– Pasikalbėkime apie tavo specialybę – gestų kalbos vertimą. Kaip nutiko, kad tapai gestų kalbos vertėja?
– Gestų kalbos studijas pasirinkau netikėtai, bet taip nutiko todėl, nes norėjau studijuoti kažką išskirtinio – kažką, ko niekas nemoka, ko mano aplinkoje niekas niekada nesimokė. Pamačiusi gestų kalbą programoje, supratau, kad tai būtų pakankamai išskirtinis dalykas ir kad noriu jį studijuoti.
– Papasakok šiek tiek plačiau apie gestų kalbą. Kuo ji yra unikali ir įdomi? Ar ji sudėtinga? Kaip tau sekėsi jos mokytis?
– Apie gestų kalbos sudėtingumą sunku ką nors pasakyti, nes kiekvienas ją mokosi labai skirtingai. Bet kalba tikrai nėra lengva. Esminis dalykas kurį aš, kaip kalbos specialistė, galėčiau patarti kitiems: pirmiausia reikia suprasti, kaip ši kalba veikia – kaip veikia išraiška, kaip tinkamai reikėtų dirbti su veidu, kaip tinkamai turėtų būti išnaudojama erdvė, kaip teisingai valdyti rankas bei kokios turėtų būti plaštakos formos – yra labai daug atskirų detalių, iš kurių ir susideda kalba.
Gestų kalba neseka lietuvių kalbos, ji yra atskira. Girdint tekstą lietuvių kalba ir verčiant jį į lietuvių gestų kalbą, sakinys net gramatiškai konstruojamas skirtingai. Kai įpranti ir išmoksti šitą principą, vartoti gestų kalbą yra nesunku.
Pats mokymosi procesas yra pakankamai sudėtingas todėl, kad mokomės iš gimtakalbių – kaip ir kitas kalbas rekomenduojama mokytis iš gimtakalbių, taip ir gestų kalbą. Dėstytojai, kurie moko gestų kalbos, yra kurtieji. Pirmą kartą atėjęs į paskaitą supranti, kad joje nedalyvauja vertėjas, tu turi pats bandyti susikalbėti su dėstytoju. Žinoma, viskas prasideda nuo žaidybinių principų, atpažinimo užduočių – paprastų dalykų, kuriuos norint pasakyti nereikia dėlioti viso sakinio. Nuo tokių elementų ir prasideda mokymasis.
Iš pradžių patirtis yra tarsi panėrimas po vandeniu, kai aplinka tau yra nepažįstama, dar nematyta. Taip ir mokaisi. Gestų kalbos mokiausi trejus metus, vėliau buvau išvykusi mokytis portugalų gestų kalbos. Patirtis buvo be galo įdomi, tačiau kalba – visiškai kitokia. Ir šia mintimi norėtųsi sugriauti visų pamėgtą mitą bei pabrėžti – gestų kalba visose valstybėse skiriasi.
– Man labai įdomu, ar kasdienėje lietuvių kalboje tu panaudoji su gestų kalbos mokymusi atėjusius įgūdžius?
– Vienas didžiausių pranašumų, kad dirbdamas gestų vertėju dažnai bent truputį pradedi galvoti ta kalba, nes visą laiką esi toje aplinkoje, tau reikia įsijausti į savo profesiją. Būna momentų, kai man kas nors, ką nors pasakoja, o aš pirštais skaičiuoju, kiek man reikia atsiminti dalykų. Tam naudoju gestų kalbą, tiksliau, gestų kalbos skaičius.
Erdvės ir vietos suvokimas – labai svarbus akcentas gestų kalboje – išties praverčia ir kasdieniame gyvenime. Jei kas nors pasakotų, kaip iš vienos vietos nueiti į kitą, visą kelionės vaizdą iš karto nusipieščiau savo galvoje kartu žinodama, kaip aš tą parodyčiau gestų kalba. Taip galiu lengviau orientuotis aplinkoje. Tai turbūt veiktų ir be gestų kalbos mokėjimo, paprasčiausiai reikėtų turėti labai gerą suvokimo žemėlapį savo galvoje. Visgi šiuo atveju gestų kalba tikrai padeda.
– Ar išmokusi gestų kalbą geriau moki skaityti žmones iš jų mimikos? Ar būna tokių atvejų, kai žmogus tau išsako vieną mintį, bet jo kūno kalba ir mimika komunikuoja visiškai priešingą mintį?
– Gestų kalboje veido mimika yra vienas iš penkių kalbai svarbiausių elementų. Pakelti antakiai gali reikšti klausimą, surauktos akys gali reikšti neigimą, truputėlį iškištas liežuvis – neiginį. Mūsų kasdienėje kalboje naudojami rankų judesiai ir emocijos yra šiek tiek kitokios. Visgi nuolat bendraudama su žmonėmis, susitikdama ne tik su kurčiaisiais, bet ir girdinčiais žmonėms, veidų pamatau labai daug. Tiek skirtingų veidų padeda atrinkti, ką žmogus iš tikrųjų nori pasakyti, vietoje to, ką jis sako.
Aš pati kalbėdama labai mėgstu gestikuliuoti. Bet tai nėra todėl, kad esu gestų kalbos vertėja. Dar nuo vaikystės būdavo, jog kažką aiškinant man reikėdavo panaudoti rankas, kad tai tarsi padėtų visiems suprasti, ką noriu pasakyti. Visgi aš galiu atskirti, kada žmonės gestikuliuoja natūraliai, o kada tą daro nenatūraliai ir gestus naudoja tik kaip viešojo kalbėjimo išmoktą principą. Tokius elementarius skirtumus gebu pastebėti, bet, kaip ir minėjau, gestų kalboje jie reiškia truputėlį kitus dalykus.
– Rasa, papasakok, kokia yra gestų kalbos vertėjo darbo diena?
– Turbūt pats įdomiausias, bet pačioje pradžioje mane gąsdinęs dalykas – mobilumas. Tai reiškia, kad mes turime ofisą, bet į ofisą atvažiuojame tik pavalgyti arba budėti bei teikti stacionarias paslaugas (nuotolinius skambučius „Skype“ programa aptarnaujant kurčiuosius). Jau vakare, po visos darbo dienos, atsidaręs savo darbo kalendorių gali pasižiūrėti, kur kitą dieną būsi ir ką veiksi.
Veikla labai priklauso, žinoma, ir nuo kvalifikacijos, kurią esi apsigynęs, nuo to priklauso ar gali versti vienoje, ar kitoje srityje. Vakare pasižiūrėjęs kalendorių matai, kad rytoj 7.30 val. turi būti poliklinikoje, 10 val. turi būti teisme arba nuvykti į policiją. Po pietų dažniausiai vyksti į paskaitą arba į spaudos konferenciją ar į kitą svarbų renginį, kurį reikėtų išversti į gestų kalbą. Šiame darbe labai daug mobilumo ir kaitos.
Mobilumas neretai ir yra ta priežastis, dėl kurios turime labai mažai gestų kalbos vertėjų. Kadangi ši profesija yra pakankamai reta, negalime rinktis srities, kurioje galėtume labiau gilinti savo kompetencijas, tad tenka pažindintis ir dirbti su visomis sritimis.
– Kokių savybių reikia, kad taptum geru gestų kalbos vertėju?
– Vienas svarbiausių dalykų vertėjui yra kabos raiškumas. Vertimas į gestų kalbą nėra tik „vertimas rankomis“, tai taip pat apima ir vertimą į žodinę kalbą, kai kitas žmogus kalba gestų kalba. Antras dalykas, visuomet minimas nuo pat pradžių, tai kameros ir aplinkos nebijojimas, kai tave filmuoja. Visi egzaminai, susiję su gestų kalba, vyksta filmavimuose, nes šios kalbos negali užrašyti tekstu – ją reikia nufilmuoti, kad galėtum patikrinti, ar teisingai viską darai.
Filmavimas ir savo balso įrašo klausymas yra labai svarbūs tam, kad žmogus nejaustų gėdos, nepasijaustų nepatogiai darydamas šiuos dalykus. Kad būtum gestų kalbos vertėju profesionalu, turbūt kaip ir visose srityse reikia nemažai gilintis, mėgti tą darbą, suprasti, kaip tas darbas veikia. Reikalinga keletos dalykų kombinacija: empatija, etikos taisyklių valdymas bei laikymasis, gebėjimas užmegzti ryšį su žmogumi, bet pernelyg ryšio nepagilinant, kad neatsirastų kažkokių konfliktų. Toks svarbus balansas šioje profesijoje egzistuoja, tai prie šitų dalykų tikrai reikėtų priprasti norint dirbti gestų kalbos vertėju.
– Atrodo, kad ir visuomenėje šiek tiek dar trūksta išprusimo bei supratimo, kas yra gestų kalba?
– Apie pačią gestų kalbą gal supratimo ir turi, supranta, kad čia yra toks dalykas, kai žmonės gali kalbėtis naudodamiesi rankomis. Bet mes visuomenėje vis dar turime tikrai daug nusistovėjusių stereotipų – mes kurčiuosius vis dar vadiname kurčnebyliais, nors tai yra nevartotina sąvoka ir nustatyta, kad ji neturėtų būti vartojama, nes nebylus reiškia tas, kuris negali kalbėti. O kurtieji gali kalbėti ir turi savo kalbą. Jei kalbėtume apie balso galimybes, tai jie gali tarti žodžius, bet patys pasirenka šito nedaryti, atsisako kalbėti žodžiu.
Dėl pačios gestų vertėjo profesijos taip pat yra dar labai daug stereotipų. Jau maždaug 24–25 metus egzistuoja tokia profesija kaip gestų kalbos vertėjas, kuris palydi žmogų ir suteikia jam vertimo paslaugą. Anksčiau tokias paslaugas teikė šeimos nariai, draugai, pažįstami – visi, kas mokėjo gestų kalbą. Yra tikrai buvę atvejų, kai aš verčiu, man paima už rankos ir sako „nemakaluok čia“, „netrukdyk man“, nors aš esu darbo procese ir man reikia teikti vertimo paslaugą.
Vienas iš esminių dalykų, ką reikia žinoti – jeigu bendraujate su kurčiuoju ir dalyvauja vertėjas, nekreipkite dėmesio į vertėją. Palaikykite kontaktą su kurčiuoju tiesiogiai, nes jūs kalbate su juo ir būtent jums reikia susikalbėti. Aš tik padedu, išverčiu tą tekstą. Dažnai žmonės tai pamirštą, nes jaučiasi saugiau kalbėdami savo gimtąja kalba ir tuomet viską sako vertėjui. Būna tokių, kurie dar ir kokio papildomo klausimo paklausia „O tai kur tu išmokai gestų kalbos? Kaip tau čia sekasi? Kaip tu gyveni? Gal kavos? Gal arbatos?“, ir tokie atvejai vertimo procese trukdo tiek man, tiek ir priverčia labai prastai jausti tą žmogų, kuris atėjo gauti paslaugos ir mato, kad dėmesys nuo jo krypsta tik į vertėją. Vėlgi tokioje situacijoje yra atstumiamas žmogus, kuriam reikėtų skirti visą dėmesį pokalbio metu.
– Sakytum, kad kartais pritrūksta profesionalumo, ar ne?
– Taip. Aš manau, kad tai kyla iš to nežinojimo, nesupratimo, nesusidūrimo ir tai yra problema. Žmonėms paprasčiausiai reikėtų dažniau pasidomėti tokiomis tematikomis, o jeigu jau atsitinka tokia situacija, kad bendraujama su kurčiuoju, tikrai, manau, galima vadovautis tarpkultūrinės komunikacijos principais. Kokie tie principai – jei važiuojame į nuo Lietuvos nutolusią šalį, pirmiausia pasidomime, kaip reikės elgtis, galbūt sužinome, kad į vieną ar kitą šventyklą su batais eiti negalima, kad kažkur reikės kitaip apsirengti. Šiuo atveju taip pat turi žinoti, kad turėsi bendrauti su žmogumi, suprasti, ko tas žmogus norės, kodėl bus dar vienas žmogus (gestų kalbos vertėjas). Tokiu principu reikėtų pasižiūrėti į situaciją. Iš esmės į tarpkultūrinę komunikaciją žvelgiama pagal geografiją, bet šiuo atveju reikėtų žvelgti pagal kalbą. Be to, kurčiųjų kultūra egzistuoja, todėl bent šioks toks pasidomėjimas ir aplinkos pažinimas padėtų tiek jums, tiek ir kitiems žmonėms sklandžiau susikalbėti.
