Mes tiesiog žinome, kaip jie turėtų gyventi. Bet kodėl visi bandymai „ką nors ir kaip nors pakeisti į gerąją pusę“ dažniausiai baigiasi problemomis, sukelia nereikalingus konfliktus ir kančią visiems, dalyvaujantiems šiuose bandymuose?
Ar kiti žmonės tokie piktybiški, kad atsisako keistis ir daro viską, kad būtų atvirkščiai? O gal ir pasaulis yra blogas, nes nenori taikytis prie kieno nors idėjų?
Kasdien mes pastebime daugybę problemų: nemalonūs orai, netenkinanti politika, erzinantis darbas, biudžeto skylė, ozono skylė ir t.t. Didžiosios daugumos šių dalykų mes negalime kontroliuoti, bet skiriame savo energiją svarstymams apie pokyčius juose.
„Vienintelis nekintamas dalykas žmoguje yra noras keistis“, teigė argentiniečių rašytojas Julio Cortazaras. Mes norime pokyčių, bet dažniau linkę norėti keisti kitus žmones, o ne patys save.
Tėvai nori pakeisti savo vaikus, vaikai nori pakeisti savo tėvus, viršininkai nori pakeisti savo pavaldinius, pavaldiniai nori pakeisti savo viršininkus.
Dėstytojai skundžiasi studentais, o studentai – dėstytojais. O ar pagalvojame kaip viskas keistųsi, jei energiją, kurią iššvaistome, skirtume tam, kas iš tikrųjų priklauso nuo mūsų įtakos?
Galbūt neturiu įtakos viršininkui, kuris pokalbio metu žiūri į kompiuterio ekraną, bet juk ir pats galėčiau to nedaryti bendraudamas su kitais!
♦ Tai vis tik ką ir kodėl reikia keisti?
Atsakymas į šį klausimą yra paprastas – save. Tačiau nepaprastas dalykas yra tai, kad veiksmingai keičiant save, nepaprasti dalykai pradės vykti ir mus supančiuose žmonėse.
♦ Ko reikia, kad nustotume tikėtis pokyčių iš kitų, o atsisuktume į save?
Būtina, nors tikrai ne vienintelė sąlyga, kad galėtume keistis, yra gebėjimas reflektuoti save. Tam reikalingi įvairūs įgūdžiai – gebėjimas pažvelgti į save iš stebėtojo perspektyvos, gebėjimas matyti save taip, kaip mane mato kiti.
Ir, be abejo, noras taip pažvelgti į save, nes dažnai žmonės nelaiko savęs pažinimo objektu, bijo pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje ir tuo pačiu atima iš savęs galimybę keistis.
Nes pažvelgę į save veidrodyje, galime išvysti tai, kas mums visiškai nepatinka ir suvokti, kokie netobuli esme. Tai sukelia kentėjimą.
Juk jei nepatinka viršininko elgesys, galime tiesiog išeiti iš kabineto. O jei esame nepatenkinti savimi, nuo to neturime kur bėgti. Belieka pasiryžti keistis.
Nors tai sunku suprasti, kai kurie žmonės elgiasi taip, tarsi, ieškotų neigiamų emocijų.
Pavyzdžiui, jie atidėlioja užduotį. Arba ignoruoja savo gyvenimo faktus apie sėkmes, sutelkdami dėmesį tik į nesėkmes.
Ką nors baigę, praranda susidomėjimą ir užuot pasidžiaugę tuo, ką padarė, galvoja apie tai, ko nepadarė!
Ką nors pakeisti įmanoma tada, kai gerai pažįstame, o mes manome, kad pažįstame save geriau, nei bet kas kitas.
Tarkime, Bridžita Džouns savo naujametines rezoliucijas paprastai pradeda nuo „ne“: aš nerūkysiu, negersiu, nesuaugsiu, neįsimylėsiu netinkamo vyro...
Turime nepertraukiamą prieigą prie savo vidinių būsenų, minčių ir jausmų, tačiau kartu nežinome daugelio mechanizmų, kurie valdo mūsų reakcijas, saugo mus nuo, tačiau tuo pačiu lemia iri iškreiptą savęs vaizdą. Kartais pasiduodame kraštutinumams: arba save pervertiname (vaikščiojantis idealas), arba save nuvertiname (beviltiškas).
Turime rasti tokią interpretaciją, kuri leistų jaustis pakankamai gerai, kad susidorotume su situacija, ir pakankamai blogai, kad norėtume ją pakeisti.
Pavyzdžiui, idealioji savastis, kurią formuoja mūsų protas, nusprendžia, kad reikia sveikai maitintis ir sportuoti, o „tikroji“ savastis, kuri yra mūsų patirties įrašas, mėgsta pagulėti ant sofos ir užkandžiauti. Ir tikriausiai pasinaudos pirma proga boikotuoti nutarimus.
