose (nebūtinai asocialiose, bet tokiose, kurios nefunkcionuoja sveikai) – jos apskritai nesijaučia vertos būti mylimos ir įsivaizduoja, kad meilę būtinai reikia užsitarnauti. Jos tarnauja šeimoje, partnerystėje, nes jaučiasi nevertos būti mylimos.
Be to, dar ir labai smarkiai prisiriša prie bet kokio žmogaus, rodančio joms dėmesį, ir už jį bando susimokėti ta tarnyste. Tokios moterys ignoruoja savo poreikius, tačiau kitų poreikius atliepia. Žiūrint iš šalies, tokia šeima atrodo keistai – vyras negerbia moters, galbūt ir ranką prieš ją pakelia, o ji vis tiek įsivaizduoja, kad yra mylima ir reikalinga, nes savo rūpesčiu ir pasiaukojimu užsitarnavo meilę.
Paprastai tokia moteris prieš kurdama šeimą net nepastebi vyrų, kurie linkę ne imti, o duoti. Tokie jai neįdomūs, todėl ir ieško vyro, kuris norėtų ją išnaudoti. Na, o kadangi ją traukia vyrai išnaudotojai, sukurti visavertę partnerystę be galo sudėtinga. Sukūrusi šeimą moteris daro viską, kad ją išsaugotų – net jeigu vyras psichologiškai ar fiziškai smurtauja. Aukos sindromas ir pasižymi tuo, kad moteris tiki galinti ką nors turėti tik būdama auka.
– O ji pati suvokia, kad yra auka? Iš kur atsiranda šis sindromas?
– Ne, ji įsivaizduoja, kad tokia ir yra meilė – gaunama per kančią ir pasiaukojimą. Kuo daugiau kančios, tuo neva didesnė meilė. Psichologiškai sveikoje šeimoje augusi moteris neturės šio sindromo, tuo tarpu disfunkcinėje šeimoje augusi turi prastą savivertę, nes nėra patyrusi besąlyginės meilės. Ji matė, kaip mama aukojosi dėl tėvo ir vaikų, tad mano, kad taip ir turi būti.
Labai dažnai šios moterys augo alkoholikų šeimose – kur gerdavo arba tėvas, arba mama, arba abu tėvai. Alkoholikų šeimos nariams būdingas pasiaukojimas – apie tą geriantį visi kiti šokinėja, gyvena jo ritmu ir vaizduoja, kad nėra problemos. Tarkime, jeigu alkoholikas nenueina į darbą, prageria pinigus, neša daiktus iš namų parduoti, žmona ir vaikai patiria didžiulę gėdą, todėl stengiasi visaip jį pridengti.
Įdomiausia tai, kad jeigu staiga vyras meta gerti – moteris su juo nesugeba gyventi, nes jos pačios vertė priklauso nuo gelbėjimo.
Žmona skambina į darbą ir sako, kad vyras susirgo, vaikai namuose būna tyliai, kad neerzintų tėvo. Visas šeimos gyvenimas sukasi apie alkoholiką. Ir vaikai yra mokomi nenešti šiukšlių iš namų – kitaip tariant, slėpti problemą, aukotis, tarnauti.
Tokioje šeimoje augusi mergaitė kitokio modelio net neįsivaizduoja, be to, ji jaučia nuolatinę gėdą ir nevisavertiškumą – mano, kad yra kitokia, prastesnė, kad meilę, rūpestį ar dėmesį būtinai turi užsitarnauti. Ir sau į vyrus pasirenka dažniausiai geriantį vyrą – kartoja savo tėvų šeimos scenarijų, nes toks emocinis fonas jai yra savas.
Tai anaiptol nereiškia, kad jai gera – tiesiog taip įprasta. Tad sutikusi jaunuolį, kuris jai kelia įtampą – tai pasirodo, tai pažada susitikti, bet dingsta, – sutinka už jo tekėti, o ištekėjusi ir toliau būna auka, kaip kad buvo savo tėvų namuose. Įdomiausia tai, kad jeigu staiga vyras meta gerti – moteris su juo nesugeba gyventi, nes jos pačios vertė priklauso nuo gelbėjimo. Atsisakęs alkoholio vyras ima pats savimi rūpintis, o žmona neranda būdo pakelti savo vertės ir ima konfliktuoti, jaustis labai blogai.
