Užsimindavau, kad žmona klauso savo tėvų, jie tiesiog mėgaujasi, per ją ar tiesiogiai kišdamiesi į mūsų šeimą, ypač vaiko auginime, auklėjime; žmona ėmė daug dirbti, nors prašiau daug kartų nesigriebti kelių darboviečių; lytinis gyvenimas virto retesniu nei jaunas mėnulis, o pastovus kompiuterinių žaidimų žaidimas tiesiog virto jos antru pasauliu.
Neseniai susiradau meilužę, na, ne visai, nes lytiškai nebendraujame iki šiol. Tai tik gražus buvimas kartu, bučiniai, kurie susitikimų metu nėra dažni. Pasiūliau žmonai: „Gal gyvenkime atskirai?“ Ji nepanoro kalbėti, tiesiog varė išsimiegot. Priverčiau nors išklausyti.
Taip tęsėsi pusę metų, kol galų gale nebetvėriau savo kailyje. Po truputį atskleidžiau, netiesiogiai, užuominomis, kad turiu meilužę. Ir nors daug smulkmenų sužinojo, taip pat ir meilužei pranešiau, kad ant kortos pastačiau viską – šeimą, sūnų, darbą, karjerą ir pačią meilužę, žmona nė kiek nedvejodama pareiškė, kad skirtis nenori. Tarė: „Eik ir mylėkis su ja.“ Pasakė, kad manęs niekada nemylėjo ir nepuls ant kelių maldauti, kad neišeičiau pas meilužę. Na, sarkazmo buvo tiek daug, kad baisu.
Baisiausia tai, kad suteikiau meilužei viltį ir pažadą būti kartu, nes žmona mane atidavė jai.
Jai pasakiau, gal to maldavimo ir norėčiau, kad tiesiog mane išklausytų, keistų gyvenimo būdą, bandytų gelbėti santuoką... Tačiau baisiausia ne čia. Netikėtai ji pasikeitė. Vieną dieną ėmė maldauti, kad neišeičiau, kad ji mylinti ir t. t. O baisiausia tai, kad suteikiau meilužei viltį ir pažadą būti kartu, nes žmona mane atidavė jai. Dabar toks vaizdas, kad mano širdis perdegė. Nemyliu abiejų ir bijau abi prarasti, gal net myliu abi... Nesuvokiu padėties. Randu daug žmonos ir meilužės panašumų. Gal tai kompensacija to, ko trūko? Nepasitikiu abiem.
Nežinau, ar atsakysite į klausimą. Nesvarbu, jei atsakysite taip, kaip nemokėsiu elgtis, ar man nepatiks. Vis tiek labai ačiū. Ačiū už straipsnius, kuriuose galima rasti tiesos ir peno apmąstymams.
Povilas (vardas pakeistas)
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt.
Laba diena, Povilai. Ačiū, kad parašėte. Tikrai matau, jog esate pasimetęs ir nesusivokiate nei situacijoje, nei savyje. Iškart noriu Jūsų paprašyti, kad neužsigautumėte ir nepriimtumėte mano žodžių giliai į širdį, nes nežadu Jūsų guosti, glostyti ir pūsti į vieną dūdą kartu su Jumis apie tai, kokios tos moterys nepatikimos.
Iš Jūsų laiško susidaro įspūdis, tarsi nei atsakymo, nei ypatingo patarimo nenorite, nes nesuformuluojate jokio konkretaus klausimo. Galbūt labiau norisi išsisakyti, išsilieti, ar galbūt tikitės, kad atspėsiu, ko Jums reikia, pajausiu? Galbūt panašiai tikitės ir iš savo žmonos, kad ji ateis, išklausys visą tiradą ir supras, kas vyksta Jūsų viduje bei išspręs problemas tarsi kokia mama savo vaiką ikikalbinėje jo raidos stadijoje. Taigi, koks jūsų paties indėlis į visa tai, kas vyksta?
