– Esate sakęs, kad idealią santuoką gali sukurti neidealūs žmonės. Ko reikia, kad neidealūs žmonės sukurtų puikius santykius?
– Nevartoju žodžio „idealus“. Vartoju frazę „gyvi santykiai“, nes žmonės negali sukurti idealių santykių. Santykiai – procesas, todėl kaip ir viskas, kas gyva, keičiasi. Tai, kas idealu santykių pradžioje, yra viena. Visai kas kita – po trejų, septynerių ar 20 metų. Tai visai kiti santykiai.
Man labai patinka frazė „gyvi santykiai‘‘. Supratau, kad meilė ir santykiai – tai, kas sukurta. O tai, kas sukurta, trunka ilgai. Žmonės dažnai mano, kad turi susirasti žmogų ir taip stipriai įsimylėti, kad meilės užteks visam gyvenimui. Bet santykiai kartu yra ir darbas, dvasinis augimas. Meilė – tokia sfera, kurioje žmogus turi išmokti atsiverti, būti pažeidžiamas, priimti kitą.
– Bet mes ir taip pažeidžiami.
– Jei kalbame apie darbą – taip. Bet darbe kita situacija, svarbios kitos kompetencijos. Bet kai mes kuriame santykius, asmeninį gyvenimą, dalį džiaugsmo gauname iš komforto, iš buvimo kartu džiaugsmo. Meilė – tai jautrumas kitam žmogui. Pažeidžiamumas nereiškia, kad žmogus nervingas, tai reiškia, kad jis jautrus. Jautrumas šiais laikais ypač svarbus, nes mes patiriame daug destruktyvių, prieštaringų situacijų.
Jei tu jautrus, norisi užsidaryti, nes taip geriau, komfortiškiau. Bet, užsidarius nuo pasaulio, sunku net save išgirsti. Kas tave daro laimingą? Koks tavo pašaukimas gyvenime? Dėl to užsidarymas atneša saugumo jausmą, o atsivėrimas – sugebėjimą džiaugtis gyvenimu.
– Bet kartais žmogus, analizuodamas savo santykių procesą, tiek įsigilina, tiek nueina besiaiškindamas, kad, atrodo, laikas išsiskirti.
– Žmonės turi ne analizuoti, o augti. Vartotojiškos kultūros žmonės mano, kad santykiais užtenka džiaugtis, kad tai kaip naujas televizorius – visi susėda, džiaugiasi ir daugiau nieko nereikia daryti. Bet tai panašiau į gėlę – ją reikia prižiūrėti, stebėti, ar užtenka saulės, vandens. Žmogus turi augti, bet analizavimas ne visada padeda. Reikia išmokti atsiverti, kalbėti ir išsakyti tai, ko norisi. Taip pat – išgirsti kitą, žiūrėti ir kito akimis. Kartais paprastesnis žmogus gali lengviau mylėti nei sudėtingas ir intelektualus, nes tai net trukdo.
– Dažnai būna, kad vienas žmogus pradeda kitą tarsi žeminti – „tu nematai“, „tu nesupranti“. Ką pasakytumėte tokiai šeimai?
– Kai pradėjau vesti mokymus 1996 m., į asmeninį tobulėjimą profesijos srityje buvo žiūrima keistai, žmonės galvojo, kad bendravimas su psichologu – diagnozė. Dabar savaime suprantama, kad, jei nori puikios karjeros, reikia daug išmokti. Bet iki šiol dar nėra savaime suprantama, kad žmonės turi tobulėti ir asmeniniame gyvenime. Jiems tai sfera, kur, atrodo, viskas turi vykti savaime.
– Kas turi sieti žmones, kad, prasidėjus krizei, pavyktų išsaugoti santykius?
– Mylėti galima daug žmonių, bet gyventi su nedaugeliu. Norint kurti bendrą gyvenimą, reikia sutapimo. Tarkim, jei vienam bendras gyvenimas ir vaikai nėra svarbu, o kitam tai – vertybė, jiems bus sudėtinga susiderinti. Žinoma, vertybės gali keistis, jei tie žmonės kartu sąmoningai kuria. Dėl to meilę, įsimylėjimą dažniausiai vadinu gamtos dovana.