Tad šioms moterims, apie kurias kalbama, kad myli per stipriai, reikia labai rimtos psichoterapijos. Jos be galo pažeidžiamos, nors žvelgiant iš šalies atrodo priešingai – stiprios didvyrės, ant savo pečių velkančios ir alkoholiką vyrą, ir namus prižiūrinčios, uždirbančios, vaikais besirūpinančios.
Bet visa tai jos daro dėl labai žemos vidinės vertės – tol, kol žino, kad be jų visa šeima sugriūtų, tol jos jaučiasi vertos meilės ir stiprios. Ir priešingai, kai vyras pasikeičia, jos ima jaustis silpnomis, pažeidžiamomis, nereikalingomis.
– O be terapijos, pagalbos iš išorės, tokia moteris nepraregi? Nenori nusipurtyti sunkumų, atmerkti akis ir žygiuoti į naują gyvenimą?
– Deja, nepraregi, nes tik besiaukojant auga moters savivertė. Na, nebent suserga labai sunkia liga ir pastebi, kad niekas jai nepadeda, kad liko viena – tik tuomet galbūt gali susimąstyti, kad turi ką nors keisti, antraip neišgyvens.
Tuomet gali suvokti, kad per daug aukojosi ir turi teisę pati sulaukti pagalbos. Deja, net ir tokiais atvejais labai retai kada pati moteris susivokia, kad reikia ką nors gyvenime keisti.
Nesuvokia, ir kad jos pasiaukojimas neturi nieko bendra su meile, kad tai tik labai žemos savivertės kompensacija. Motina žemą savivertę perduoda ir savo vaikams, ypač mergaitėms, tad be rimtos psichoterapijos ta grandinė ir nenutrūksta. Galbūt padėti gali jau iš aukos būklės išėjusios moterys, jeigu tokių yra artimoje aplinkoje.
Būna, kad dukra pasiskundžia, jog tėvas ją tvirkina, o motina-auka ne tik kad negina savo vaiko, bet dar ir apkaltina melu. Tuo tarpu sveika asmenybė iškart iškviestų policiją.
JAV yra nemažai draugijų, padedančių tokioms pernelyg besiaukojančioms moterims išsivaduoti, išsilaisvinti, išmokti pasakyti „ne“ ir užsibrėžti asmenines ribas, nes jos jų neturi, t. y. neskiria, kur yra jų poreikiai bei norai, o kur ne jų, kur jų jausmai, o kur ne jų – kitaip tariant, susilieja, susitapatina su savo disfunkciniu partneriu ir pačios tampa disfunkciškos.
Nemoka pasakyti „ne“, nes gyvena ne savo, o sutuoktinio gyvenimą. „Įkritusios“ į tokį gyvenimą moterys pačios iš jo išeiti nebegali, joms reikia pagalbos iš išorės, tačiau dar svarbu, kad jos neatmetinėtų. Kad paklaustų savęs: „Ar aš tikrai gyvenu savo, o ne kitų gyvenimą, ar tikrai tenkinu savo poreikius. Jeigu ne, kas galėtų man padėti“? Galbūt kas nors jau tiesia pagalbos ranką, belieka tik ją priimti.
– Ar aukos sindromas būdingas ir išsilavinusioms, inteligentiškoms moterims? Rodos, pastarosios turėtų susivokti, kad gyvena ne savo gyvenimą.
– Deja, aukos sindromas neturi nieko bendra su išsilavinimu. Net ir universiteto profesorė gali būti auka, asmenybė be ribų. Aukos sindromas susijęs su emocine branda, emociniu intelektu, bet ne su protu.
Vis dėlto dažniausiai tokios moterys gyvenime daug nepasiekia ir, beje, jos gali aukotis ne tik dėl vyro, bet ir dėl vaiko, kuris nuolatos globojamas taip niekada ir neužauga, pasilieka amžinu vaiku.
– O jeigu vyras meta gerti, ar žmonos elgesys nepradeda jo erzinti? Ar įdomu jam šalia savęs matyti nuolankią, tarnaujančią moterį?
– Galbūt ir slegia, ypač, kad nuolatos besiaukojanti moteris pavargsta ir kartkartėmis jai pasireiškia pykčio bei nepasitenkinimo priepuoliai. Be to, ji niekada nebūna džiugi, o nuolatos surūgusi, suvargusi. Kam patinka gyventi su nelaiminga moterimi?
