Psichoterapeutė D.Žukauskienė: „Ilgalaikė vienatvė, kaip ir badas, yra kenksminga“. Receptas, kaip nesijausti vienišiems

Šventės dažniausiai sužadina begalę emocijų. Ypač vienišiams, kurie mato šeimose vienas prie kito besiglaudžiančius žmones, o patys jaučia tuštumą, liūdesį ir nerimą. Kaip tokiu metu išlaikyti harmoniją ir nepasiduoti juodoms mintims?
Liūdesys
Liūdesys / 123RF.com nuotr.

Į aktualius klausimus apie šventes ir savijautą atsako geštalto psichoterapeutė Daiva Žukauskienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Žukauskienė, Geštalto instituto Geštalto psichoterapijos konsultantė praktikė.
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Žukauskienė, Geštalto instituto Geštalto psichoterapijos konsultantė praktikė.

– Jeigu per šventes esame vieniši, dažniausiai užplūsta beprasmybės jausmas, kad esi niekam nereikalingas. Kaip nepasiduoti juodoms mintims?

– Beprasmybės ir vienatvės fenomenai neateina staiga, per šventes. Vienatvėje gyvena daugelis šiuolaikinio, modernaus pasaulio žmonių. Kai kurie iš jų vienatvę, kaip patogesnį gyvenimo būdą, pasirinko patys. Beprasmybės jausmas mus užklumpa, kai į gyvenimą ateina tuštuma ir nuobodulys.

Darboholikai tai spėja pajusti net savaitgalio dienomis, kai nereikia eiti į darbą, o kitų reikalų kaip ir nėra. Šventiniu periodu šie jausmai paaštrėja, nes šventinių dienų yra kur kas daugiau.

„Būti kažkam reikalingu“ tėra sąvoka, kuria prisidengiama, kai nenorima imtis iniciatyvos ir be nurodymų ką nors nuveikti patiems. Noras būti pakviestiems, o ne kviesti, noras būti suburtiems, bet ne burti, noras gauti pagalbą, o ne patiems padėti. Patogu ir prieš šventes užmesti kam nors atsakomybę, kad esame vieniši.

Ką padarėme, kad tokiais tapome, ir ką darome dabar, kad tokiais nebūtume? Suaugęs žmogus turi prisiimti atsakomybę už save ir imtis iniciatyvos.

Kasdienybėje negyvename visi būryje, kurį sutinkame prie šventinio stalo. Netenka girdėti kitokios nuomonės, netenka išgirsti tiek kritikos ar pagyrų vienu metu. Dažnas nesusidoroja su tokiu kiekiu bendravimo.

Aš nekalbu apie vienišus senelius ir močiutes, senatvės įkalintus vienus namuose, akcentuoju brandžius, jaunus žmones, kurie linkę skųstis ir nori viską turėti. Juodos mintys į galvą ateina, kai nekuriame šviesių minčių. Jei pakeltumėte galvą nuo žemės ir išlįstumėte iš savo iliuzinio vienatvės urvo, pamatytumėte, kad aplink gyvenimas verda.

Svečių laukia vieniši senukai, vaikai globos namuose apsidžiaugs, jei rasite jiems laiko, beglobiai gyvūnai su džiaugsmu priims jūsų draugiją ir galėsite švęsti kartu. Bet visada turite pasirinkimą, galite ir toliau generuoti juodų minčių debesis, sėdėti po devyniais užraktais ir su kančia laukti švenčių pabaigos.

– Vienatvė įvardijama kaip žlugdanti žmogaus psichinę sveikatą – kodėl bendravimas mums toks svarbus?

– Gebėjimas bendrauti, būti kartu, socializuotis – tai gebėjimai, kuriuos išsiugdė žmonija kaip rūšis. Bendravimą – tiek žodinį, tiek rašytinį – tobuliname nuolat, tai galimybė save realizuoti, augti. Šie poreikiai daug aukštesni nei fiziologiniai poreikiai. Sunkiau pakeliamas yra bendravimo, kito žmogaus artumo badas nei alkis.

Ilgalaikė vienatvė, kaip ir badas, yra kenksminga, negalime ilgai išbūti be oro ir vandens, išbuvę ilgai be žmonių mes sulaukėjame, ir yra tikimybė, kad nužmogėjame.

Vienatvė, izoliacija yra labai skausminga žmogui, nes be kito žmogaus mes nematome prasmės gyventi. Per kitą žmogų, mes pažįstame patys save, per kitą mes gebame pajusti jausmus, juos reikšti ir gauti atsaką. Trumpalaikė vienatvė yra sveika ir nekenksminga, ji leidžia susitikti su pačiu savimi, apgalvoti, kaip gyvenu, dėl ko gyvenu, ji nuskaidrina mintis, leidžia nurimti ir susivokti.

Ilgalaikė vienatvė, kaip ir badas, yra kenksminga, negalime ilgai išbūti be oro ir vandens, išbuvę ilgai be žmonių mes sulaukėjame ir yra tikimybė, kad nužmogėjame. Kitas žmogus mums reikalingas tam, kad patys išliktume žmonėmis.

– Ką per šventes rekomenduotumėte nuveikti vienišiams, kad jie jaustųsi mylimi, laukiami?

– Turiu vieną patarimą, kad netektų per šventes jaustis vienišiems. Užsiveskime sau artimų, pažįstamų sąrašą, kuriame surašykime, ką su kuo galėtumėme nuveikti, sąrašą nuolat pildykime ir veikla, darbais, kuriuos norėtumėte nuveikti, bet vis pritrūksta laiko.

Štai atsiradus laisvo laiko ir pesimistinei tuštumai užtraukus akis ir protus, toks sąrašas bus žemėlapis, kur galėsite nueiti, ką nuveikti, ką pasikviesti ir su kuo pabūti. Vėl pasikartosiu, kad ne jus turi kviesti ir jums siūlyti, jūs patys turite tai daryti, kad netektų prisijungti prie „laukiančiųjų“ grupės, kurie vieni sėdi ir gaili savęs.

– Šventės apskritai įvardijamos kaip pavojingas metas – kodėl? Kodėl padaugėja konfliktų, barnių?

– Šventė kai kuriems yra išbandymų metas. Išbandymas santykiais, bendravimu, tai lyg egzaminai, kuriems teko ruoštis ištisus metus. Kasdienybėje negyvename visi būryje, kurį sutinkame prie šventinio stalo. Netenka girdėti kitokios nuomonės, netenka išgirsti tiek kritikos ar pagyrų vienu metu. Dažnas nesusidoroja su tokiu kiekiu bendravimo.

Artimieji nesielgia pagal mūsų scenarijų, neatsiliepia į mūsų poreikius, jie tokie pat kaip ir pernai, ir užpernai. Skaudu susidurti su realybe, kuri susprogdina lūkesčio burbulą.

Kita priežastis yra lūkesčiai ir iliuzijos, kurias susikuriame apie šventes ir savo artimuosius. Ilgai jų nematę imame juos idealizuoti, tikimės iš jų pakantumo, tolerancijos, geranoriškumo, pamirštame jų ydas ir aštrius būdo bruožus, o prie šventinio stalo vėl susiduriame su realybe, kuri kartais toli gražu ne tokia miela kaip iliuzija.

Artimieji nesielgia pagal mūsų scenarijų, neatsiliepia į mūsų poreikius, jie tokie pat kaip ir pernai, ir užpernai. Skaudu susidurti su realybe, kuri susprogdina lūkesčio burbulą. Liekame lyg nuskriausti, nelaimingi ir pikti vaikai prie spalvotos baliono skiautelės.

– Kodėl žmonės taip skuba? Ką daryti, kad tas pavojingas metas mūsų neįtrauktų?

– Skubėjimas ateina su švenčių laukimu ir baime jas pražiopsoti ar netinkamai joms pasiruošti. Noras nustebinti kitus ir save savo išmone, dovanų kiekiu, maisto įvairove ir planų gausa įsuka į pragaištingą ratą. Į švenčių startą atbėgame jau pervargę, nes viską pradeda ne laiku, per anksti.

Norą dovanoti patartina sumažinti iki simboliško dėmesio ženklo, o perteklių pasidalinti su stokojančiais. Tai būtų tikroji švenčių intencija.

Lietuvių tradicijos moko, kad eglutę reikia puošti tik Kūčių dieną, stalo neperkrauti maisto gausa, o tik saikingai pasimėgauti jo įvairove, svarbu ne kas ant stalo, o su kuo kūčiavojame.

Dovanos? Ar tikrai dar galime sau ar kitam ką nors padovanoti, kai esame visko pertekę? Norą dovanoti patartina sumažinti iki simboliško dėmesio ženklo, o pertekliumi pasidalinti su stokojančiais. Tai būtų tikroji švenčių intencija. Sulėtinti tempą ir pasidžiaugti bendravimu, ramybe, dėmesiu.

Kalėdinis metas puiki proga prekybininkams užsikalti gražaus pinigėlio, bet ar tikrai mūsų namuose dar trūksta vienos žvakidės ir dar vieno žaisliuko, ar seni eglės papuošimai šiemet jau nebemadingi? Ar tai yra švenčių esmė ir prasmė? Sustokim ir susimąstykim.

– Kaip tinkamai pasiruošti šventėms vienišiams?

– Ruošk ratus žiemą, o roges vasarą – geriausia patarlė, tinkanti šventėms. Jei visus metus investuotume į santykius, žmones, būtume geranoriški ir draugiški, netektų šventes sutikti vieniems. Jei jau taip nutiko, ieškokite į save panašių, vienišų ir liūdnų, su kurias galėtumėte pabūti.

Būkite geriausia dovana kitam, dovanokite savo laiką, energiją, pagalbą, darbą ir nebūsite palikti, apleisti. Nenuvertinkite savęs, visada atsiras tų, kuriems jūs galite būti pats šauniausias kompanionas. Belsk ir bus atidaryta. Belskimės į kitų širdis ir savosios širdies duris laikykime atviras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis