Mūsų pokalbis buvo apie ribą tarp sveikos meilės sau ir siekio virtualiose erdvėse atrodyti gyvenančiam tobulą gyvenimą. Psichologė atskleidė, jog tie, kas ne gyvena, bet vaidina tobulą gyvenimą socialiniuose tinkluose, iš tiesų nėra viduje laimingi ir stokoja atviro ir teisingo pokalbio su savimi. O kai nėra darnos su savimi, jos negali būti ir su esančiais šalia. Todėl mylėti save yra ne tik reikalinga, bet ir privalu.
Tiesa, socialiniai tinklai, surinktų patiktukų skaičius juose ir tobulo gyvenimo rodymas meilės sau ir savivertės tikrai nepakels. Tačiau ką reikėtų daryti ir kaip spręsti šią problemą, puikiai atskleidė jau minėta mano pašnekovė prof. dr. R.Lekavičienė.
– Profesore, pradėkime nuo to, kas yra sveika meilė sau?
– Iš tiesų pastaruoju metu labai daug kalbama ir rašoma apie tai, kas yra ta sveika meilė sau. Bet žmonės gana skirtingai supranta ir interpretuoja patį terminą. Mano nuomone, reikėtų paieškoti tikslesnio atitikmens, norint nusakyti, ką psichologai turi omeny kalbėdami, kad žmogus turi mylėti save.
Jeigu visgi laikysimės to termino, mano požiūriu, sveika meilė sau – tai atvirumas sau mąstant apie save. Tai tarsi atviras pokalbis, vaidybos nebuvimas, įsiklausymas į save, savo tikruosius poreikius, svajones – tiesiog rūpinimasis savimi.
Sveika meilė sau – tai atvirumas sau mąstant apie save. Tai tarsi atviras pokalbis, vaidybos nebuvimas, įsiklausymas į save, savo tikruosius poreikius, svajones – tiesiog rūpinimasis savimi.
Iš tiesų tai nėra paprasta, nes kartais tikrai reikia drąsos kalbėtis su savimi. Su kitais paprastai mokame pasikalbėti, o su savimi retas kuris pasikalba. Sveika meilė sau, kai išlaikoma dėmesingumo sau, savo vidiniam pasauliui, savo kūnui ir tokio pat dėmesingumo aplinkiniams pusiausvyra. Sveika meilė sau būna tada, kai rūpinimasis savimi nesukelia vargo, nuobodulio. Negalime to pavadinti, jog tai yra tiesiog savęs aptarnavimas. Tai yra malonus lengvas procesas, kai nekenkiame kitiems.
– Akivaizdu, jog teisingai save mylėti nėra lengva ir tikriausiai retas tą sugeba. Kaip neperžengti tos ribos? Kada meilė sau jau tampa nebesveika?
– Tada, kai tą meilę sau suprantame ypač tiesmukai. Pavyzdžiui, aš myliu save, todėl tikrai niekur nenusileisiu. Aš noriu visur laimėti, o ne kitiems užleisti vietą. Aš myliu save, todėl save rodysiu tik tobulą, niekada nepralaimintį, neturintį problemų, niekada nekeisiu savo nuomonės, prie nieko nesitaikysiu ir pan. Manau, kad tai yra tiesiog egoistiška meilė sau. Ir tai yra meilė sau kitų sąskaita.
– Peržvelgę daugelio žmonių profilius socialiniuose tinkluose, rastume daugybę save mylinčių, gražių, atrodytų, tobulą gyvenimą gyvenančių žmonių. Ar galima šią „ligą“ atpažinti socialiniuose tinkluose?
– Manau, kad kai kurie aspektai gali būti matomi. Pavyzdžiui, kai bet kokia kaina bandoma lygiuotis į įsivaizduojamus, etaloninius žmones, gražius, sėkmingus, laiminčius, turinčius pinigų, galimybių ir pan. Tiesiog, kai rodoma save kaip tobulą. Bet gyvenimas yra margesnis – yra sėkmių, nesėkmių ir visi visko patiriame. O pasirinkę tobulojo įvaizdį norime gyventi tarsi scenoje, vaidinti kažką, kuo nesame. Kitaip tariant, užspaudžiame tikrąjį „aš“ ir bandome gyventi, tiksliau – vaidinti pagal svetimas taisykles.