Tad natūralu, jog išblaivėjęs vyras gali blogai jaustis šalia žmonos, juolab kad mato, jog tai ji stumia jį į regresą, jam neleisdama prisiimti atsakomybės. Tuomet prasideda konfrontacija tarp vyro ir moters, ypač kad ir jai netinka pasikeitęs, savarankiškas vyras. O skyrybas, kaip minėjau, dažniausiai inicijuoja vis dėlto moteris.
Deja, aukos sindromas neturi nieko bendra su išsilavinimu. Net ir universiteto profesorė gali būti auka, asmenybė be ribų.
Nors iki šiol atrodė, kad šios poros neišskirs niekas niekada, bet moteriai reikalingas smurtaujantis, šiurkštus ir retkarčiais atgailaujantis vyras. Su tokiu ji gali gyventi labai ilgai ir net nemėginti nieko keisti. Ypač kad alkoholikas vyras gali šaukti, klykti, muštis, bet prasidėjus pagirioms būna labai geras, perka gėles ir dovanas, o moteriai pasirodo, kad tokia ir yra meilė. Kad dėl visko kaltas tik alkoholis. Bet, deja, tai ne meilė, o tik šios priklausomybės dėsningumai.
Pernelyg aukotis linkusi moteris galėjo užaugti ir šeimoje, kur vienas iš tėvų turėjo vadinamąjį bipolinį afektinį sindromą – juo sergančio žmogaus nuotaikos labai smarkiai svyruoja, t. y. žmogus yra tai apimtas visiškos euforijos, tai kamuojamas depresijos. Tokios šeimos panašios į alkoholikų šeimas, nes abiejose vieną minutę būna viskas puiku, o kitą jau, rodos, gyvenimas griūva.
O vaikas gyvena nuolatinėje įtampoje ir dar daugiau – tėvų elgesį, emocines išraiškas prisiima sau. Mano, kad buvo blogas, todėl mama ar tėtis pykstasi. Vaikas nesupranta, kad tėveliui ar mamytei tiesiog banguoja nuotaikos, nepriklausomai nuo nieko, ir tai labai smarkiai pažeidžia vaiko savivertę. Jis jaučiasi nepasitikintis savimi, blogas ir labai stengiasi prisitaikyti prie tėvų emocijų, o savas emocijas bei poreikius slopina.
Gali būti, kad vienas iš tėvų yra narcistinė asmenybė, apie kurią sukasi visų kitų šeimos narių gyvenimai. Tuomet mergaitės poreikiai taip pat niekam nėra svarbūs, niekas jais nesirūpina. Ir vėlgi, mergaitė išmoksta nuslopinti savo poreikius, orientuotis į kitą žmogų – narcistinį tėvą ar narcistinę motiną. Tokioje šeimoje auganti mergaitė taip pat įgyja suvokimą, kad partnerystėje svarbiausia aukotis dėl kito žmogaus, tenkinti kito poreikius negalvojat apie save.
Moterys-aukos niekada neprisiima atsakomybės už save, bet prisiima už kitus. Tai klaidinga, nes mes neturėtume būti atsakingi už suaugusį žmogų. Suaugusiojo užduotis bei tikslas ir yra mokėti bei gebėti patenkinti savo poreikius, suprasti savo jausmus, mokėti teisingai juos išreikšti, prašyti pagalbos, kai reikia, atsisakyti jos, kai nereikia. Na, o moterys-aukos šios užduoties įvykdyti nesugeba – kitaip tariant, yra visiškai emociškai nebrandžios.
– Kažkas kitas už jas sprendimus priima?
– Ne, niekas nepriima, todėl jų gyvenimas ir yra nuolatinis aukojimasis, nuolatinės nelaimės, bėdos. Jos gyvena kito žmogaus gyvenimą – jo jausmais, poreikiais, bėdomis ir, beje, gali būti santykinai patogios ir šeimoje, ir kolektyve, nes jeigu reikia, tarkime, pabudėti darbe, kai niekas nenori, moterys-aukos visuomet sutinka, randa laiko ir gali.
Moterys-aukos niekada neprisiima atsakomybės už save, bet prisiima už kitus. Tai klaidinga, nes mes neturėtume būti atsakingi už suaugusį žmogų.
