Vyrui romantika – tai tokia dvasinė būsena, damos, kad norisi atsipalaiduoti ir pamurkti kaip katinui prie židinio, pamiršus problemas. Pasėdėjo, pavalgė, atsipūtė ir vėl – pirmyn į kasdienybę. Jiems, skirtingai nei mums, nereikia nuolatinių komplimentų (na, gerai – retkarčiais), gėlių ir mielų siurprizų. Tad nespręskime pagal save.
Vyrų atvirumas kartais gali užmušti: keli paklausti apie romantiką, tiesiog išdrožė, kad nieko nėra romantiškesnio už šeimynišką ir rūpestingą moterį šalia: kai ji pasiraitojusi rankoves lygina marškinius, plauna grindis ar kepa kepsnius – jie jaučiasi romantikos viršūnėje. Ką jau ten žvaigždės ir šampanas...
Paskui galvoje ima suktis kita versija: gal tai vestuvių metinės, o jis, gyvulys, tai pamiršo?! Susinervina dar labiau.
Tiesa, būtinas vyriškos romantikos atributas yra seksas. Čia kaip tame anekdote – vyras pasakoja, kad susapnavo labai romantišką sapną: „Tu, mieloji, su raudonais aukštakulniais ir gundančia suknele, aš prienu ir lėtai tave nurengiu, pasiguldau ant lovos, ir mes mylimės, mylimės, mylimės...“ Žmona klausia: „O kur čia romantika?“ Vyras ilgai galvoja, o paskui džiugiai prisimena: „Taigi, atrodo, dar žvakė degė!“
Mes, moterys, dieviname siurprizus, todėl įsivaizduojame, kad vyrams patiks tai, kas ir mums. Po beprotiškai sunkios darbo dienos jis grįžta namo, galvodamas tik apie krepšinį ir bokalą šalto alaus, o čia jį pasitinka žmona, sugalvojusi romantišką siurprizą: žvakės, šventiška vakarienė (nekaloringos salotos ir dar šis tas, kas jai negadins figūros), lyriška muzika, suknelė apnuogintais pečiais ir aukštakulniai.
Pirmiausia jis pagalvoja, kad, po perkūnais, pamiršo, jog ateis svečių! Susinervina. Paskui galvoje ima suktis kita versija: gal tai vestuvių metinės, o jis, gyvulys, tai pamiršo?! Susinervina dar labiau. Paskui pamato, kad žmonos veidas nieko gero nežada ir ima įtarti, kad ji galbūt nori skirtis. Arba taip nori užglaistyti kokią nors savo kaltę. Kad tai – paprasčiausias siurprizas, jam net į galvą nešauna.
Vyrai nesižavi romantišku seilėjimusi, todėl daugumai itin sunku prisipažinti meilę: jie bijo pasirodyti išskydę. Tas liūdnas veršelio žvilgsnis ir nerišlus mykimas... O ir daugumai jų jokių romantiškų jausmų nekelia:
- šimtu spalvotų balionų išpuošti namai,
- pliušiniai žaislai,
- skambučiai su erotiniais išvedžiojimais jam sėdint darbe,
- meilūs žodelyčiai viešumoje: „Mano pupuli“, „katinėli“ ar „zuikuti“ (ypač kai tas „zuikutis“ panašesnis į sumo imtynininką),
- pasiūlymas pasivaikščioti vidurnaktį žvelgiant į žvaigždes, kai rytoj anksti keltis,
- bilietai į baletą,
- pasiplaukiojimas jūroje nuogiems (gali būti maloni išimtis).
O iš tikrųjų: gal ta romantika pervertinama? Ar būtini romantikos atributai yra rožės, žvakės ir visokios saldžios dainos? Galbūt romantika yra labiau ne kas, o su kuo? Tada ir sėdint bei tylint ant ežero lieptelio, abiem įmerkus kojas ir šypsantis palengva pranykstančiai saulei, yra didžiausia romantika. Ramybė, pilnatvės ir jausmas, kad esi tikrai tą akimirą ten ir su tuo, su kuo ir norėtum būti. Būti ir tada, kai nebus žvakių, mėnesienų ir rožių žiedlapių.
Įprasta „daiktinė“ romantika reikalinga mums, moterims. Gal vyrai kartais ir daro tai, ko mes norime, stengiasi dėl mūsų, bet tokiu būdu jie auga ir mokosi pažinti mus, moteris. Juk kiekviena mūsų ir tą romantiką supranta skirtingai: vienai tai bus sekmadienio blynai su visa šeima, kitai – vakariniai pasivaikščiojimai su mylimuoju prieš miegą, trečiai – vaiko atitipenimas į tėvų lovą, griaudėjant perkūnijai. Romantika – tai parodyti mylimam žmogui, kaip myli jį ir gyvenimą. Net ir tada, kai būni vienas ar toli...
Tuo pasaulio matymu, gėrio ir grožio kurimu, mes, moterys, ir mokome vyrą pajausti ir branginti santykius. O kaip dažniausiai esti, pačios brangiausios akimirkos yra neįkainuojamos. Parnešta iš pievų ramunė po lietaus ar suvertos ant smilgos žemuogės – kuo gražiausias romantikos įrodymas. Antspaudas, pasakantis: „Myliu, tu man rūpi“.
