Anksčiau ar vėliau sveikimo procese seksualinės prievartos patirtis nori išsiveržti, nes užgniaužta viduje ji it koks radioaktyvus grūdas degina iš vidaus. Seksualinė prievarta net ir taikos metu niekada nėra apie seksą ar seksualinio malonumo siekimą – tai visada yra galios demonstravimas, smurtas, siekis kitą žmogų sudaiktinti, išniekinti, nužmoginti.
Tačiau vykstant kariniams konfliktams seksualiniai nusikaltimai įgauna kur kas žiauresnių formų. Tie transparantai, kuriuos jau matėme nešiojant ukrainietes Kovo 8-osios proga, kad „mūsų kūnai nėra karo laukas“ įžodina, deja, labai karčią tiesą, kuri dažniausiai lydi karinius konfliktus, – seksualiniai nusikaltimai pasitelkiami kaip dar vienas būdas palaužti tautos dvasią, sugniuždyti žmones tiek individualiu, tiek bendruomeniniu lygmeniu.
Dažniausiai nuo to nukenčia civilės moterys ir mergaitės, bet iš esmės gali nukentėti visi: kareiviai, civiliai vyrai ir berniukai, garbaus amžiaus žmonės, asmenys su psichinėmis ir fizinėmis negaliomis.
Labai nemalonu apie tai kalbėti, bet, panašu, kad tylėti darosi dar nepatogiau, nes vykstant kariniam konfliktui visai netoliese, mes turime suvokti, kad šitie žiaurumai pamažu prasideda ir ten, todėl dalis pabėgėlių, kuriuos priglausime, be atsikartojančių įkyrių bombų garsų ir klyksmų, atvyks ir su siaubingais seksualinio smurto ar žiaurių kankinimų prisiminimais.
Nors seksualiniai žiaurumai yra dažni karinių konfliktų palydovai, jie nėra absoliučiai neišvengiami. Viešumas, bausmių neišvengiamumas, moterų įgalinimas yra pagrindiniai prevenciniai ginklai. Panašiai kaip seksualinio smurto taikos metu.
Daug seksualinio smurto aukų mokosi nustoti tylėti apie patirtus siaubus, taip mažindamos nebaudžiamumą ir lyčių nelygybę, kurie itin palaiko smurto ratą. Tačiau ar mes, kaip visuomenė, esame pasiruošę priimti šitą informaciją? Kiek jaukiai jaučiamės išgirsti tokius pasakojimus nesmerkdami, nenurašydami seksualinio smurto aukų kaip sugadintų prekių?
Žmonių kova ir savigyna nuo seksualinės prievartos tiek vyraujant taikai, tiek vykstant kariniams konfliktams gali įgyti labai daug skirtingų formų. Pavyzdžiui, moteris, kurią reguliariai tvirkina visa grupė kareivių, kaip išgyvenimo strategiją gali pasirinkti pastangas „užmegzti romantinį ryšį“ su vienu kareiviu ar karininku, taip tikėdamasi išvengti grupinės prievartos.
Tai savigynos ir išgyvenimo strategija, o ne šalies išdavystė ar mėgavimasis gyvenimu. Tačiau neretai moterys, desperatiškai griebusios tokį šiaudą, būna smerkiamos tarsi jos pačios sutiko taip elgtis – bet sutikimas nėra sutikimas, kai vieno žmogaus reguliari prievarta veikiant Stokholmo sindromui yra alternatyva grupiniam smurtiniam žaginimui.
Lygiai taip pat mums dažnai atrodo moteris taikos situacijoje – jei nesipriešino ir nesigynė fiziškai, vadinasi, neva pati norėjo. Kas yra absoliutus absurdas, nes moterys visada aiškiai išreiškia savo nesutikimą būti prievartaujamoms, o fiziškai nesipriešina dėl to, kad būna akivaizdu, jog bet kuriuo atveju bus išžagintos, tik vienu pavyks be stiprių sumušimų, o kitu bus suluošintos ne tik seksualiniai, bet ir fiziškai.
Įdomu tai, kad, kai kalbama ne apie seksualinius nusikaltimus, paprastai mes tų nusikaltimų aukų neapkrauname atsakomybe įrodyti, jog jie patys nesiprašė, pavyzdžiui, nesakome „tavo mašina tokia nauja ir graži, akivaizdu, jog pats prašeisi, kad ją pavogtų; pats kaltas, kad tave apiplėšė ir sumušė, pernelyg pasiturinčiai atrodei ir neįtikinamai prašei, kad tavęs nemuštų – juk nėra sudėtinga kukliai atrodyti ir žmogiškai susitarti“.
Lygiai taip pat mums dažnai atrodo moteris taikos situacijoje – jei nesipriešino ir nesigynė fiziškai, vadinasi, neva pati norėjo.
Stigmatizuodami seksualinio smurto aukas mes tik pakartotinai patvirtiname tai, ko ir buvo siekiama šiais nusikaltimais – nužmoginti ir pažeminti juos. Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į išgyvenusiųjų šiuos siaubingus nusikaltimus priėmimą.
Kaip mes galime sukurti saugią gydančią aplinką žmonėms, patyrusiems seksualinį smurtą?
