Nieko keista, kad daug kam šis laikotartis asocijuojasi su įtampa ir stresu, o pagaliau pasiekus finišo tiesiąją, t. y. sulaukus šv. Kalėdų, būna sunku nepersivalgyti, trūksta jėgų prasmingiems užsiėmimams ir tampa sunku geranoriškai bendrauti su artimaisiais.
Jeigu pasiduodame „autopilotui“ ir lekiame kartu su minia, labai tikėtina, kad švenčių sulauksime labiau pavargę, išsekę ir irzlesni, negu norėtųsi. Tai ką gi daryti, kad būtų kitaip? Galime šv. Kalėdų laukti šiek tiek kitaip, pasitelkdami dėmesingo įsisąmoninimo (angl. – mindfulness) principus:
1. Gyvenkime vieną dieną vienu metu
Kuo daugiau užplūsta darbų ir rūpesčių, tuo daugiau tikėtina, kad pradėsime vienu metu mėginti daryti kelis darbus, arba, darydami vieną, jau nerimauti dėl kito. Nors tai gali sudaryti efektyvumo įspūdį, iš tiktųjų yra priešingai: dėl to mes problemas sprendžiame mažiau efektyviai, be to, labiau save sekiname.
Tad kiek galima, šiandien rūpinkimės šios dienos reikalais, o rytoj atliksime tai, kas suplanuota rytdienai. Dažnai krūvis mums atrodo labai didelis dėl to, kad gyvename į priekį ir tarsi jaučiame iškart kelių būsimų dienų ar net savaičių įtampą.
Tačiau juk realiai gyvename po vieną dieną vienu metu. Juk negali tą pačią dieną būti ir trečiadienis, ir ketvirtadienis, ir penktadienis, nors kartais mūsų streso apimtas protas elgiasi taip, lyg būtų būtent šitaip.
2. Atskirkime, kurie dalykai yra esminiai
Tai padės būti proaktyviems, pasitraukti iš neprasmingų pokalbių bei užsiėmimų ir nukreipti savo energiją ten, kur ji bus prasmingiausiai panaudota, bei geriau valdyti stresą.
Planuodami artimiausias dienas ar savaites, atskirkime, kurie dalykai yra esminiai ir susiję su mūsų vertybėmis, o kuriuos pamiršime jau po valandos ar dienos kitos. Intensyviu laikotarpiu ( ir ne tik) labai verta savęs kas rytą paklausti: „Kas man šiandien svarbiausia? Kur noriu nukreipti savo energiją, kad būčiau patenkinta(s) šia diena?“ Tai padės būti proaktyviems, pasitraukti iš neprasmingų pokalbių bei užsiėmimų ir nukreipti savo energiją ten, kur ji bus prasmingiausiai panaudota, bei geriau valdyti stresą. Juk ne veltui sakoma, kad jeigu žmogus žino, kodėl kažką daro, jis gali toleruoti gana daug diskomforto ir nesijausti jo žlugdomas.
3. Atsakykime sau, ko labiausiai norime
Paklauskime savęs, ką mums reiškia gražios, prasmingos šventės. Kokias praėjusių švenčių akimirkas prisimename su malonumu? Jeigu nelabai prisimename, ką tiksliai valgėme arba kuo buvome apsirengę, gal tai nėra svarbiausi dalykai, dėl kurių reikėtų jaudintis? Jeigu geriausiai atsimename maloniai su šeima ar draugais praleistą laiką, galbūt neverta jo iš savęs atimti pernelyg daug dėmesio skiriant nereikšmingoms detalėms?
4. Priimkime savo netobulą, bet autentišką patirtį
Dažnas iš mūsų galvoje turime tam tikrų „schemų“, įsivaizdavimų, kokios „turėtų būti“ šventės: kaip turėtume jaustis, elgtis, kaip turėtų su mumis elgtis kiti žmonės ir t. t. Visi šie „turėjimai“ paprastai būna kažkieno sugalvoti ir mums sudėti į galvą – gal mūsų tėvų ar senelių, gal filmų ar knygų.
Kuo daugiau pasidėsime į šalį visus „turėjimus“ ir „privalėjimus“, tuo daugiau malonių emocijų galėsime patirti.
O realybėje visos šventės, taip pat ir šv. Kalėdos, būna visokios: vieni žmonės jas praleidžia tiesiog siekdami nesusipykti su artimaisiais, su kuriais sunku bendrauti, kiti artimųjų neturi, dar kiti išgyvena pirmąsias šv. Kalėdas po artimo žmogaus netekties, arba atvirkščiai, po naujo šeimos nario gimimo. Kažkam tai yra pirmosios Kalėdos su nauju gyvenimo partneriu, naujoje šalyje ar pan., o kažkam – įprastinės Kalėdos, į kurias galbūt kaip tik norisi įnešti naujumo.
Visi turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės, ir patirti būtent savo šv. Kalėdų versiją, bei praleisti jas kaip galima geriau. Ir kuo daugiau pasidėsime į šalį visus „turėjimus“ ir „privalėjimus“, tuo daugiau malonių emocijų galėsime patirti. Mat visi „privalėjimai“ kelia įtampą, kuri sunkiai dera su atsipalaidavimu, džiaugsmu, žaismingumu ir viskuo, kas gali suteikti malonių išgyvenimų.
5. Prisiminkime, kad mes taip pat veikiame aplinkinius
Dažnai pastebime, kaip aplinkiniai veikia mus: kaip užsikrečiame jų skubėjimu, jauduliu, „paskendimu“ detalėse ir t. t. Bet ir mes patys veikiame šalia esančius žmones, todėl kaskart, kai apsisprendžiama stabtelėti, susimąstyti, pasiklausti savęs, kas svarbiausia, dovanojame galimybę apie tai prisiminti ir šalia esantiems. Gal tai ir gali būti viena iš geriausių mūsų dovanų?
Giedrė Žalytė yra psichologė, kognityvinės ir elgesio krypties psichoterapeutė. Daugiau jos tekstų rasite čia.