– Rasa, tu pati per savo gestų kalbos vertėjo profesinį kelią esi vertusi ne vieną politiką, prezidentą (-ę), galbūt Seimo pirmininkus. Papasakok šiek tiek, kaip jie bendrauja, ar lengva juos versti? Kuris komunikuoja paprasčiau, su kuriuo lengviausia dirbti?
– Pagal gestų kalbos vertėjų etikos kodeksą kalbėtojo nevertinam, nes kalbėtojas gali kalbėti kaip jam patogu, o mes jau turime prisitaikyti ir išversti. Bet faktas, kad apskritai politinė tematika yra sudėtinga, nes gestų kalboje nebūtinai visi žodžiai turi tam atitinkamą gestą. Tai tą situaciją reikia suvaldyti, suprasti kalbos esmę ir iš tos esmės perteikti žinutę – koks buvo tikslas, ką norėjo pasakyti. Šis gebėjimas labai svarbus ir kartais, kai kalbėtojas tekstą sako labai ištaigiai bei norėdamas pavartoti labai daug įvairių žodžių, metaforų, viskas susilieja į tokį tekstą, kurį išties yra labai sudėtinga išversti. Iš esmės prieš tai jau turėčiau išgirsti visą tą tekstą, kad galėčiau tinkamai versti, o gaunasi atvirkščiai – aš girdžiu ir jau turiu versti, nežinodama, koks šio teksto tikslas, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti. Tai šiuo klausimu yra sudėtinga, bet įmanoma.
– Minėjai, kad kartais verčiant tenka išlaviruoti – žmogus vos tik pradeda kalbėti, jau turi versti, nors dar nežinai, kuo baigsis sakinys. Ar teko kada improvizuoti, galbūt yra pasitaikiusi kokia klaida, kai išvertei ne taip?
– Dažniausiai verčiant yra pasitelkiamas teksto užlaikymas – tekstą, kurį girdim, tiesiog ištempiam pridėdami žodelius: „laukiame“, „kažką norės pasakyti“, „tuoj pasakys“. Tuomet jau išgirdus sakinio pabaigą galima versti tekstą. Jokiu būdu klausydamiesi sakinio iki galo negalime stovėti ir nieko neversti, nes kurtieji mato, kad kalbančiojo lūpos juda, o niekas neverčiama.
Klaidų tikrai yra buvę ir su kolegomis ne kartą esame juokęsi iš savo klaidų, kai pamiršti, kaip parodyti tam tikrą gestą. Manau, kad tai absoliučiai normalu, tiesiog labai priklauso nuo to, kaip tu suvaldysi situaciją. Turi padaryti taip, kad net ir suklydus viskas atrodytų profesionaliai. Kiekvieną kartą tokioje situacijoje negali juoktis ar kitaip parodyti klaidos, nes tiesiog vėliau nepraeisi kvalifikacijos. Bus labai aiškiai matoma, kad nemoki valdyti situacijų. Todėl visą laiką po vertimo peržiūri vertimo įrašą, susirašai, kaip galėjai padaryti kitaip, kur klaidos – iš to tobulėji ir mokaisi, kad tokių klaidų mažėtų.
– O kaip tu reaguoji į memus apie politikus ir gestų kalbos vertėjus šalia? Pati dalinaisi pokštais visokiais, kokios mintys?
– Memų pradžia buvo labai geras dalykas karantinui, ir man asmeniškai, ir kolegoms, kurie irgi pateko į memus. Buvo labai juokinga, nors gal iš šono pažįstamiems ir atrodė „Oj, ar tu neįsižeidei? Ar viskas čia gerai?“. Tikrai neįsižeidėm, buvo tikrai labai juokinga, mes pagaliau pasirodėm viešai, šalia vadovų.
– Bet kuriu atveju net ir tie juokeliai (angl. memes) padeda populiarinti gestų kalbą?