– Turbūt normalu, kad kiekvienas žmogus proto ribose nori ir siekia būti pamatytas, pripažintas, todėl virtualioje erdvėje stengiasi rodytis tik iš teigiamos pusės (gražiai besielgiantis, gražiai atrodantis ir pan.). Kur yra ta riba tarp sveikos meilės sau ir siekio virtualioje erdvėje atrodyti gyvenančiam tobulą gyvenimą?
– Taip, iš tikrųjų teigiamų emocijų norime visi, pripažinimo poreikis yra svarbus turbūt kiekvienam žmogui, bet jį patenkiname gana skirtingais keliais. Vieni, pavyzdžiui, vystydami savo gebėjimus, laimėdami kažkokius muzikinius konkursus, matematikos olimpiadas, kiti galbūt pastebimi dėl verslo idėjų, savanorystės ar pan. Tai dažniausiai yra save realizuojantys žmonės, kurie dega entuziazmu ir eina savo minamu taku. Tenka pastebėti, kad tokie žmonės tikrai nebijo dalintis ir savo nesėkmėmis, pasakoja apie ne visada rožėmis klotą kelią. Ir tokių žmonių pripažinimas atsiranda tarsi netyčia, kaip koks šalutinis produktas tos veiklos, kurią jie labai mėgsta.
Tuo metu kita kategorija žmonių neretai pasirenka visai kitokį kelią – būti pastebėtiems, reikšmingiems ir tai, sakyčiau, atvirkščias kelias, kai pirmiausia yra noras būti matomam, o tada imamasi priemonių, kaip visa tai pasiekti. Pavyzdžiui, bandoma kartoti gyvenimo modelius tų žmonių, kurie matomi, žinomi ir, kaip mums atrodo, visada sėkmingi. Tas imitavimas reiškiasi asmenukėse: nuolatinė veidą puošianti šypsena, modelio poza, kelionių nuotraukos ir jokių bėdų.
Virtualioje erdvėje tokių žmonių savęs pateikimai tiesiog kopijuoja vieni kitus, tampa panašūs ir nebeįdomūs. O žmogus, kopijuodamas kitus, visada bus antras. Kopija, kuri niekada neprilygsta originalui. Be to, kopijuojant nebus patenkinti ir tikrieji, esminiai, giluminiai žmogaus norai, nes jis nebus pasikalbėjęs su savimi, o tik pasirinkęs greičiausią kelią būti pastebėtas.
– Ar tai yra kaip narkotikas, priklausomybė – kuo daugiau rodai savo gražaus, tobulo gyvenimo, kuo daugiau tave liaupsina, tuo daugiau nori tai daryti ir sulaukti liaupsių?
– Tikėtina, kad taip. Tą patvirtina ir ne vienas greitai išgarsėjęs scenos žmogus, kad tas etapas iš tiesų būna. Pritariu tai nuomonei.
– Kodėl „normalūs“ žmonės matydami tokį „nesveiką“ elgesį bijo pasakyti tiesą į akis ir dažniausiai tiesiog spaudžia „like“ po tuo, ką jis pateikia?
– Žiūrint į šią problemą iš tų žmonių, kurie spaudžia patiktukus, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad nereikėtų aklai spausti, o spausti tik tada, kai tikrai verta. Vengimas tiesiai sakyti savo nuomonę gana suprantamas – dažnai tokių žmonių nesieja labai artimas ryšys, bijoma susipykti. Be to, tai yra suaugę žmonės, kurie patys atsakingi už savo gyvenimą. Ir pasakydami, kad jo elgesys galbūt yra nesveikas, jūs rizikuojate gauti atgal atsakymą, kad verčiau pasižiūrėkite patys į save ir nesikiškite, kur nereikia. Todėl iš pradžių reikėtų pradėti nuo savo elgesio keitimo, o ne nuo kitų reguliavimo, t. y. aklai nepalaikyti to, kas nedaro jums jokio įspūdžio ar netgi kelia nemalonius jausmus.
