Pasaulis keičiasi mums patiems nebesuvokiamu greičiu, nes gyvenimo greitis tapo elementaria kasdienybe, kurią mūsų smegenys daug nepersistengdamos fiksuoja kaip įprastą rutiną.
Nebešokiruoja, kad mūsų vaikai taps profesijų, kurių šiandien dar nėra, atstovais, mums nebereikės patiems vairuoti ar krauti savo elektromobilių, o turimas elektros sankaupas jie savarankiškai parduos už geriausią kainą ir apie tai praneš tiesiog papildydami mūsų sąskaitą.
Mes nebesinaudosime telefonais, nors šiandien jų pagalba vis dar atliekame didžiąją dalį dienos darbų, o kontaktiniai lęšiai niekuomet nebebus skirti tik regėjimui – jie leis perprasti pašnekovo kūno kalbą ir praneš apie nuolaidą mėgstamai prekei, kurią įsigysime tiesiog mintyse išreiškę tokį ketinimą.
Mandagus robotas nedelsdamas pristatys ją į namus, kol mes milžiniškoje halografinėje „planšetėje“ žiūrėsime ką tik paveldėtus anapilin iškeliavusio artimo žmogaus prisiminimus. Ir vejapjovei sukant ratus aplink namą (juk jai maga atlikti savaitinę dirvos drėgmės ir mineralų pusiausvyros analizę), turėsime laiko paklausti savęs, kam ir kokią dalį patys savo užgyventų prisiminimų testamentu paliksime po mirties.
Paveldėti, ištrinti ir „nulaužti“ prisiminimai
Galbūt kokia nors įkyri programėlė apie tai neprašyta net pareikš savo nuomonę, informuodama, kiek procentų savo gyvenimo laiko paskyrėm vienam ar kitam asmeniui. Tačiau nenorėdami berti druskos ant praeinančio gyvenimo žaizdos, mes tiesiog griežtai jos paklausime, ką asmens duomenų apsaugos teisinės normos mums nurodo daryti su itin asmeniškais prisiminimais, liečiančiais trečiuosius asmenis.
Juk vieną dieną kokioje nors Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje ims veikti mirusių asmenų prisiminimų registras, o Valstybės kontrolė karts nuo karto atliks auditą dėl prisiminimų saugojimo sąlygų atitikties (šiandien galbūt dar neegzistuojančios sąjungos) teisei. Ir šiandien galbūt dar negimęs Arūno Dulkio įpėdinis parengs apie tai puikų pranešimą.
Žinoma, bus įsilaužimo į mirusių žmonių prisiminimų laikmenas skandalų ir pikantiškos detalės keis katastrofų ir nusikaltimų aiškinimo eigą, politikų karjeras ar perrašys vieną kitą istorijos detalę. Sveikas ir perdėtas žmogiškas smalsumas, nesaugumas ir pavydas keičiasi vargiai – jei dabar daliai žmonių maga sekti savo antrąsias puses ar konkurentus, tai visad magės įsilaužti ir į gyvųjų prisiminimus. Štai ir verkia psichologo kabinete vyras, kurio pavydi žmona įsilaužė į trapų ir niekad neišpasakotą jo pirmosios meilės atminimą.
Koks nors prezidentas iš atminties ištrins slaptą mylimąją.
Vardan šventos ramybės (nes ji reikalinga visais laikmečiais), egzistuos dalies prisiminimų ištrynimo paslauga – koks nors prezidentas iš atminties ištrins slaptą mylimąją, o psichologas konfidencialumo dėlei – prisiminimus, kaip ji raudojo dėl šios išdavystės.
Galbūt net išsivystys koks nors tuštumos sindromas – prezidento širdis jaus, kad ten, smegenyse, būta kažko, labai svarbaus, viską keičiančio ir dieną naktį kankinsis, to kažko neatmindamos. Už išlaisvinimą iš kančių žmonės visais laikais leis sau brangiai mokėti – įsivaizduokite prezidentą, maldaujamai parklupusį prieš IT profesorių ir prašantį grąžinti tai, ką šis ištrynęs.
