Šiandien sunku rasti žmogų, kuris būtų visiškai laisva asmenybė ir tvirtai stovėtų ant kojų, suprastų, ko nori ir būtų nepriklausomas, įsitikinusi psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Priklausomybė nuo santykių ir kito žmogaus gali atrodyti nepastebima problema, tačiau dažniausiai turi ilgalaikių ir skaudžių padarinių.
„Kai kas nors atsitinka, tik tada žmonės suvokia, kad buvo stipriai prisirišę. Kai kurie priklauso labai smarkiai, neįtikėtinai, o kiti mažiau, bet vis tiek priklauso“, – aiškina G.Petronienė.
Pasak specialistės, emocinės priklausomybės problemą pačiam pastebėti sunku, tačiau kilus įtarimui reikėtų atsigręžti į artimuosius – paklausti kelių artimiausių žmonių, nuo ko, jų manymu, esate priklausomas.
„Jie labai greitai suvardina, pavyzdžiui, kad esate priklausomas nuo alaus, interneto, arba kasdien skambinėjate mamai, šiuo atveju jei negalite nė žingsnio žengti be vyro dėmesio. Čia tik pačiam sau nesimato, bet kitiems tai labai matosi“, – dėsto G.Petronienė.
Kaip atpažinti, kad santykius į priekį labiau veda priklausomybė nei jausmai? Psichologės teigimu, dažniausia bėda yra ta, kad du žmonės poroje bendrauja taip intensyviai, kad nebebūna su kitais, partneris tampa nepagrįstai reikšmingas ir galiausiai žmogus nebėra laisvas džiaugtis savimi ir kitais žmogiškais santykiais. Dar keli ryškūs požymiai yra pernelyg didelis pavydas, savo pomėgių ir interesų atsisakymas dėl partnerio.
Psichologė, koučingo specialistė Nijolė Gylė aiškina, kad per stiprus prisirišimas prie žmogaus yra jau ne šiaip problema, o liga.
„Tai yra priklausomybė. Šitai priklausomybei galioja lygiai tas pats, kas ir bet kuriai kitai priklausomybei. Žmogus jaučiasi bejėgis prieš vidinę jėgą, kuri atsiranda jo viduje. Ir kadangi jis nesugeba jos kontroliuoti, problema yra tikrai didelė“, – kalba N.Gylė.
Šaknys glūdi vaikystėje
Įprastai emocinė priklausomybė labiau būdinga moterims, nes, pasak G.Petronienės, kultūriškai jos sieja savo savivertę su motinyste, šeima, vyro turėjimu. Taip pat moterims esą reikia daugiau bendrauti ir jos sunkiau pakelia vienatvę. „Tuo metu vyrų smegenys šiek tiek kitokios, jie gali tūnoti kompiuteryje, būti sulindę į visokias programas, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie nesusiduria su emocine priklausomybe.“
Psichologė N.Gylė aiškina, kad ši problema tarp moterų dažnesnė, nes jos greičiau tampa priklausomos nuo vidinių stimulų, tuo metu vyrai – nuo išorinių, tokių kaip alkoholis ar narkotikai. Tačiau, pasak jos, vyrai taip pat neretai susiduria su emocine priklausomybe.
„Gaunu nemažai laiškų iš vyrų, ir jeigu apačioje nebūtų vyriškų vardų, tai būtų lygiai tokie patys laiškai, kokius man rašo moterys“, – priduria N.Gylė.
Priklausomybė reiškia, kad žmogus gerai nesupranta, ko jis nori, yra užsikabinęs už paties buvimo santykiuose.
G.Petronienė kalba, kad dažniausiai poroje vienas žmogus būna labai lipšnus ir prisirišęs, o kitas būna tas, kuris traukiasi. Bet net tas, kuris traukiasi, irgi yra priklausomas. „Jis irgi įlindęs į tokį bėgimą, pasyvų santykių nenorėjimą, bet jeigu tik antroji pusė nustoja jį gaudyti, tai jau ir šita pusė gali pradėti gaudyti.
Bet kuriuo atveju priklausomybė reiškia, kad žmogus gerai nesupranta, ko jis nori, yra užsikabinęs už paties buvimo santykiuose. Svarbiausia, kad jis vis jaučiasi nelaimingas, nes negauna, ko nori, dar kartą lipa į tą pačią balą ir galvoja, kad gal šį kartą pasiseks“, – aiškina psichologė psichoterapeutė G.Petronienė.
Ji pabrėžia, kad emocinės priklausomybės užuomazgos atsiranda dar vaikystėje, vystant santykį su tėvais. Pasak G.Petronienės, kuo blogiau vaiko poreikiai šeimoje yra patenkinami, tuo labiau jis prie tėvų prisiriša, nes vis dar tikisi kažką iš jų gauti. Suaugus tai pritaikoma ir partneriams.
