Tarp jų – ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė. Ji rūpestingai apsivynioja tvarstį ant riešo – prieš keletą savaičių buvo patyrusi traumą. Tą patį padaro kita komandos narė Ieva Ruzgytė, rodanti savo ranką, irgi neseniai pažymėtą traumos. Rodos, treniruotės palieka žymių (visos skardžiai juokiasi). Netrukus rūbinėje pasirodo dar viena komandos narė – Miglė Jarašiūnaitė, pasipuošusi kojinėmis, ant kurių – vaivorykštės spalvos. Tokių pačių spalvų rankos juosta, atkeliavusi iš Švedijos.
Akivaizdu, komanda turės kuo pasipuošti „Baltic Pride“ eitynėse, kurių metu jos organizuoja mėgėjų krepšinio turnyrą. Komandos narės žada dalyvauti ir pačiose eitynėse ir išreikšti savo vertybinę poziciją. Birutė lyg „ragatkę“ paleidžia minėtą vaivorykštinį rankos raištį. Apsitarimas baigtas, mėlynai balta apranga apsivilkta, metas apšilti.
Netrukus trumpam „Gender Wrongs“ narės susiburia į „pasitikėjimo“ ratą su 15min žurnaliste.
Tapo įkvėpimu pjesei
Ieva – viena iš nedaugelio nuo pat komandos susibūrimo 2009-aisiais išlikusių narių. „Daug keitėsi dalykų nuo to laiko: komanda, pavadinimas. Man krepšinis – visas mano gyvenimas, nuo penktos klasės žaidžiu, todėl aš čia“, – sako Ieva Turevičiūtė. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė nebuvo prisijaukinusi oranžinio kamuolio vaikystėje – pradėjo žaisti prieš penkerius metus.
„Man prasidėjo šis būrelis kaip pjesės „Žalgirės“ tyrimo medžiagos ieškojimas. Sužinojusi, kad yra tokia komanda, norėjau įkvėpta jos patirtimi, pažintimis, draugystėmis, sportiniais momentais įkvėpta parašyti dramą.
Atsiklausiau komandos narių, ar sutinka su tuo. Kai pradėjau lankyti, labai patiko – susidraugavom, tai tapo ir gyvenimo būdu, ir sportu, ir socializavimosi aplinka ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, kurie atvažiuoja į Vilnių ir neturi čia draugų – tai draugiška, saugi aplinka, per kurią čia įleidžiamos šaknys ir susipažįstama su lietuviška LGBT+ aplinka“, – sako Gabrielė.
Anot jos, dokumentiniu principu komanda vaizduota pjesėje nebuvo, tačiau ji neabejotinai įkvėpė scenarijų. „Yra epizodų, kuriuos galime atpažinti, pats humoro jausmas pažįstamas šioje aplinkoje. Kūrybiniame procese komandos narės labai daug prisidėjo. Buvo ir skaitymų, aptarimų, diskusijų, kaip galima būtų tai vaizduoti, pateikti, be komandos nebūtų tos pjesės. Pastaroji yra fikcija, turinti daug realių ingridientų, retroperspektyva“, – atskleidžia Gabrielė.
Iš pradžių, anot jos, pjesė buvo rašyta tarptautiniam projektui, tačiau to varianto Lietuva galbūt nebūtų supratusi – ji pernelyg radikali. Pasak Gabrielės, svarbu, kad auditorija galėtų priimti nešamą žinutę ir toliau diskuotuoti.
„Pirmoji versija buvo kiek perrašyta, kai Vidas Bareikis ja susidomėjo ir ėmė režisuoti Kauno nacionaliniame dramos teatre. Vėlgi pirmuosius skaitymus turėjome su komandos narėmis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos balkone. O tuomet jau ji perduota aktoriams, jų interpretacija prisidėjo“, – pasakoja ji.
Svajoja apie saugią Lietuvą
Pjesės „Žalgirės“ herojės svajoja apie čempionatą Aliaskoje, o apie ką svajoja komandos „Gender Wrongs“ narės?