Pagaminkite mums multifunkcinį prezidentą
Mes keičiamės ne tik neįtikėtinu greičiu, tačiau ir neįtikėtinai skirtingomis kryptimis, todėl pasaulis tampa sluoksniuotas ir įvairialypis – viename Žemės rutulyje egzistuoja milijardai skirtingų, be galo suasmeninto vartojimo pasaulių.
Veganas gali mirti nesužinojęs apie mokslininkų sukurtą dirbtinį mėsos pakaitalą, o šunims antipatiją jaučiantis žmogus – apie dirbtinėse įsčiose augančius keturkojų embrionus, tinkančius alergiškiems žmonėms, nes naujienų iš „anų“ pasaulių jie tiesiog „neprenumeruoja“.
Mes galime mirti tiek daug žinantys ir tiek daug nesužinoję, mūsų pasauliai gali būti labai gilūs ir platūs, bet vistiek siauri: taip su moderniais vadovais dirbantis žymus koučeris savo Linkedino paskyroje su nuostaba rašo manęs, kad psichologinio smurto problema kolektyvuose jau seniai išnykus, o skaitantieji lygiai taip pat nusistebėję klausia, kokiame pasaulyje jis dirba ir gyvena, nes mūsiškiai pasauliai dar anaiptol ne tokie.
Pagaminkite mums multifunkcinį prezidentą.
Laimei, šie pasauliai susidūrė (ir dar didesnei laimei – vienas kitu nusistebėjo, bet apie tai vėliau), tačiau taip nutinka ne visiems. Ir jei pasauliai tampa atskiri bei suasmeninti, įsivaizduokite, kokios įvairialypės turės būti prezidento rinkimuose dalyvausiančių asmenų rinkimų kampanijos, kad pasiektų juos, tokius skirtingus ir atlieptų į ten vyraujančias aktualijas. Štai jums ir iššūkis, ateities viešųjų ryšių specialistai: pagaminkite mums multifunkcinį prezidentą.
Kur prisiglausti robotų aplenktiesiems?
Kokie iššūkiai laukia kitų specialistų? Technologijos pakeis ne tik kasininkus, gamybos linijų darbuotojus ar vairuotojus – tikėtina, kad tas pats likimas ištiks, pavyzdžiui, karjeros konsultantus ar draudimo brokerius: juk mūsų talentų, poreikių ir galimybių analizė gali būti sėkmingai kompiuterizuota ir automatizuota, o darbo ar draudimo pasiūlymai – tikslūs ir asmeniški.
Teks atrasti savyje tai, ko nesugeba nei robotai, nei programinė įranga.
Ei, radiologai ir buhalteriai, meteorologai ir siuvėjai, personalo darbuotojai ir kariškiai, kūno ar užsienio kalbų mokytojai ir dar aibė kitų – didelis iššūkis laukia visų mūsų, kuriems daugybę kartų teks persikvalifikuoti ir atrasti savyje tai, ko nesugeba nei robotai, nei programinė įranga. Arba didelis iššūkis laukia tų, kurie, mokėdami mokesčius, išlaikys robotų ir programų aplenktuosius (kol juos, aplenktuosius, Užimtumo tarnyboje aptarnaus robotai konsultantai).
Tikėtina, kad įvykus Didžiajam technologiniam sprogimui, kurį laiką ypatingai nepatraukliomis darbovietėmis gali būti biudžetinės įstaigos – juk dalis jų šiandien vis dar nepripažįsta įteisintų nuotolinių darbo vietų ir sunkiai įveikia mobiliųjų parašų diegimą, tad iš tiesų rimti ir spartūs technologiniai šuoliai gali sukelti šiokį tokį paralyžių. Tikėtina, kad robotų aplenktieji turbūt kurį laiką glausis būtent šiame sektoriuje – todėl jam siekti technologinio proveržio (ir „susišnekėti“ su kitais pasauliais) gali būti dar sunkiau.
Mažiau buities ir daugiau būties
Tarp milijardo suasmeninto vartojimo pasaulių nebeįmanoma (iš)gyventi ir sugyventi nuo seno įprastomis kategorijomis ir vaidmenimis – pavyzdžiui, „kaimietis“ ir „miestietis“, „paauglys“ ar „suaugęs“, nes šiandien kaimietis pamiškės kluone tampa tarptautinėje plotmėje geidžiamu programišiumi ir (kol neišvystė bei neįteisino teleportacijos), tik užsimanęs skrenda į novatyviausius pasaulio didmiesčius.
