Centro įkūrėjo, psichologo Antano Mockaus teigimu, Lietuvoje vis dar menkai investuojama į emocinį raštingumą, žmonėms trūksta pačių paprasčiausių žinių apie vidinį emocinį pasaulį, ir ką reikėtų daryti susidūrus su netekties skausmu – kaip jį išgyventi be didesnių nuopuolių. Anot A. Mockaus, „kiekviena netektis gali virsti krize, jeigu jos nevertinsime rimtai, tačiau gali mus auginti, jei kylančių sunkių jausmų nesistengsime nuslopinti, leisime sau jausti, o reikalui esant kreipsimės pagalbos“.
Plačiau apie netektis, gedulą, bejėgiškumą ir būdus dorotis su vidiniu skausmu pasakoja psichologė S.Tindžiulytė.
– Kalbant apie netektis, pirmiausia į galvą ateina artimojo mirtis. Apie kokias dar netektis, kurios galbūt mažiau akivaizdžios, svarbu kalbėti?
– Artimojo mirtis turbūt yra didžiausia įsivaizduojama netektis, tačiau iš esmės skaudžios netektys gali būti pačios įvairiausios, pavyzdžiui, skyrybos, kai staiga šalia nelieka brangaus žmogaus, ir mūsų smegenys tai suvokia kaip netektį. Arba artimojo persikėlimas gyventi į kitą šalį, vaikų išvykimas studijuoti į užsienio universitetus. Šiais atvejais smarkiai apribojamas mums brangus santykis, todėl natūraliai imame jo gedėti.
Skaudu gali būti netekti ir materialių dalykų, prie kurių esame prisirišę, pavyzdžiui, namų, turto, verslo. Juk apie verslą jo kūrėjai dažnai linkę atsiliepti, kaip apie vaiką, kurį augino nuo pirmųjų dienų. Galiausiai, tai gali būti ir nematerialūs dalykai, pavyzdžiui, sveikata, kai jos netenkame. Arba svajonių, turėto gyvenimo plano netektis. Sakykime, pora, kuri ilgai mėgino susilaukti vaikelio, sužino, kad vaikų turėti negalės.
Netektis – tai žmogiškosios realybės dažnas palydovas, kurį neretai mėginame nuneigti, nustumti į šalį.
– Kodėl esame linkę netekčių keliamas emocijas nuneigti? Pavyzdžiui, jūsų minėtos skyrybos neretai vaizduojamos pozityviai, tuo tarpu netekties skausmo dėmuo lieka nuošalyje.
– Dabar žmonės stengiasi su nemaloniais jausmais neužsibūti. Dar ne taip seniai buvo visai kitaip žvelgiama ir į mirties faktą – kai tapdavo aišku, kad žmogus greitai mirs, būdavo įprasta eiti atsisveikinti, kalbėtis su juo, o laidotuvių ceremonija trukdavo gana ilgai. Dabar ji smarkiai sutrumpėjusi, o mirusieji kremuojami, taigi, atėję atsisveikinti jų nebematome. Tikriausiai bent iš dalies tai galima aiškinti mūsų prigimtimi – juk bėgti nuo to, kas nepatogu, yra svarbi evoliucinė varomoji jėga. Mūsų smegenys nuolat siekia patogumo ir malonių įspūdžių.
Vis tik sakyčiau, kad ritualai buvo sugalvoti ne veltui, ir jie iki šiol gyvi skirtingose religijose bei kultūrose pirmiausiai tam, kad įvyktų susidūrimas su mirtimi, ir būtų galima atsisveikinti bei priimti natūraliai dėl to kylančius jausmus.
Labai svarbu, kad šie gedėjimo ir susitaikymo procesai įvyktų laiku, nes nuneigti ir užspausti jausmai toliau mus veikia, gali bloginti gyvenimo kokybę, pasireikšti depresiniais simptomais, nemaloniais psichosomatiniais pojūčiais.
Taip pat, jei traumuojanti patirtis liko neišgyventa, jausmai gali vėliau gyvenime prasiveržti ir labai išgąsdinti, pavyzdžiui, stiprus liūdesys, kuris atsirado, atrodytų, visai ne vietoje ir ne laiku, ir priverčia nustebti, iš kur šie stiprūs jausmai, kodėl dabar? Kartais psichologo kabinete tenka įdėti daug pastangų, norint susieti tai, kas vyksta dabar, su prieš daugybę metų nutikusia netektimi, kuri gal jau atrodo pasimiršusi, tačiau mūsų viduje vis dar kunkuliuoja.
– Neretai galimybę gedėti riboja pašaliniai veiksniai, pavyzdžiui, mama ar tėtis lieka vieni su mažu vaiku, todėl tenka susitelkti ir viskuo pasirūpinti. O tėčio ar mamos netekęs vaikas dažnu atveju šios netekties įsisąmoninti dar apskritai nėra pajėgus.
– Jausti tuos jausmus ir su jais išbūti iš tiesų reikia saugios erdvės, tinkamo laiko ir vidinių resursų. Ypatingai vaikai gali būti nepajėgūs atlaikyti visų kylančių jausmų, todėl čia svarbų vaidmenį atlieka tėvai ir kiti artimieji, kurie gali vaikui padėti, jį edukuoti apie ištikusią netektį. Labai svarbu pasirūpinti ne tik fizine jo gerove, bet ir psichine sveikata. Tačiau net jeigu nepavyksta viso to padaryti, visgi geroji žinia yra ta, kad mes patys galime prie to gedulo sugrįžti savo noru ir sau tinkamu metu, kai turėsime tam daugiau pajėgumų.
Kita vertus, suaugusiems žmonėms išbūti skausme gali padėti psichologinis pasirengimas ir atsparumas, kurį reikėtų stiprinti kasdien sau skiriant dėmesio, rūpinantis savimi. Jei esame pervargę, tikėtina, kad netektis prislėgs dar sunkiau.
Tad galime sau padėti išsimiegodami, sveikai maitindamiesi, bendraudami, sportuodami – tai baziniai dalykai, kurie mums padeda jaustis sveikiau, o taip pat sunkumų akivaizdoje sumažinti didesnių krizių tikimybę.
– Sakote, kad sveikiau su artimojo netektimi susidurti akis į akį, o ne ją nuneigti. Ko gero, panašiai turėtume galvoti ir apie kitokias jūsų minėtas netektis?
– Mūsų kultūroje gausu nuorodų, kaip elgtis mirus artimajam, tačiau susidurti su kitokio pobūdžio netektimis kebliau, nes neturime jas lengvinančių ritualų, ir kur kas paprasčiau pabėgti nuo kylančių nepatogių jausmų, netektis nuvertinant: „Išsiskyriau, na ir kas? Niekas nemirė, ko čia liūdėti“. Visgi reikėtų galvoti, kaip susidurti su tuo faktu, o pirmąją pagalbą mums gali suteikti pokalbis su draugu, bičiuliu ar psichologu, kurio metu turime galimybę netektį įsisąmoninti.
Visos netektys subjektyviai gali būti labai skaudžios ir būtų pavojinga mėginti nustatinėti, kurie įvykiai „turėtų“ būti skaudesni už kitus.
Visos netektys subjektyviai gali būti labai skaudžios ir būtų pavojinga mėginti nustatinėti, kurie įvykiai „turėtų“ būti skaudesni už kitus. Įsivaizduokite, kad mirus giminaičiui nejaučiate didelio skausmo, tačiau jums labai skaudu netekus savo kačiuko, ir dėl to jaučiatės baisiai kaltas, nes mirus žmogui taip neliūdėjote. Todėl labai svarbu sau pasakyti, kad jausmų nereikia grupuoti ir vertinti. Neturėtume jaustis kalti dėl to, ką jaučiame.
– Pakalbėkime apie laikotarpį iki netekties, kai ši jau neišvengiama. Kaip išbūti tokiame bejėgiškume, kai nieko nebegalime pakeisti?
– Gali būti, kad netgi žymiai sunkiau tame būti, negu kad po to, kai lieka gedulas. Nežinomybė ir negalėjimas niekuo padėti gali labai prislėgti. Tačiau reikėtų net ir toje bejėgiškoje situacijoje mėginti atrasti tai, ką tuo konkrečiu metu galima padaryti, pavyzdžiui, pabūti su artimuoju, kartu imtis jo mėgiamų veiklų, paskaityti knygą ar laikraštį, pasikalbėti, padėti buityje.
Tai gali sumažinti bejėgiškumo jausmą. Bet jeigu tai neįmanoma, jeigu ir šioje srityje jaučiatės bejėgiai, mėginkite įgalinti save kitose srityse, kur nepatiriate bejėgiškumo, pavyzdžiui, dirbate darbą, kur galite padėti kitiems, o galbūt turite galimybę eiti savanoriauti, užsiimti kažkuo, kas teiktų prasmės pojūtį. Galiausiai, svarbu mintimis nekeliauti toli į ateitį, o planuoti artimiausią laikotarpį – šiandieną.
– Kalbant apie jau įvykusią netektį, kaip sunkaus gedulo apraiškas atskirti nuo depresijos simptomų?
– Pirmiausia, svarbu pasakyti, kad susidūrus su netektimi tikrai gali pasireikšti platus jausmų spektras. Visgi dažniausiai tai nesutrikdo žmogaus funkcionavimo tiek, kad jis nebegalėtų nieko daugiau veikti. Depresija, savo ruožtu, dažnai stipriai ir ilgam paveikia žmogaus kasdienį funkcionavimą, dažniausiai jai pasireikšti reikia daugiau sąlygų ir priežasčių, nei vien netektis.
Taip pat, gedulas turi savo objektą, kurio gedima. Sunerimti reikėtų, jei žmogus nustoja gyventi savo gyvenimą, nebegali judėti pirmyn, yra tarsi įstrigęs netektyje, ir tai veikia jo gyvenimo kokybę, psichinę būseną. Jei gili ir visa apimanti sunki būsena kamuoja ilgesnį laiką, bet kuriuo atveju vertėtų kreiptis pagalbos.
– Jūsų nuomone, ar kančia ir skausmas gali turėti ir pozityvų, asmenybę brandinantį potencialą?
– Tai tikrai gali auginti. Kalbant apie mirtį, susidūrimo su laikinumu akivaizdoje išryškėja pats gyvenimas, ir kas jame prasminga bei svarbu mums. Kaip rašo egzistencialistas Irvinas D. Yalom ir jo žmona Marilyn Yalom knygoje „Mirties ir gyvenimo klausimas“, kurią jie kartu parašė Marilyn susirgus nepagydoma liga, labiausiai gyventi trukdo būtent mirties baimė, o išdrįsus į ją pažvelgti, ir ją prisijaukinus, sumažėja ir baimė gyventi.
Parengė Vytautas Raškauskas