Birutė sako, kad veikiausiai „apie Lietuvą, kurioje krepšinio aikštelė nebūtų vienintelė vieta saugiai būti“. „Man atrodo, kad čia kartais ateina žmonių, kurie nesijaučia nei savimi, nei saugūs kitur“, – sako ji.
Man atrodo, kad čia kartais ateina žmonių, kurie nesijaučia nei savimi, nei saugūs kitur, – sako ji.
Ieva Ruzgytė atkreipia dėmesį į tai, kad LGBT žmonės nesijaučia saugūs ypač sporto srityje.
„Tiek sporto klubų, tiek mokyklų persirengimo kambariuose. Jau nekalbant apie transžmonių padėtį, kurių situacija tragiška šioje srityje. Kaip galima su žmonėmis kalbėti apie homofobiją ar transfobiją, jei jie net neįsivaizduoja tų problemų, kaip transasmeniui, transvyrui ar transmoteriai, pavyzdžiui, sporto klube gali persirengti, nes būtų atsakomoji reakcija? Transvyrui galėtų net baigtis fiziniu smurtu.
O mūsų komanda – saugi erdvė tokiems žmonėms būti. Mes dar kalbėjome, kad galima daugiau ką padaryti. Ne tik krepšinio atžvilgiu. Aš pavyzdžiui, iš tikrųjų nemėgstu krepšinio“, – prisipažįsta ji, o kitos narės nusikvatoja. Ji teigia ateinanti į komandos treniruotės daugiausia dėl socialinės aplinkos, o krepšinį mielai pakeistų, pavyzdžiui, futbolu.
Tiek sporto klubų, tiek mokyklų persirengimo kambariuose. Jau nekalbant apie transžmonių padėtį, kurių situacija tragiška šioje srityje, – sako Ieva Ruzgytė.
Tuo metu Birutė komandoje atsidūrė atsitiktinai. Ją pakvietė viena jauna režisierė paskaityti pjesę „Žalgirės“ ir pabūti viena iš jos herojų. „Labai pabandžiau įsijausti į tą vaidmenį ir iš tikrųjų tuomet dar nevaikščiojau į krepšinį. Taip mes susipažinome su Gabriele, žinojau, kad ji pjesės autorė, bet nepažinojau jos asmeniškai. Tuomet buvo skaitymai Gabrielės namuose – susirinko visos žaidusios komandoje, dar kelis metus nelankiau, nes nesu didelė krepšinio gerbėja, užsiimu kitais sportais labiau.
Po to kažkaip ėmiau ateiti čia, nes labai faini žmonės, skirtingi renkasi. Jauki aplinka būti. Man atėjimas į krepšinį yra buvimas su žmonėmis, nes mes ir šiaip dar leidžiame kartu laiką, esame kartu rengę festivalį, vakarėlių ir kitokių veiklų. Man atrodo, kad čia vieta, kur susitinki su draugėm, o šalia to man ėmė patikti ir žaisti“, – pasakoja Birutė.
Ne visi, bet nemažai komandos narių dirba srityse, kuriose nagrinėjami žmogaus teisių klausimai. „Taigi ši erdvė yra ta, kur galime viena iš kitos pasimokyti, aptarti klausimus, prie kurių dirbame, bendradarbiauti, išlenkdamos bokalą po treniruotės“, – sako anglakalbė komandos narė, Alana Holland, palydima juoko.
Vakarėliuose renka lėšas
Komanda periodiškai rengia vakarėlius, kurie skirti ne vien gerai „paūžti“. Jų metu renkamos lėšos, kurios skiriamos pirkti aprangas, salei nuomoti ir pan.
„Vakarėlių esmė – surinkti aukas, kurios skiriamos, tarkime, salės nuomai. Yra žmonių, kurių finansinė situacija sunkesnė, tai iš tų lėšų galime už juos sumokėti. Šiais metais lėšų didžioji dalis bus skiriama SAPFO festivaliui, anksčiau esam skyrę – aprangoms. Stengiamės, kad net tie žmonės, kurie neturi pinigų, galėtų ateiti į treniruotes ir jaustis lygiaverčiais bendruomenės nariais“, – pasakoja Jūratė Juškaitė, komandos narė ir manoteises.lt redaktorė. Pasak jos, vakarėliai – duoklė ir bendruomenei.