Paauglys per jo nesudominusią literatūros pamoką sugalvoja, kaip dykai ir teisėtai vartotojams pasiūlyti tai, iš ko suaugę verslo veteranai kurį laiką mito. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei iš pradžių šiame straipsnyje dalijausi galimomis ateities projekcijomis, tai kaimietis ir paauglys yra realūs pavyzdžiai iš vakar – Žemaitijos ir Dzūkijos Lietuvos.
Taigi, nors psichologai vis dar šneka apie žmonių išgyvenamus vidinius vaidmenų konfliktus (turbūt vienas šių laikų žymiausių – mamos ir karjeristės konfliktas), reikia sutikti, kad gyvenimas tokiomis kategorijomis ilgai nebetruks.
Nebestebina, kad elektromobilio vežama mama pakeliui namo kutens savo vaiką, atliks jo kraujo tyrimą, nusiųs gydytojui duomenis ir įjungs virtuvinį kombainą.
Griežtos vaidmenų ribos ir jiems keliami socialiniai reikalavimai su kiekviena diena vis labiau trinasi, o technologijos – vis labiau padeda atlikti daug vaidmenų vienu metu. Jei kadaise nesistebėjome Anos Kareninos, pasiklydusios tarp savo širdies ir socialinio vaidmens reikalavimų, tragedija, tačiau aikčiojome nuo vienkartinių sauskelnių, drabužių džiovyklių ar bekontakčių termometrų, tai šiandien – viskas atvirkščiai.
Nebestebina, kad elektromobilio vežama mama pakeliui namo kutens savo vaiką, atliks jo kraujo tyrimą, nusiųs gydytojui duomenis ir įjungs virtuvinį kombainą, verdantį sriubą jos namuose (ir, Ana, mano mieloji, kaip Tu nustebtum dėl savo laimės mūsų dienose!)
Taigi, viso gero, eilės poliklinikose ir trepsėjime prie puodų, iki nepasimatymo, iškankinę vaidmenų konfliktai ir chroniškas fizini bei dvasini nuovargi, suniokojęs tiek daug mūsų, šiuolaikinių žmonių, likimų.
Šiandien mes tariam „labas rytas“ auštančiam kitokiam rytojui.
Kai mums grąžins pavogtą laiką
Nors psichologijos ir vadybos srities lektoriai akcentuoja laiko planavimo svarbą ir vis dar veda apie tai seminarus, tai taip pat praras aktualumą – dėl daugybėje gyvenimo sričių mus pavaduosiančių technologijų laiko turėsime vis daugiau ir daugiau, be to, technologijos, atlikusios mūsų įpročių, pareigų, maršrutų ir rutinos analizę, kaskart mums taupys laiko, siūlydamos optimalius sprendimus ir naujus elgsenos modelius.
Galiu paguosti – ateityje valiuta bus nebe pats laikas, o tai, kaip jį (pra)leisime. Tačiau ši laisvė, kaip ir visuomet, laimę atneš tik brandiesiems.
Tad giliu atodūsiu lydimas skundas „Aš neturiu laiko sau“ psichologo kabinete taps retas kaip didysis asiūklis iš Raudonosios knygos. Iššūkiu taps visai kas kita – kaip iš tiesų prasmingai praleisti šį laiką.
Juk nuobodulys, nors kartais vaikams ir padeda atrasti kūrybiškumą, iš tiesų gyvenimą gali paversti gerokai blausiu: jis prieštarauja žmogaus prigimčiai žavėtis, domėtis, patirti vidinės paskatos jausmą ir ilgai užsibuvęs pakenkia mūsų raidai.
Turbūt pamenate istoriją, kai didelių kompanijų vadovai JAV nusprendė pradėti dirbti trumpiau ir staiga nebežinojo, ką daryti su atsiradusiu laiku? Vienas jų, pusamžis, net nusisamdė pianino mokytoją. Taigi, šiandien dar be galo skubančius ir nusigandusius filmo In Time scenarijaus galiu paguosti – ateityje valiuta bus nebe pats laikas, o tai, kaip jį (pra)leisime. Tačiau ši laisvė, kaip ir visuomet, laimę atneš tik brandiesiems.