Pamirštame, kad keisti save – tai ne perdažyti kambarį, baldai mums nesipriešins, o „tikrasis aš“ priešinasi pokyčiams.
Kartais šį pasipriešinimą išprovokuojame patys.
Tarkime, Bridžita Džouns savo naujametines rezoliucijas paprastai pradeda nuo „ne“: aš nerūkysiu, negersiu, nesuaugsiu, neįsimylėsiu netinkamo vyro...
Draudimas sukelia pasipriešinimą, ne tik, pavyzdžiui, vaikams, kai jiems ko neleidžiame, bet ir tada, kai draudžiame sau.
Mums patinka turėti galimybę rinktis, labiau mėgstame tai, ką pasirinkome, nei tai, kas mums buvo primesta.
Jausmas, kad kontroliuojame tai, kas vyksta, apsaugo mus nuo streso. D. Glasso ir J.Singerio tyrimo dalyviai geriau toleravo stresą keliantį triukšmą jei manė, kad bet kada gali jį išjungti.
Užuot draudus sau gerti ir storėti (nuo šiandien „negersiu“, „nevalgysiu“), geriau apsispręsti: būsiu blaivus, lieknas ir mylimas. Ar tikrai pavyks? Nebūtinai.
Iš šių trijų tikslų tik blaivybė visiškai priklauso nuo mūsų, ir tai su sąlyga, kad nesame priklausomi. Daugelio savo veiksmų rezultatus galime kontroliuoti tik iš dalies.
Pavyzdžiui, – kūno svoris. Galiu mažiau valgyti ir daugiau judėti, bet nebūtinai pasieksiu norimą figūrą, nes medžiagų apykaita, genai ir kt. taip pat yra svarbūs.
Neatsargiai suformuluoti tikslai ir polinkis į kraštutinumus gali sukelti nereikalingą įtampą, nes visus pasiektus rezultatus suklasifikuoja į sėkmes ir nesėkmes skyrelius.
Jei išsikelsiu sau tikslą numesti 15 kg, nors numesiu 10 kg, būsiu mažiau patenkintas nei tas, kuris numetė 6 kg, nors ketino numesti 5.
♦ Kaip priartėti prie norimų tikslų?
Jei norime pokyčių, būti sėkmingi, daryti karjerą, sukurti sėkmingą šeimą, turime laikytis ir tam tikrų elgesio taisyklių, kurios gali mus priartinti prie tikslo, nors ir negarantuoja, kad jį pasieksime.
Labai svarbu apsišarvuoti kantrybe, nes žinojimo ką noriu keisti ir kaip tai daryti – nepakanka, reikia praktikuoti naują elgesį.
Ilgalaikis savęs keitimas grindžiamas ne žodinių įsitikinimų, o patirčių keitimu, kartojant naują elgesį ir asociacijas. Turime suprasti, tam, kad įvyktų pokyčiai, reikia laiko ir įvairių kitų išteklių.
Todėl svarbu teisingai pasirinkti tikslus, kurie atitiktų mūsų gebėjimus, polinkius ir galimybes.
Deja, planuodami savo gyvenimą dažnai elgiamės kaip parlamentas, kuris priima tinkamus nutarimus, nesirūpindamas, iš kur atsiras pinigų jiems įgyvendinti.
Negalima vienu metu atsiduoti šeimai, daryti spindinčią karjerą ir daug laiko praleisti sporto salėje.
Pokyčiai – tai kova tarp skirtingų mūsų reguliacinės sistemos jungčių, o šių jungčių tvirtumą galima sustiprinti veikiant įvairesniems dirgikliams.
Todėl palengvinti naujų įpročių formavimą galima įtraukiant aplinkos veiksnius taip, kad jie būtų ne trukdanti, o palengvinanti pokyčius dalis.
Pavyzdžiui, jei norime daugiau laiko skirti darbui, negalime apsupti savęs žmonėmis, kurie nuolat linksminasi vakarėliuose, nes tarp jų turėsime nuolatinę pagundą nukrypti nuo savo tikslų.
Jei norime po darbo nuvažiuoti į sporto klubą, reikėtų rinktis tokį, kuris yra pakeliui namo, o ne priešingoje miesto pusėje.
Jei nusprendžiame keistis – geriausia tą daryti nuo dabar arba nuo rytojaus, o ne nuo pirmadienio ar kaip Bridžita – nuo Naujųjų metų...
Kiekvienas elgesys, net ir nedidelis, yra arba blogo derinio sustiprinimas, pavyzdžiui, kai palieku netvarką virtuvėje, arba naujo, gero derinio sustiprinimas, kai sudedu daiktus ten, kur jiems vieta.
Atrodo, kad pradėsime nuo rytojaus – tačiau netvarkydami šiandien, mes sustipriname įprotį, kurio norime atsikratyti.