– O jei iš tiesų žmogus mums yra artimas ir rūpi, kaip reikėtų jam pasakyti, kad jis turi rimtų problemų ir kad jam galbūt reikalinga pagalba?
– Kaip ir minėjau, nėra labai paprasta pasiekti, kad žmogus tikrai išgirstų. Ir dažniausiai psichologinė gynyba tokiais atvejais yra neigimas. Kitas kelias būna, kai tokie žmonės racionalizuoja, bando pasiaiškinti pateikdami priežastis, kurios panašios ir realiai galimos, bet tikrai nėra pagrindinės.
Pastebėjus probleminį elgesį geriausiai, aišku, pagelbėtų profesionalus psichologas. Tačiau jeigu vis tik jūs patys norėtumėte padėti, tuomet patarčiau kalbėti faktų, o ne vertinimų kalba.
Pastebėjus probleminį elgesį geriausiai, aišku, pagelbėtų profesionalus psichologas. Tačiau jeigu vis tik jūs patys norėtumėte padėti, tuomet patarčiau kalbėti faktų, o ne vertinimų kalba.
Pavyzdžiui, gal jis pats ir nepastebi, bet jūs atkreipiate dėmesį, kad jums tris kartus per dieną pasakoja apie augantį „like‘ų“ skaičių, kasdien įkelia po 20 naujų asmenukių, jo nuolatinis sėdėjimas soc. tinkluose sutrukdė atlikti tai, ką buvo pažadėjęs ir pan. Paprastai patys žmonės to nepastebi, o kalbant faktų kalba yra šansas, kad susimąstys, nes faktų kalbą yra sunkiau paneigti negu aikčiojimus ar vertinimus.
– Ar tą meilę sau ir siekį virtualioje erdvėje atrodyti gyvenančiam tobulą gyvenimą galima būtų tapatinti su siekiu realiame gyvenime atrodyti tobulai?
– Artimai bendraudami su žmogumi ir žinodami, kaip jis pateikia save virtualioje erdvėje visgi labiau tikime realybe ir elgesiu joje. Kuriamas virtualus įvaizdis, tikėtina, yra tam tikra žmogaus nesąmoninga siekiamybė, kuri turėtų atnešti, kaip jis pasąmoningai tiki, populiarumą, sėkmę, pripažinimą ir pan. Visgi suvaidinti tobulą „aš“ virtualioje realybėje yra kur kas lengviau nei nuolat tą vaidmenį atlikti tikrovėje. Todėl iš tiesų kartais juokingai atrodo nemenkas skirtumas tarp realaus „aš“ ir tobulo virtualaus „aš“.
– Bet ar iš tiesų idealaus gyvenimo rodymas virtualioje erdvėje visada yra kažkokių žmoguje esančių problemų išraiška? Galbūt kai kurie žmonės to siekia sąmoningai (pvz., garsenybės)?
– Taip, aš manau, kad yra kategorija žmonių, kurie gerai supranta, ką daro ir daro tai sąmoningai bei kryptingai.
– Galbūt tą nesveiką meilę sau „diktuoja“ populiariosios kultūros garsūs žmonės, o „paprastieji“, ypač paaugliai, jaunimas, juos tik kopijuoja net nesusimąstydami, kad garsenybės tai daro sąmoningai ir dėl pinigų?
– Taip, pramintu taku eiti paprasčiau, ypač paaugliams, kai dar tos vertybės nėra labai tvirtos. Minti savo taką kai kuriems tiesiog yra baisu, nes bijoma tapti balta varna, pasirodyti neįdomiu, nesėkmingu, atsidurti eilės gale. Bet juk iš tikrųjų labiau žavi žemiškesni žmonės, nebūtinai tobuli, gražūs, savito mąstymo, galbūt žioplai klystantys ir pan.
– Turbūt vis daugiau žmonių, galbūt kartais visai nejučia, įklimpsta į virtualų gyvenimą, kur viskas atrodo lengviau ir gražiau... Galbūt tai net galima būtų pavadinti XXI a. epidemija?