Įtikinamai meluoti bus vis sudėtingiau
Veikiausiai seminarai ir knygos apie kūno kalbą, socioniką, asmenybės tipus taip pat nebeteks prasmės – nužvelgus žmogų, akiniai ar kontaktiniai lęšiai neblogu tikslumu nusakys, kas jis per vienas.
Tad nusikaltėliai, politikai, kazanovos ir įvairaus plauko manipuliatoriai turės mokytis meluoti taip, jog apgautų (ar užhipnotizuotų?) ne tik žmones, bet ir pažangiausias technologijas.
Tačiau ilgainiui žmonių visai nebeanalizuosime iš jų rašto: mes vis mažiau ir mažiau rašysime ranka, grafologija kaip taikomasis mokslas išnyks ir apskritai gebėjimą rašyti ranka savo gyvenimo aprašyme nurodysime kaip ypatingo išsilavinimo ženklą. O gal istorija iš tiesų keliauja ratu? Juk kadaise karališkosios šeimos metraštininkas ar kaimo šviesuolis, mokėję rašyti, dėl to taip pat sulaukdavo ypatingos pagarbos.
Ypatingai vertinamais gebėjimais taps ir sportiniai talentai.
Ypatingai vertinamais gebėjimais taps ir sportiniai talentai – viena vertus, technologijos nebeleis sukčiauti vartojant uždraustas chemines medžiagas, antra vertus, net kai Olimpinėse varžybose atsiras žmonių ir robotų klasės, mes žavėsimės tuo, kas pasiekta valios pastangomis ištreniruotu kūnu ir šio kūno sąjunga su harmoninga psichika. Todėl, kai toje pačioje rungtyje robotas ir žmogus pasieks tų pačių rezultatų, mes labiau plosime žmogui.
Kodėl bijome, kad robotai jaus?
Sakote, ilgainiui robotai dėl to pavydės? Kreipsis į lygių žmonių ir robotų teisių tarnybą? Kentės nuo menko savivertės jausmo?
Mes bijome, kad robotai jaus (ir taps protingesni), nes tikime, kad jausmai ir protas ir yra tai, kas mus paverčia ypatingais ir išskirtiniais kitų gyvybės formų kontekste. Mes bijome netekti savo pamatinio ir ilgai puoselėto unikalumo. O gal kažkur giliai bijome ir patys pradėti šį bei tą jausti robotams? Juk tai, kad kažką jaučiam kitam žmogui jau pakankamai apsunkina gyvenimą… Žinant apie žmonių polinkį į personifikaciją ir prozopopėją, artumo baimę ir vienišumą, žmogaus jausmai robotui – nesunkiai tikėtini.
Ką mums ir apie mus sako baimė būti aplenktiems, pavergtiems ir galiausiai sunaikintiems dirbtinio intelekto?
Ką mums ir apie mus sako baimė būti aplenktiems, pavergtiems ir galiausiai sunaikintiems dirbtinio intelekto? Žmogus, siekdamas išlikti, ėmėsi dominuoti kitų gyvybės formų atžvilgiu ir taip ne tik evoliucionavo, bet ir įsigalėjo.
Jis iš prigimties linkęs žaisti galios žaidimus ir galynėtis, todėl visais laikmečiais bijo būti kažkieno nugalėtas – prakeiksmo, maro, kaimyninės šalies, ateivių, robotų ar dirbtinio intelekto – ne taip jau svarbu. Kadaise žmogus jautė neapykantą ir baimę pirmiesiems automobiliams ar liftams, šiandien baiminasi robotų ir dirbtinio intelekto, o rytoj bauginsis kažko, ko šiandien dar net nepradėjo kurti.
Laimei, visais laikmečiais iš šio baimės konteksto iškrito tie, kurie pirmieji nepabijojo: sėdo vairuoti, leidosi liftu ir taip į mūsų kasdienybę įtraukė daugybę išradimų. Ir vargu, ar baimė būti visiškai sunaikintiems kuo nors skiriasi nuo tradicinės žmoniją tūkstantmečiais kamuojančios pasaulio pabaigos baimės – ji išpranašauta daugybę kartų, įvairiose kultūrose ir tikėjimuose, tad grasymas Žemei ne Didžiuoju teismu ar kometa, o dirbtiniu intelektu yra tik dar vienas magišką visuotinės baigties jausmą leidžiantis išgyventi kartas. Taigi, šiandien žmones kamuoja senos baimės, ieškančios vis naujų raiškos formų.
Tai, ko šiandien mokomės, rytoj – nebereikės
Šiandien dedame tiek daug pastangų, kad išliktume sveiki fiziškai ir dvasiškai bei pratęstume savo gyvenimo trukmę; mokom(ės) kūno kalbos, laiko planavimo, streso valdymo, vairuoti, atpažinti savižudybės riziką, užsienio kalbų ir dar daugybės kitų dalykų – tam, kad išgyventume šį sudėtingą virsmo laikmetį kokybiškiau.
Po Didžiojo technologinio sprogimo galėsime gyventi kokybiškiau skirdami tam kur kas mažiau sąmoningų pastangų: tikėtina, kad technologijos, nuolat analizuosiančios mūsų būsenas, pagaliau užkardys savižudybes, laiku diagnozuos ligas ar padidėjusias jų rizikas, laiku pasiūlys gydymą ir pagalbą, įveiks donorų stygių ir įvairias negalias.
Sąmoningumo ugdymas ir intelekto lavinimas, „auginimas“, jo potencialo vystymas ir realizavimas bus tai, į ką kryps supertėvų akys.
Gerai, juk taip mums grąžinamas pavogtas laikas ir gyvenimo kokybė, tačiau kyla reali grėsmė atbukti, patiems nebekurti naujų mąstymo schemų ir tapti inertiškais savo „užsiprenumeruotų“ pasaulių vartotojais. Todėl žmogaus inercija bus ateities maras, o sąmoningumas – patys veiksmingiausi skiepai; todėl sąmoningumo ugdymas ir intelekto lavinimas, „auginimas“, jo potencialo vystymas ir realizavimas bus tai, į ką kryps supertėvų akys ir bus skiriamas mokslininkų dėmesys.
O ko ilgėsis žmogus?
Nuostabos jausmo. Nes mūsų pasauliuose vis daugiau dalykų atrodys lengvai įmanomi. Nes technologijos mums leis daug, gan tiksliai ir kasdien prognozuoti – nuo gyvenimo draugo nuotaikos ateinantį pirmadienį iki ką tik gimusio kūdikio ūgio po dvidešimtmečio.
Kadaise Rudolfas Steineris, tarsi nujausdamas žmonijos laukiantį nuostabos deficitą, sakė, kad nuostaba yra mąstymo pagrindas, nes prieš pradėdami mąstyti, mes visų pirma išgyvename nuostabos būseną. Todėl žmogus vertins technologijų nepaliestas sritis, kurios ir leis stebėtis – natūraliai bičių suneštą medų, meno kūrinius ir istorines relikvijas, civilizacijos neregėjusį šamaną, pavasariop bundančios gamtos garsą, prisilietimą ar bučinį.
Šiandien aš dar nežinau, ar sudarinėdami šeimos santykius atskleidžiančias genogramas, psichologai jose žymės ne tik artimus žmones, abortus, reikšmingus augintinius, bet ir mylėtus ar neapkęstus robotus, nežinau, ar žmonės norės ne tik keisti lytį, tačiau ir masiškai tapti robotais (o robotai – žmonėmis). Šiandien aš nežinau, ar technologijos galės sumažinti žmogaus išgyvenamą netekties skausmą, nežinau, ar suteiks įkvėpimo kuriantiems, ar padės greičiau ir realiau žmonėms išpildyti tokias asmeniškas svajones.
Šiandien aš žinau, kad mes liudijame ypatingą žmogaus ir technologijų sandūros laikmetį: liudykime šį virsmą atidžiai ir su begaline nuostaba, nes ateinančios kartos paveldės mūsų prisiminimus. Ir gali būti, kad nuostabos jausmą jos labiausiai pažins iš jų.