TAIP PAT SKAITYKITE: Intymi erdvė: kada neištikimybė yra neištikimybė
Ką gi aš pastebiu: Jūs neprisiimate atsakomybės už save, savo sprendimus: ką reiškia Jūsų pasakymas, kad žmona Jus atidavė meilužei? Kas Jūs – daiktas? Ką reiškia „suteikiau pažadą ir viltį meilužei“? Argi ji nuo pat pradžių nežinojo, į ką įsitraukia, kad jūs jau turite šeimą, žmoną, vaiką? Paradoksas toks, kad dabar bandote prisiimti atsakomybę už visus kitus: meilužę, žmoną, tačiau neprisiimate atsaomybės už patį save – o ko gi noriu aš pats, ką jaučiu, kokie mano poreikai, tikslai gyvenime.
Toks įspūdis, kad Jūsų sprendimai nulemti ne Jūsų paties jausmų, norų, vertybių, o to, kaip pasielgs žmona ar meilužė. Žmona iš pykčio sako: „Niekad tavęs nemylėjau“, Jūs tada pasižadate meilužei, o štai žmonos elgesys pasikeitė: ji sako, kad visgi myli, ir Jūs jau pradedate blaškytis... Galbūt ši paini situacija yra proga Jums geriau suprasti savo motyvus, vertybes, ko gi norite Jūs pats, kokio gyvenimo, kokios moters, namų. Gal tikrai nei viena iš jų, gal kažkokia trečia, o galbūt ta, dėl kurios ir užsimalė visa šita košė.
Toks įspūdis, kad Jūsų sprendimai nulemti ne Jūsų paties jausmų, norų, vertybių, o to, kaip pasielgs žmona ar meilužė.
Sakote, kad nepasitikite nei viena moterimi, bet galbūt pirmiausia jums reikia išmokti pasitikėti savimi ir užsiauginti tą savivertę, nusipelnyti savo paties pagarbos sau ir ne manipuliacijomis, o tikrais būdais. Šiuo metu Jūs tarsi sakote: „Va, dabar susikaukit jūs, kalės, dėl manęs”. Jūsų pozicija: „Jei moteris dėl manęs kažko nepadarė, aš eisiu pasišildyti kitur. O jei ji žada kažką, gal aš vėl parbėgsiu.“ Tai bandymas užsiauginti savivertę netikrais dalykais, vaikiškas lūkestis, kad keistųsi kitas asmuo, pačiam neįdedant jokių pastangų.
O ką, Povilai, Jūs kaip vyras padarėte, kad žmona atsiskirtų nuo tėvų, Jumis pasikliautų ir pradėtų Jūsų klausytis, pasitikėtų, kad nuvesite ją teisinga kryptimi? Kiek knygų apie vaiko auklėjimą perskaitėte, keliuose seminaruose sudalyvavote, kiek konsultacijų apie vyro ir moters santykius bei šeimą buvote? O gal Jūs iš tų, kurie sako: „Nieko ten naujo man nepasakys, aš viską pats ir taip žinau. Ką tie psichologai, kvėšos, pripudrins man mazgus?“
Žmona akivaizdžiai nesaugiai jaučiasi, jei remiasi tėvais, bėga į darbus ir kompiuterinius žaidimus, Jūs tikrai jai nesate autoritetas ir vedlys. Kiek iš tikrųjų ja rūpinatės, ar esate tikrai geras tėvas savo vaikui? Ne ta prasme, kad atnešate eurų ir padedadate žmonai virtuvėje ant stalo, o ta, jog Jūs nuolat užsiimate su sūnumi, lavinate, einate kartu tyrinėti pasaulio, žaidžiate žaidimus, mokote jį konstruktyviai spręsti konfliktus, tvarkytis su „ožiukais“, priimti iššūkius ir pan. O dabar – ką Jūs galite žmonai pasiūlyti? Nedirbti? Už jūsų centus megzti Jums kojines? Jūs gi dabar stebite ir tik interpretuojate jos elgesį, sėdite nuskriausto vaikelio pozicijoje, o ne stipraus, išmintingo, galinčio kalnus nuversti vyro, į kurį norėtųsi atsiremti ir irtis iš visų negandų.