-
Tikslas – išniekinimo, gėdos ir pažeminimo jausmus išstumti saugumo, įsigalinimo ir ramybės jausmais.
-
Gėda ir kaltė klesti tyloje. Kuo mažiau bus naratyvų, kurie nupiešia tam tikrus veiksmus ar patirtis kaip gėdingus, tuo lengviau nukentėjusieji galės atsigauti. Dėl patirto seksualinio smurto, nusikaltimo vykstant kariniam konfliktui ar po jo, ar seksualinio išnaudojimo vyraujant taikai, auka nėra kalta – tai turime suprasti mes patys, jei netyčia kažkur galvos kamputyje yra užsilikęs panašus įsitikinimas, ir tai turime padėti suvokti nukentėjusiesiems.
-
Turime suvokti ir kiek įmanoma plačiau įtvirtinti nuostatas, kad žmonės, išgyvenę seksualinį smurtą / kitokius žiaurumus, ir žmonės, gimę kaip tokio smurto pasekmė, nepraranda savo vertės. Visi žmonės vertingi.
-
Bet kuriuo atveju itin svarbu bendraujant su žmogumi, patyrusiu seksualinį smurtą, atsiminti, kad mūsų tikslas yra paremti žmogų, o ne atvirkščiai, tad stenkimės įgalinti juos – atkreipkime jų dėmesį į turimas stiprybes ar gebėjimus.
-
Gali būti, kad žmogus savo pyktį ar kitus neigiamus jausmus perkels į pašnekovą, tad gali tekti pasiruošti atlaikyti intensyvių emocijų dozę.
-
Jokiais būdais negalima lyginti situacijos su kitų patirtomis baisesnėmis patirtimis.
-
Kartais geriausia, ką galime pasiūlyti, yra jaukus išbuvimas kartu tyloje. Mums tai puiki treniruotė išbūti su savo nerimu ir noru kažkaip sukontroliuoti situaciją, o mūsų pašnekovui tai yra puiki erdvė susidėlioti mintis be išorinio blaškymosi.
-
Supraskime, kad mūsų galimybės ribotos – žmogui reikia laiko suvirškinti tokias patirtis ir net jei esame patyrę ką nors panašaus bei galvojame, kad galime padėti su geromis įžvalgomis, visgi geriau, jei tiesiog duosime erdvę tam žmogui pačiam prasiskleisti.
-
Palaikykime žmogaus pastangas padėti sau net jei mums jos neatrodo pačios geriausios. Bandyti atkalbėti žmogų galime tik tuo atveju, jei tai, ką žmogus susiruošė daryti, yra akivaizdžiai kenksmingas veiksmas.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad seksualinė prievarta yra tarsi visa ko pabaiga. Kad ji blogiau nei garbinga mirtis mūšio lauke. Ji tarsi gėdinga nenulupama tatuiruotė. Dažnai žmonės, prabilę apie patirtą seksualinę privartą, tarsi gauna seksualinio smurto aukos etiketę, užgožiančią bet kokias kitas tą žmogų apibrėžiančias savybes. Seksualinio smurto auka tampa tarsi tapatybė.
Todėl labai kviečiu mus visus, kiek tik galime, neatsitraukti nuo šitos temos – kad gebėtume pamatyti, jog žmonės po baisių patirčių, kaip ir prieš jas, turi kur kas daugiau įvairių jų tapatybę apibrėžiančių aspektų. Taip ir žmogus, kuris patyrę seksualinę traumą, yra ne tik tą traumą įveikęs žmogus.
Lygiai taip, kaip po apiplėšimo žmogus yra ne tik apiplėštasis – yra kur kas daugiau tą žmogų apibrėžiančių savybių, pavyzdžiui, to žmogaus pomėgiai, profesinis kelias, šeimyninė padėtis, politinės ir religinės pažiūros. Atminkime, kad egzistuoja ne tik gyvenimas iki seksualinės prievartos ir gijimas po jos. Yra ir ar bent turėtų būti gyvenimas po viso to. Ir kiek kiekvienam žmogui pavyks turėti gyvenimo po seksualinio smurto patirties, labai priklauso nuo aplinkinių požiūrio į juos.
Kombatantų istorijos apie dalyvavimą kare yra ne mažiau skausmingos, bet apie jas galima pasakoti herojiškai. Svarbiausia, jos priimamos didvyriškai – kaip kova už laisvę, garbingas priešinimasis. Tačiau pažeidžiami žmonės, moterys, vaikai, vyresni asmenys ir netgi vyrai, patyrę seksualinę prievartą, kuri realiai tampa jų kova, asmeniniu dalyvavimu kariniame konflikte, negali išdidžiai papasakoti, kad jų pažeistos kūno ribos, seksualinis išniekinimas, buvo svarbi kovos dalis, ir jie irgi išgyvenę herojai, sunkiai prisidėję prie kovos.
Tad mažų mažiausiai, ką galime dėl jų padaryti, tai pradėti kurti naują naratyvą – tegul jie būna taikos ir išgyvenimo herojai, panašiai kaip karo veteranai, į kurių randus žiūrime su pagarba.