Daugeliui iš mūsų yra pažįstamas toks scenarijus: ponas Šaunusis yra mielas, malonus, įdomus, protingas ir – neužimtas. Dar geriau – jį domina santykiai su jumis. Vienintelė problema yra ta, kad, deja, santykiai su juo nelabai domina jus. O štai mintys apie poną Blogiuką jūsų galvoje sukasi 24 val. per parą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaikystėje patirta trauma: kaip tai veikia tolimesnį asmenybės vystymąsi?
Kaip ir ponas Šaunusis, ponas Blogiukas, taip pat turi visą šūsnį gerų savybių, bet jo arba santykiai nedomina apskritai, arba nedomina santykiai būtent su jumis, nes dėl kažkokių priežasčių jūs jo tiesiog netraukiate.
Ir vis dėlto, nepaisant šiuo nuolatinio atstūmimo, jūs niekaip negalite išmesti jo iš galvos. Veikiau priešingai – kuo stipriau jis jus atstumia ir kuo aiškiau parodo savo nenorą būti su jumis, tuo, atrodo, jis jus pradeda labiau dominti.
Tad kodėl gi mes išsivystome šį blogą įprotį norėti to, ko negalime turėti? Ir kodėl visada tiesiog negalime norėti tik to, ką turėti galime? Kitose gyvenimo srityse, panašu, savo norus galime pritaikyti prie tam tikros situacijos, tačiau santykiuose kažkodėl viskas veikia kitaip.
Kažkada gyvenime galbūt žavėjotės aktoryste, tačiau supratusi, kad vaidyba ne jums, kažkuriuo gyvenimo momentu vis tik šią svajonę paleidote. Tad kodėl gi mes lygiai taip pat negalime paleisti susižavėjimo objekto, kuris mus nuolat atstumia?
Pasak antropologės ir žmogaus elgesio tyrinėtojos Helen Fisher, priežastis, kodėl patyrę „romantinį atstūmimą“ mes „užsikabiname“ dar labiau, slypi mūsų smegenyse. Anot mokslininkės, toks atstūmimas stimuliuoja tas mūsų smegenų sritis, kurios yra atsakingos už motyvaciją, mūsų polinkius į priklausomybes ir už mūsų troškimus.
Tyrimas, publikuotas žurnale „Neurophysiology“, „romantinį atstūmimą“ netgi gretina su narkotine priklausomybe, tik šiuo atveju narkotikas mums yra žmogus, kuris atstumia mūsų meilę. Taigi klausimas, kas šią „priklausomybę“ mums sukelia?
Jeigu niekaip negalime pamiršti žmogaus, su kuriuo santykiai vis tik buvo, bet galiausiai baigėsi, priklausomybę mums kelti gali praleistas laikas su tuo žmogumi, jo siunčiamos žinutės, jo kompanija ar netgi mintys apie buvusius lytinius santykius su juo.
O kas sukelia priklausomybę, jei susižavėjimo objektas su jumis santykių niekad ir nebuvo užmezgęs? Gali būti, kad tokiu atveju priklausomybę mums kelia mintys dėl to, „kaip galėjo būti, bet niekad nebus“. Vos tik „įstringame“ ties šiomis mintimis, išgyvename obsesinę priklausomybę nuo savo minčių.
Aplinka, kurioje augote, bei jūsų vaikystės patirtys taip pat gali suformuoti priklausomybę santykiuose. Jei augote kartu su „emociškai atitolusiais“ mama ar tėčiu, tokio paties jums pažįstamo emocinio ryšio pasąmoningai galite ieškoti ir suaugę – taigi kurdami santykius.
Taip yra dėl to, kad jūsų pasąmonė atstūmimą priima kaip pažįstamą jausmą. O kadangi dažniausiai elgiamės taip, kaip esame įpratę, pasąmoningai ir ieškome situacijų, kuriose tas atstūmimas bus labiau tikėtinas. Mūsų smegenys šį scenarijų supranta kaip „normalų“, net jei ir suvokiame, kad ieškoti situacijų, kurios mums kelia skausmą, nėra labai normalu.
Yra dar ir „kitokios pabaigos“ paaiškinimas – jei nuolat patirdavome atstūmimą, pavyzdžiui, iš savo tėvų, mes kartais pasąmoningai ieškome panašių scenarijų, vis tikėdamiesi, kad šįkart istorija turės kitokią pabaigą. Bet, deja, taip niekada nebūna.
Čia vertėtų prisiminti garsųjį Alberto Einsteino išsakytą beprotybės apibrėžimą: „Kas yra beprotybė? Tai pakartotinis to paties dalyko darymas vis tikintis kitokio rezultato“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Frazės, kuriomis tėvai labiausiai skaudina savo vaikus