„2016 m. buvo krepšinio turnyras, dar po metų komanda taip pat dalyvavo krepšinio turnyre Rygoje ir tai buvo nemokama. Tai yra būdas išlyginti socialinius nelygumus, kurie egzistuoja visuomenėje“, – pastebi Jūratė.
Kiekvieną kartą vakarėlio lokacija vis nauja. Komandos narės išskiria Klaipėdą.
„Uostamiesčio bendruomenė visiškai kitokia nei Vilniaus. Jei sostinėje vakarėliai būna sausakimši, uostamiestyje sulaukėme 15 žmonių, žmonės tiesiog neišdrįso ten ateiti. Finansine prasme vakarėlis buvo labai nuostolingas, švietėjišką misiją turėjo tas vakarėlis. Sulaukėme ir tokių atsiliepimų, kad kai kuriems žmonėms tas vakarėlis pakeitė gyvenimą“, – Inga Kreivėnaitė. Anot jos, žmonės po šio susibūrimo ėmė atvažinėti į Vilnių ir tapo bendruomenės dalimi.
Kelia svarbius klausimus
Jūratė atkreipia dėmesį į tai, kad vakarėliai visuomet skirtingose vietose vyksta.
„Eini į juos užuot užsidaręs kažkokiam rūsy. Padarai tą erdvę queer tą vakarą. Paprastai ten erdvė, kur daugiau moterų ateina. Vyrai daugiau dominuoja LGBT judėjime. Man atrodo, kad svarbus tikslas – prisitraukti moterų ir joms suteikti erdvę. Nepamenu, kad tokie vakarėliai nebūtų antšlaginiai. Pamenu pirmąjį vakarėlį, jo pabaigoje nebebuvo likę alkoholio, nešė iš kito baro. Yra toks alkis socializuotis ten, kur tiesiog gerai jaustumeisi“, – pastebi Jūratė.
Jai antrina Gabrielė: „Ir kur grotų alternatyvią muziką!“ „Esmė tų vakarėlių labai svarbi – įgalinimo funkcija, didžėjauja dauguma moterų. Mes viską galime pačios ir tai įgalina ir kitas merginas, moteris. Visos gali ateiti ir groti. Tai – toks judėjimas“, – sako ji.
Birutė atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas vakarėlis turi temą. Viename iš jų kalbėta apie lytinį švietimą ir kaip svarbu gerbti kito erdve vakarėliuose, nes bendrai klubuose, kitose erdvėje seksizmo daug, asmeninės erdvės nepaisymo ir tai visai nėra išimtis LGBT erdvėje.
„Vakarėlio metu trynimasis prie kito žmogaus, jei jis to nepageidauja, nėra ok. Mes esame darę vakarėlį šia tema. Yra buvę ir poezijos skaitymų, ir performansų“, – vardija Birutė ir sulaukia juoko bangos. Apie performansą istorija nutyli. Vakarėliuose būta ir žaidimų su lyties raiška – paraginta persirengti ir pabūti kitos lyties kailyje. „Įdomu kartais, ką suteikia drabužiai, kuo tu patampi“, – pastebi Birutė.
Apibendrinant visų vakarėlių centre – socialinės temos, o artimiausiame krepšinio turnyre, vyksiančiame birželio 7 d., bus koncentruojamasi į toleranciją ir diskriminaciją sporte.
Gabrielės teigimu, komandai svarbu ne tik socializuotis, bet ir tobulėti sporto srityje.
„Kad geriau žaistume, kad išsibandytume jėgas su kitomis dalyvėmis. Šiuo atveju turnyras birželio 7 d. skirtas tiek žinomumui, sklaidai didinti, tiek mums pačioms pasigalynėti sporto aikštelėje, pamatyti, ar tobulėjame. Yra ir sportinių tikslų“, – sportinę dvasią palaiko ji.