Vyras, kuris traukia moterį, yra pasitikintis, žinantis, ko nori, ir galintis tai pasiekti. Jis mąsto: „Galbūt dabar dar nežinau kaip, bet žinau, kad man vis tiek pavyks“, o ne pirmai nesėkmei ištikus susiviliojantis pakeliui pasitaikančioms pagundoms. Jis nenuleidžia rankų, nesusivilioja antareiliais malonumais, yra atkaklus. Taip pat jis nori mokytis, keistis ir augti, jį įkvepia iššūkiai. Dabar gi jūs bėgate ir ieškote paguodos kitos moters glėbyje.
Taigi, Povilai, ko Jūs išmokote šioje situacijoje, o jei dar neišmokote, ko galite išmokti? Moteriai, kuri turi ambicijų gyvenime, svarbu jausti, kad vyras nestovi vietoje, nori stengtis dėl jos, santykių ir savęs, yra atkalkus ir ištvermingas.
Žmona akivaizdžiai nesaugiai jaučiasi, jei remiasi tėvais, bėga į darbus ir kompiuterinius žaidimus, Jūs tikrai jai nesate autoritetas ir vedlys.
Kartais belaukdama, kol vyras susipras, moteris netenka kantrybės ir tampa irzli, pikta, atstumianti. Jūsų žmona greičiausiai jaučia tuštumą santykiuose ir bando užsipildyti, galbūt jai šiuo metu norisi savirealizacijos, pripažinimo, laisvės, nepriklausomybės. Ir kodėl ji turėtų tūpčioti tik aplink vyrą ir vaiką?
Tuo tarpu išmintingas vyras pažįsta dvilypę moters prigimtį ir žavisi jos nežabotu polėkiu. Pažvelkite kitaip, pozityviai: juk ne kiekviena moteris žaidžia kompiuterinius žaidimus, ar ne? Argi negalite pamatyti jokių pozityvių to pusių?
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė R.Pajuodytė pataria. Po daugiau nei 20 metų atgimė vyro jausmai jaunystės meilei
Taip, jūsų žmona netobula: leidžia kištis savo tėvams, žaidžia tuos bukus (galbūt) kompiuterinius žaidimus ir t. t. Galbūt dabar, gerai viską apmąsčiusi, ji pradėjo įžvelgti buvimo šeimoje pranašumus, todėl ir paprašė, kad neišeitumėte. Ko gero, iš pradžių žmona norėjo Jus atstumti, įskaudinti, nes ir pati taip jautėsi jūsų santykiuose, t. y. atstumiama. Pasakymas: „Eik ir mylėkis su ja!“ nereiškia to tiesiogiai, gal jūs pradėkite skaitykite tarp eilučių, žvelkite giliau, o ne kriskite į vargšelio atstumtojo rolę. Juk akivaizdu, kad tai įžeisto žmogaus įniršis.
Taigi, nustokite kaltinti kitus ir pažvelkite, koks jūsų indėlis į tai, kas vyksta. Taip pat pradėkite koncentruotis ne į kitus, o įsisąmoninti save: ko norite gyvenime, ko siekiate, kokį save matote po penkerių metų, kokius santykius su kitais. Pasikalbėkite su savimi lyg su geriausiu draugu: ką jaučiu, kokie yra mano giluminiai poreikai, pajautos. Galbūt tuomet bus lengviau priimti sprendimus, kaip gyventi toliau: ko atsisakyti, o ką vystyti.
Mano pačios pamąstymas toks: jei meilužė panaši į Jūsų žmoną, kuri, manau, yra Jums tebesvarbi, galbūt tikrai čia tik kompensacija ir reikia atstatyti šeiminius santykius. Jei žmona to nenorės, galbūt verta atsitraukti, bet nebūtinai į kitos glėbį. Gal verta pabūti su savimi pačiu, vystyti vyriškumą, tėvystę, santykius su vaiku.
Geros kloties ir išminties.
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite interneto svetainėje psichoterapeutas.com.