– Taip, žinoma, mes ne kartą esam darę prezentacijas mokyklose, kalbėję apie savo profesiją. Paskutinį kartą, kai teko daryti tokį pristatymą 7–8 klasių mokiniams, savo profesiją pristačiau per memus. Aš juos visus susirinkau, prezentavau ir pasakojau, kokios situacijos būna, būtent parodydama memus, nes žinau, kad tokiame amžiuje memai yra juokingi ir patraukia dėmesį.
– Bet kuriuo atveju komunikacijoje veikia tie patys principai – juokas, humoras, nesvarbu, kokia tai kalba – gestų kalba, ar lietuvių, ar kita užsienio kalba – tikrai padeda labiau suprasti, padeda labiau pažinti, ar ne?
– Taip.
– Pakalbėkim apie tuos dalykus, kuriuos žmonės nori labiausiai išmokti, sužinoti. Ar jau žinai, apie ką aš kalbu?
– Keiksmažodžiai (juokiasi).
– Keiksmažodžiai. Aš žinau, kad kolegos pirmą dieną tave sutikę pirmiausia išmoko ne „ačiū“, ne „laba diena“, o kaip nusikeikti gestų kalba. Parodysi mums?
– Nežinau, ar galėsiu parodyti šiuos, gestus. Bet taip, keiksmažodžiai gestų kalboje irgi yra. Didelė dalis jų yra, kaip ir mūsų kalboje, naudojami iš rusų kalbos (dėl istorinių aplinkybių). Yra dar ir pačios gestų kalbos keiksmažodžių, kurie į lietuvių kalbą labai sunkiai verčiami, bet kalboje turi labai stiprią prasmę. Bet tie pagrindiniai blogieji – visi yra. Ir ne kartą yra tekę man juos ir įgarsinti. Jeigu esi teisme ar policijoje – teisinėje srityje – tikrai nutinka tokių atvejų, kai žmogus labai supyksta, ar yra įsižeidęs, ar galbūt jam trūksta kitų socialinio bendravimo principų ir jis tiesiog tokia tirada prie tyrėjo keikiasi. Ištisai. Tai tos situacijos, kuomet reikia įgarsinti, nėra malonios, bet tokių irgi yra buvę.
– Koks būtų tavo patarimas – kaip bendrauti žmogui, kuris nemoka gestų kalbos? Einant gatvėj atsitiko kažkokia nelaimė, žmogui reikia padėti ir tu supranti, kad jis kalba vien tik gestų kalba. Kaip man susikalbėti su tokiu žmogumi? Kaip galėčiau jam padėti?
– Pirmas dalykas, ką reikia atsiminti, kad dažniausiu atveju žmogus iš lūpų neskaitys, nes lietuvių kalba jiems yra ne gimtoji, o antra išmokta kalba, todėl nebūtinai perskaitys, ką sakote. Be to, nepažįstamas veidas, kritinė situacija, tikra nepažinsi, kas čia vyksta su tuo veidu. Geriausia, ką galima daryti – gestikuliuoti. Jei šito savyje neturit ir nejaučiat, kad galit išvaizduoti situaciją, tai geriau nesirinkti šito varianto. Tada rinkitės komunikaciją raštu. Galima parašyti į telefoną ir parodyti, gali jums atrašyti į telefoną. Galima ant lapelio tą situaciją kažkaip perkelti.
Taip pat žmonės kažkodėl sugalvoja, kad, jeigu garsiai šnekės į veidą, gestų kalba kalbantysis supras, ką aš sakau. Šitas neveikia, todėl tikrai nereikia garsiai rėkti, nes tai greičiausiai nesuveiks.
O dėl pagalbos, jei nutiko ir greitai jos reikia, tai tikrai beveik kiekvienas turės bendrojo pagalbos centro programėlę ir ten galės išsikviesti greitąją, gaisrinę ar policiją gestų kalba. Ten yra dirbantys vertėjai ir jie gali tą padėti padaryti. Tai tikrai nereikia išsigąsti ir baidytis žmogaus, jeigu jis negirdi.
Žiūrėkite visą „Berta & Talks“ pokalbį:
