Bet, kad ir kiek protingų knygų būtum žmogus prisiskaitęs, skaudu. Šių dienų kontekste, kai dar jaunų žmonių mirtys seka viena kitą, skaudu. Ir sąžiningai sunku suvokti, kodėl. Negi nebuvo galima kitaip?
Beveik visi mes dedamės tikslus naujiems metams – manifestuojam. Kam? Dėl ko? Ar tikrai tai suteiks laimės? Ar jausiesi laimingesnis žmogus numetęs tuos kilogramus. O uždirbęs tuos nerealius pinigus? Ar aplankęs dar penkias šalis? Kas iš to?
Todėl esminis klausimas yra – kas mane daro laimingą. Kurioje savo veikloje aš matau prasmę? Ką veikdamas jaučiuosi ne tik gerai, bet ir prasmingai? Gyvenimas yra labai paprastas, tik mes jį padarome sudėtingą. Klausiame, kodėl Dievas taip leidžia. Betgi Dievą prikalėm prie kryžiaus. Kaip kunigas Ričardas Doveika neseniai sakė, mes Dievą jau seniai išmetėm į šiukšlyną. Tai kam klausinėjam Jo ir kaltiname. Dievas yra ten, kur mes jį priimame. Kur randame prasmę, ten randame ir Dievą. Pagal kai kuriuos senuosius filosofus, aukščiausias brandžios asmenybės laiptelis – veikimas dėl kitų, nepametant savęs.
Bet apie viską iš eilės.
