Yra vieną kartą ranką pakėlęs, bet „nemušė, tik pakėlė ranką“, kai vėlai grįžo namo ir nepasakė, kur buvo. „Šliundra tu!“ – rėkė grasindamas.
Ir iš jos kalbėjimo, kuriame nėra pykčio, o yra baimė ir kaltė, jaučiu, kad esame pavojingoje teritorijoje.
„Kaip tu reagavai?“ – paklausiau. „Nereikėjo jo erzinti“ – ateina jos atsakymas. Ir po to pradeda tekėti tekstas, kuris atveria gilų mechanizmą: „Nes ar man sunku buvo jam paskambinti? Bet, va, ėmiau, ir nepaskambinau. Daugiau taip nedariau. Bet čia buvo tik vienas kartas. Niekada daugiau taip nebuvo. Dabar tik rėkia. Bet aš iš tiesų galėčiau kažkaip gražiau pasakyti, nepykti. Neįvertinu, kiek jis pavargęs po darbo“, – plaka save Ieva.
Smurto ratas atsikartoja
„Ar jautiesi kalta? Ar yra jausmas, kad esi verta to? Kad tave turi nubausti?“ . Ir atsakymai ateina „taip“, o akyse stebiu ašaras.
„Ar tai ką nors primena, ar kažkur dar savo gyvenime taip jauteisi?“.
„Tai dabar kaltinsime mano mamą?“ – atsako Ieva ir staiga energija pasikeičia.
Ieva skyla į daugelį dalių. Į gerą klientę, kuri nori įtikti terapeutui ir žino, kad reikia paanalizuoti praeitį. Į gerą dukrą, kuri nori apginti mamą, nes „aš esu vienintelė jos paguoda. Ji kasdien man skambina papasakoti, kaip jai blogai. Bijau, kad be manęs ji neišgyvens.“
Taip pat Ieva virsta ir į paauglę, kuri nori mesti visas tas „mamas“ velniop, nukirsti šitą krūvį ir gyventi savo gyvenimą. Bet neišeina. Nes taip, kaip jos mama gyveno priklausoma nuo smurtaujančio vyro, taip ir ji įkrito į tokį pat destrukcinį santykį.
Nes ji tiek verta, nes ji kalta, nes jai tai – namai, kuriuos ji pažįsta. Ji žino kaip laviruoti tame smurto rate, ji tikisi išpirkti kaltę, kuri „sėdi“ joje labai giliai.
Man rodos, čia sunkiausia dalis. Nes sunkiausia – ne sutvarkyti savo vidinį pasaulį, išspręsti gyvenimą, „sutvarkyti“ santykius su tėvais. Sunkiausia dalis yra išbūti toje erdvėje, kur susikerta tiek daug gijų.
Sunkiausia dalis yra išbūti toje erdvėje, kur susikerta tiek daug gijų.
Kodėl taip baisu tyrinėti vaikystę?
Kai tyrinėjame savo vaikystę, mes pradedame iškelti savo vaiko patyrimą, kuris vis dar „sėdi“ mūsų kauluose ir veikia mūsų dabartinį pasaulį. Ievos kaltė buvo tai, kas padėjo naviguoti tėvų santykių mėsmalėje. Ji tapo kempinė mamos emocijomis ir per tai susikūrė jų ryšys.
Keisti šį mechanizmą – tai nukirsti ryšį su mama, už kurio yra jausmas, kad mama neatlaikys. Tyrinėti vaikystę yra grėsmė prarasti mamą, prarasti ryšį su ja. O ryšio jai reikia, nes kitokio ryšio ji negali sukurti. Jos kaltė, baimė, nesaugumas, negalėjimas pasirodyti neleidžia kitiems jos pamatyti. Ji tampa „niekuo“. Kol ji kalta, tol ji yra ryšyje.
Tai tapo jos vidiniu kalėjimu. Nes rišanti destrukcija savyje turi gilią viltį, kad per šį santykį užsipildys vienatvė, užsipildys tuštuma, sugis skausmas. Leisti sau jausti tai, ką jaučiau ir jaučiu, iškelti į sąmonę tą destrukciją – tai prarasti už viso to tupinčią svajonę. Ir tai yra baisu.
Tačiau tik perėjus šią ugnį, išgedėjus šį santykį, sukūrus savo santykį su savimi, įmanoma tėvus perkelti į suaugusiųjų pasaulį. Tik tada jie tampa žmonės, darę tai, ką darė, nešiojami savo vidinių demonų, bandę taip, kaip suprato ir galėjo. Bet ne visada šitas procesas duoda išrišimą.
Kartais tenka susitaikyti su tuo skausmu, kuris yra šio santykio, mūsų dalimi. Yra patirčių, kurias visada skaudės. Jas apkabinti ir galėti laikyti yra tikra vidinė galia. Su tėvais santykis ne visada išsisprendžia, kartais jame yra tiek skausmo, kad tenka mokytis jį priimti.
Tačiau priėmus savo skausmą, kartais pavyksta paleisti tuos tėvus, kaip negalinčius užgydyti žaizdų, kurias mums padarė. Ir taip mes patenkame į tiesiog žmonių pasaulį, kuriame yra tikras gyvenimas, pilnas šviesos ir tamsos. Jame mažiau iliuzijos ir daugiau ryšio.
Priėmus savo skausmą, kartais pavyksta paleisti tuos tėvus, kaip negalinčius užgydyti žaizdų, kurias mums padarė.
„Pamenu, kaip girgždėdavo grindys prie krosnies, kai močiutė ryte virdavo arbatą. Aš gulėdavau ir klausydavausi, užuosdama dūmų, medžio ir patalų kvapą. Panėriau šiandien upėje, jaučiau, kaip jos vandenys supa mano kūną, ir toks jausmas, kad laiko ir plauna, visa tai, ką nešioju, ką skauda. Besisukantys verpetai vandens aplink mano kojas, rankas atrodo sako: „Viskas bus gerai. Aš panešiu kartu su tavim tavo skausmą.“ Kai pasidaro sunku, aš prisimenu upės šniokštimą. Net įsirašiau į telefoną“, – sako Ieva po kelių metų terapijos.
Perėjus per baimę susitikti su savimi, išverkus atsivėrusias žaizdas, kurios visada buvo paslėptos po bintais ir drabužiais, išsipykusi ant tėvų, išverkusi dėl jų istorijų, susitikusi su savo vienatve, ji atranda realybėje kažką kitą, kas švelniai ją laiko, kas buvo ir yra jos resursas.
Ar jai nebeskauda? Jai vis dar skauda, vis sumaudžia tuos gilius randus, kai pamato savo vaikystės nuotrauką, kai mama nepaskambina, kai tėvas vėl dingo prigėręs, kai ji vakare stovi viena kambaryje tamsoje ir jaučia savo vienatvę, kai vyras pradeda pulti.
Bet ji pradėjo galėti gyventi, apkabinusi savo kūną – po truputį, po žingsniuką. Ji pradėjo jausti savo ribas, jas ginti, jas saugoti. Ji yra su savimi.
„Vakar draugė klausė: „Kaip tu išsprendei savo santykį su mama. Ką padarei? Ką tau patarė psichologė?“ Ir aš nežinojau, ką jai atsakyti. Ar įmanoma tai sudėti į žodžius?“ – su šypsena veide pasakoja Ieva mūsų paskutinėje sesijoje.