Psichologė N.Gylė, vedanti palaikymo grupę moterims, kurios myli per stipriai, dėsto, jog moterys, linkusios į emocinę priklausomybę, gyvenime dažnai nesąmoningai pasirenka būtent tokius partnerius, kurie ir įgyvendina jų polinkį į šią priklausomybę. Pasak jos, jeigu mergaitė buvo įpratusi vaikystėje būti įžeidinėjama, kritikuojama, ir ji įprato išgyventi tose sąlygose, tokia emocinė būsena jai tampa norma.
Priklausomybė yra tada, kai žmogus jaučiasi bejėgis kontroliuoti pats save.
„Ji savo santykiuose atgamins, susikurs tokią pačią emocinę būseną ir susiras tokį žmogų, kuris ją vėl įžeidinės. Moterys pasirenka tokius partnerius, kurie garantuoja tą pačią emocinę būseną“, – kalba N.Gylė.
Psichologė priduria, kad moterys neretai savo savivertę sieja su vyro turėjimu, ir galvoja, kad laimingomis jas gali padaryti kažkas iš išorės, o ne jos pačios.
„Ta nuostata vis dar yra gaji, nes nejaučiam, kad pačios savo viduje galim būti pilnavertėmis. Kai galvojame, kad kažkas kitas gali mus padaryti laimingomis, taip ir nutinka, kad savo savivertę siejame su kažkuo kitu, šiuo atveju su vyru“, – sako N.Gylė.
Pasak pašnekovės, nuo emocinės priklausomybės išgyti įmanoma, tačiau pirmiausia reikėtų susivokti savyje ir nebėgti nuo nepatinkančių jausmų.
„Visos bėdos prasideda tada, kai mes pradedam atrinkinėti savo jausmus, žiūrime, kuris yra blogas, o kuris ne. Blogus lyg atidedame į šalį, o tada moteris meluoja pati sau, kartu meluoja ir partneriui, kad viskas yra gerai. Svarbiausia, kad žmogus suvoktų, kad visi jausmai, kuriuos jis jaučia, yra teisėti. Priklausomybė yra tada, kai žmogus jaučiasi bejėgis kontroliuoti pats save. Atsiranda vidinė jėga, kuri būna stipresnė už jo valią“, – kalba N.Gylė.
Svarbiausias dalykas, esant priklausomam nuo santykių, pasak psichologės psichoterapeutės G.Petronienės, yra pripažinti sau, kad turi emocinės priklausomybės problemą, o tada seka labai ilgas ir sudėtingas darbas.
„Reikia išmokti kitaip bendrauti, išmokti nebijoti, jei tave atstums, ir išmokti būti vienam. Tam reikia turėti galimybę iš tikrųjų būti vienam, nebūti kitose priklausomybėse (internete, draugų apsuptyje). Tuomet, esant tokioje meditacinėje būsenoje su savyje, reikėtų stebėti, kas vyksta su mano emocijomis, žiūrėti, kokios mintys ateina, tyrinėti tą vienatvę. Svarbu pažinti savyje tą jausmą“, – kalba G.Petronienė.
Jei santykiai galiausiai nutrūksta
Emociškai nuo santykių priklausomo žmogaus gyvenime skyrybos neabejotinai prilygsta tragedijai. Psichologės teigimu, tada žmogus net ir pasibaigus santykiams nuoskaudas gali jausti iki kelerių metų. Tiesa, tada jaučiama priklausomybė jau nebe išėjusiam žmogui, o nostalgiškiems jausmams, prisiminimams.
Dažnai tas pasimiršimas gali užtrukti net iki trejų metų, kol žmogus nustoja apie tai galvoti.
„Dažniausiai žmogus bando palaikyti tą santykį, dažniausiai jau per pyktį, bet vis tiek dar tame sukasi. Dažnai tas pasimiršimas gali užtrukti net iki trejų metų, kol žmogus nustoja apie tai galvoti, bet galiausiai vis tiek atsiduria jau kituose priklausomuose santykiuose“, – pastebi G.Petronienė. Pasak jos, jei santykiai buvo pakankamai sveiki, širdies žaizdos turėtų užgyti maždaug per vienerius metus.
Paklausta, ar emocinę priklausomybę nuolat patiriančiam žmogui apskritai verta veltis į romantinius santykius, psichologė psichoterapeutė aiškina, kad, jei žmogus to nedarys, vis tiek taps priklausomas, tik jau nuo kitų dalykų ar žmonių. Tai gali būti tėvai, viršininkai ar vaikai.
„Staiga labai reikšmingi pasidaro tie žmonės, kurie anksčiau reikšmingi nebuvo. Kartais jei šeimoje įvyksta skyrybos, pavyzdžiui, vienam iš tėvų vaikai įgyja beprotišką reikšmę. Jų nuotaikos jam pasidaro kaip įstatymai. O jeigu joks žmogus netampa reikšmingas, galiausiai atsiranda kitos priklausomybės, tokios kaip alkoholis, internetas, besaikis sportas, bet vis tiek prie kažko žmogus limpa, neišeina į laisvę“, – pastebi G.Petronienė.