Tyrimai rodo, kad įsimylėjus smegenyse išsiskiria medžiagos, sukeliančios apsvaigimo būseną. Atsiranda trauka, aistra, tuo momentu atrodo, kad sutikai absoliučiai tinkamą žmogų. Bet sprendimas būti kartu yra sąmoningas veiksmas, jis reikalauja pažinti kitą žmogų. Su tuo žmogumi reikia pakeliauti, pabūti skirtingose situacijose, nes, tik vaikščioti į kiną ir restoraną neužtenka. Netikėtos, nestandartinės situacijos daug atskleidžia.
Žinoma, nerasite žmogaus, kuris absoliučiai tiks. Tokio nėra. Bet galima rasti žmogų, kuris nori keistis, nes kiekvienas žmogus, sukūręs santykius, turi šiek tiek pasikeisti. Kol pokyčius skatina meilės, įsimylėjimo jausmas, keistis labai lengva. Bet paskui ateina tas laikas, kai reikia sąmoningų pastangų. Žmogus turi keistis, kai atsiranda vaikai, kai pranyksta aistra. Tada reikia ieškoti kažkokio kito būdo, kaip būti kartu, kaip kurti intymumą. Jei nori keistis, galima sukurti santykius. Visas gyvenimas yra kelionė ir procesas.
– Pakalbėkime apie dvasinio tobulėjimo keliu einančius žmones. Ar jie patiria krizes ir kaip jas sprendžia?
– Stereotipinis požiūris toks, kad, jei sakai, jog esi laimingas, žmonės galvoja, kad nebūna nieko neigiamo, jokio skausmo. Bet iš tiesų neteisinga taip manyti. Jei kuri santykius, išgyveni visas dramas, kurias išgyvena visos poros ir šeimos. Tik į tai galima žiūrėti kaip į gyvenimo pamokas, kurios moko mylėti, priimti, atsiverti, atrasti tiesą. Dėl to, išgyvenę kiekvieną krizę, mes tampame išmintingesni. Dėl to mes visada galime pasidalyti su žmonėmis būtent tuo keliu, kuriuo praėjome.
Skausmingiausias dalykas, bent jau mano požiūriu, yra ne pyktis, ne neigiamos emocijos, o abejingumas kitam žmogui. Nes pykčio priežastis galima išsiaiškinti, išsakyti ir pan. O kai žmonės pasidaro abejingi, sunku padėti.
– Po ilgiau trukusio abejingumo turbūt kvepia skyrybomis?
Žmonės turi neįtikėtinus sugebėjimus adaptuotis – jie gali prie bet ko prisitaikyti, gyventi ir net vadinti tai meile. Yra žmonių, kurie tikrai renkasi kentėti. Kartais jiems net patinka, jie to nori.
– Žmonės turi neįtikėtinus sugebėjimus adaptuotis – jie gali prie bet ko prisitaikyti, gyventi ir net vadinti tai meile. Yra žmonių, kurie tikrai renkasi kentėti. Kartais jiems net patinka, jie to nori. Yra daug tai aiškinančių psichologinių teorijų.
– Kodėl kai kuriems žmonėms reikia dramų? Jie patys sako, kad po to nubunda jausmai, aistra ir pan.
– Tai plati tema ir galima įvairiai kalbėti. Žmonės kartais patiria neigiamas emocijas ir tai daro juos gyvus. Kasdienybė atima iš žmogaus gyvumo jausmą. Būti negyvam, būti robotu santykiuose, darbe – didelė kančia. Lengviau pakęsti kitokio pobūdžio kančią, tarkim, pyktį, nes iš to galima kilti kūryba.
Bet tai patologiniai santykiai. Žmonės inicijuoja pyktį, nes jiems patinka būti gyviems. Jie nesupranta, kad taip galima jausti per teigiamus jausmus, per įvairovę, keliones, naujus įspūdžius, pokyčius ir pan. Yra taisyklė – teigiami išgyvenimai artina žmones, neigiami – tolina.