– Tikrai nemažai tokių, kurie realų gyvenimą iškeitė į virtualų. Galbūt ir drąsu taip teigti, bet visgi turi panašumų į epidemiją. Iš tiesų problemų jau kelia labai daug ir toks savęs vaizdavimas soc. tinkluose, apskritai gyvenimas soc. tinkluose jau kelia papildomų gausių problemų.
– Kodėl žmonės pasineria į virtualų gyvenimą – jiems sunkiai pakeliamas greitas gyvenimo tempas, jie vaikosi lengvesnio gyvenimo ir sunkiau susidoroja su stresu, jie tapo narciziškesni ar dėl kokių kitų priežasčių?
– Taip, iš tikrųjų gyvenimo tempas didelis, gyvenimas nėra labai lengvas, paprastas ir nedaugelis iš mūsų nusiteikęs būti gyvenimo autoriais. Tam reikia laiko. Todėl esame labiau linkę nusižiūrėti, kopijuoti, fantazuoti ir tai žymiai lengvesnis, greitesnis kelias. Nereikia įveikinėti realių kliūčių, galima jų „nepastebėti“ ir virtualioje realybėje stipriai aplenkti savo realųjį „aš“. Einant šiuo keliu, gana greitai galima kažkam sukelti pavydą, kartais to ir siekiame, pasijuntame pranašesni, o pats žmogus gauna tą išskirtinumo iliuziją.
– Jūs, kaip specialistė, nuo ko patartumėte pradėti žmogui, kuris nori išgyti nuo per didelės meilės sau ir siekio virtualioje realybėje atrodyti gyvenančiam tobulą gyvenimą?
– Pasikartosiu, ką sakiau pradžioje: reikia drąsos pasikalbėti su savimi, drąsos duoti sau ne pasiteisinimus, o atsakyti tiesiai; ne skųstis, o paprašyti pagalbos, jeigu jos reikia – tik tada mes galime pradėti keisti situaciją. Juk vaidinti tobulą gyvenimą žmogus anksčiau ar vėliau pavargsta, o realus gyvenimas yra žymiai įdomesnis ir bėga jis labai greitai.
Pavyzdžiui, patarčiau tokiems žmonėms išdrįsti pastebėti, kad galbūt jie patys mėgsta skųstis, kad žmonės jiems dažnai atrodo blogi ar nemokantys bendrauti ir pan. Ir tuomet atvirai paieškoti priežasčių savyje. Gal ne kiti kalti, blogi, o patys realybėje nemokate bendrauti, megzti kontaktų? Tada bus aišku, kad reikia ugdyti socialinius įgūdžius, o ne užsimerkti ir kaltinti kitus, atsisukti į save. Kai įsivardiname, ko man trūksta, tada galima bandyti tokią pagalbą ir rasti. Viskas surandama ir viskas išmokstama.
Pirmas žingsnis visuomet yra savo problemos pripažinimas, o ne neigimas ar kitų apkaltinimas. Nuo patiktukų priklausantis žmogus turėtų sau pripažinti, kad greičiausiai bijo realiame gyvenime gaunamų neprognozuojamų vertinimų. O galbūt yra tikrai kentėjęs nuo nepagrįstos kritikos, patyčių ar pan. Tad pateikęs pagražintą savęs vaizdą jis siekia kompensuoti tais patiktukais. Bet tai neišsprendžia problemos, tik gilina priklausomybę nuo aplinkinių vertinimų.
Ir jeigu žmogus sau atvirai pripažins, kad jam paprasčiau kopijuoti kitus, pateikti pagražintą vaizdą, nes jis pats sau galbūt atrodo neįdomus, neturįs jokių dėmesio vertų savybių, tai, kaip sakau, pirmas žingsnis jau bus žengtas ir jam tikrai galės pagelbėti ir psichologo konsultacija, o galų gale yra pakankamai literatūros.
Vaizdžiai tariant, žmogus turi atrasti namus ir ramybę savyje. Sveika meilė sau sušildo ne tik patį žmogų, bet ir šalia esančius. Neegoistiškai save mylintis žmogus ne vaidina gyvenimą, o gyvena.
Neegoistiškai save mylintis žmogus ne vaidina gyvenimą, o gyvena.