Apskritai daro tai, ko kiti daryti nenori, nes tokiu būdu bando pakelti vidinę savo vertę. Vis dėlto nuolatinis aukojimasis kelia pyktį, tad šios moterys savo viduje nešiojasi neapsakomai didžiulį pyktį, kuris gali išsprūsti visiškai nelauktai, netikėtai arba suėsti jas fiziškai (t. y. susargdinti kokia nors labai rimta liga).
Neretai tokios moterys yra depresiškos, turi aukštą kraujospūdį, skrandžio opas, serga migrena ar pan. Džiugesys ir laimė joms yra keista, neįprasta emocija, tad jos nemoka džiaugtis, žaisti gyvenimu.
– Besąlygiškai besiaukojančių moterų yra daug ar vienetai?
– Kadangi Lietuvoje alkoholizmo problema yra opi, o ir šiaip, palyginti su kitų šalių gyventojais, mūsų savivertė yra žema, tokių besiaukojančių moterų yra be galo daug. Iš pirmo žvilgsnio jas atpažinti nėra lengva, jos gali būti socialiai apsirūpinusios, o išoriškai neatrodo sutrikusios, nors savo viduje būtent tokios ir yra. Todėl mes nepastebime, kiek daug yra tokių moterų, kurių asmenybės sutrikimas išryškėja tarpasmeniniuose santykiuose.
Beje, kartais šios moterys dėl savo vyro gali ir vaikus paaukoti, t. y. neužstoja jų, negina, apleidžia. Būna, kad dukra pasiskundžia, jog tėvas ją tvirkina, o motina-auka ne tik kad negina savo vaiko, bet dar ir apkaltina melu arba vaidina, kad nieko nevyksta. Tuo tarpu sveika asmenybė iškart iškviestų policiją. Štai tokios baisios būna pasiaukojimo pasekmės, kai dėl savo nevisavertiškumo moteris labiau susitapatina su savo vyru, nei su vaiku.
– Moteris, dar vaikystėje išmokusi aukotis, ir išgėrinėjantis ar savimyla vyras traukia vienas kitą. Kaip mergaitei nepadaryti klaidos ir pasirinkti tokį, su kuriuo gyvenimas būtų šviesesnis?
– Jeigu moteris dar nesukūrė ilgalaikių santykių, jai reikia labai save analizuoti, stebėti, kokie vyrai ją traukia, nes būtent tie, kurie patinka, jai labiausiai netinka. Ir priešingai, tie, kurie jai nuobodūs, neįdomūs, nepatrauklūs, greičiausiai neleis jai ir aukotis. Tad turėtų kurti santykius su tais vyrais, kurie jai rodo dėmesį, yra malonūs ir pagarbūs, bet nebūtinai sužadina jausmus.
Labai dažnai per konsultacijas iš jaunų moterų girdžiu, kad yra kažkoks vyras – geras, turintis perspektyvų darbą, malonus ir išvaizdus, kviečia kartu keliauti, bet su juo neįdomu, nuobodu. O štai kitas laiką leidžia naktiniuose klubuose, pažada susitikti, bet neateina, paskui ateina su gėlėmis ir atsiprašinėja, po to vėl kokį nors skandalą išraito ir yra tas, su kuriuo norėtų sieti savo gyvenimą.
Pirmasis yra sveika asmenybė, kuri nebanguoja, nekelia įtampos, orientuota į sveikus santykius, bet neįdomi. Antrasis psichologiškai nestabilus, bet įdomus, nes toks, kaip tėvelis, kuris tai diržą išsitraukdavo, tai bučiuodavo apsikabinęs, tai mamai gėlių atnešdavo, tai suduodavo per veidą.
– Aukos sindromas paplitęs tik mūsų šalyje ar ir kitur?
– Visur jo yra. Pas mus galbūt daugiau, nes mūsų kaip tautos savivertė mažesnė, mes turime nepakankamai orumo, suvokimo, kad esame verti pagarbos, kad galime tenkinti savo poreikius. Prie tokios žemos savivertės labai prisidėjo ir sovietinė, žmogų žeminanti sistema.
– Galbūt jaunoji karta jau bus kitokia, tos mergaitės, kurios dabar dar tik mokyklą lanko?
– Galbūt šiek tiek, bet jos gi savo tėvų vaikai. Tikiu, kad padėtis pagerės, kai iš svečių šalių sugrįš emigrantai su savo vaikais – jų vaikai jau gali būti kitokie.
