 |
| Gedmanto Kropio nuotr./Santykių ekspertas Šarūnas Mažuolis |
- Kaip manote, ar tradicijos dera prie šiuolaikinio gyvenimo būdo? Vengdami kalėdinės karštinės, kai kurie sprunka trumpų atostogų į užsienį, o likusieji dažnai murma, kad, nubėgę prieškalėdinį maratoną, nebeturi jėgų džiaugtis šventėmis.
- Žmonės turbūt bėga ne nuo Kalėdų, o nuo dirbtinai sukelto kalėdinio ažiotažo. Dauguma jų jaučiasi taip, tarsi ant pečių būtų užsivertę naštą.
- Nes dovanas įprasta pirkti ne tik šeimos nariams, bet ir kirpėjai, gydytojai, verslo partneriams...
- O taip! Tie rūpesčiai yra ir pliusas, ir minusas. Rūpestis yra viena iš meilės formų. Ir net jei kažkas mano, kad Kalėdos yra mitas, nesąmonė ir komercija, jose yra vienas fantastiškai gražus dalykas – mes esame priversti parodyti dėmesį kitam tam tikrais būdais. Mylėti reikia mokytis. Jokie taurūs jausmai nepaskatins mūsų dalytis meile – tik, kaip keistai tai beskambėtų, savidisciplina. Kartais, norint išmokti mylėti, reikia mokytis disciplinos.
- Bet mūsų dėmesys labai dažnai įgauna tik dovanų formą.
- Aišku, gaila dėl to. Tačiau vertėtų prisiminti kitą tradiciją: iki Kalėdų buvo būtina atiduoti visas skolas, o susipykusiems ar įsižeidusiems – būtinai susitaikyti. Kažkam nuoširdžiai pasakyti „atsiprašau“ irgi dažnai yra prievarta. Vis dėlto kai kuriuos iš mūsų geriau jau priversti tradicijomis nei patarti, kad tebūnie viskas taip, kaip buvę.
- Girdėjau ir tokią nuomonę: kurkime savas tradicijas, o ne aklai laikykimės šimtamečių.
- Padovanoti, atleisti, atsiprašyti, aplankyti – šie nuostabūs dalykai negali būti atgyvenos. Deja, šiuos veiksmus dažnai darome per prievartą. Kodėl? Nes esame paskendę darbuose, mus nuolat kamuoja stresas, mes negalvojame nei apie tarpusavio santykius, nei apie laimę, nei apie vidinę harmoniją. Nuolatinis stresas – tokia mūsų šiuolaikinė realija.
- Kuris gruodžio mėnesį dar sustiprėja...
- Prieš šventes patiriamas stresas – geras dirgiklis, nes jis iš darbo režimo paskatina mus pereiti į šeimyninį. Tai labai naudinga. Nes naudinga rūpintis vienas kitu ir nebelaikyti susikaupusių nuoskaudų. Naudinga yra išreikšti meilę BENT JAU dovanomis. Naudinga susitikti su savo gimine, nes tai mūsų šaknys, iš kurių gauname gyvybės syvų. Giminės susiėjimas, nepaisant to, kad kartais jis būna nesklandus ir nuobodus, vis tik yra labai svarbus mūsų gyvenime.
Mažmožiai, padovanoti su šiluma ir dėmesiu, mus pradžiugina labiau nei brangi beasmenė dovana.
- Turbūt tik labai nedaugelis dovanas nuperka labai iš anksto: dauguma tai atideda paskutinėms dienoms, o tada kyla tikra panika...
- Laikausi patikrintos dovanojimo taisyklės: nereikia leisti didelių pinigų. Mažmožiai, padovanoti su šiluma ir dėmesiu, mus pradžiugina labiau, nei brangi beasmenė dovana. O tuos mažmožius, kaip ir dauguma, perku paskutinėmis dienomis, spontaniškai, bet visai nesinervindamas – tegul tai būna kaip žaidimas. Nereikia į viską žiūrėti taip rimtai!
- Kartais poros susipyksta, svarstydamos, pas kurio tėvus važiuoti Kūčioms ar Kalėdoms, kaip suspėti joms pasiruošti. Kaip taikiai išspręsti tokią situaciją?
- Egzistuoja mitas, kad visus konfliktus galima išspręsti taikiai. Apie 60-70 procentų porų problemų yra iš viso neišsprendžiamos. Mano antroji pusė Vaiga yra kartą labai gražiai parašiusi savo bloge: „Pasitaiko problemų, kurios turi vienintelį sprendimą: priimti faktą, jog sprendimo nėra. Santykiai nėra tam, kad būtų patogu gyventi. Tai – gyvenimo mokykla, kurioje kiekviename žingsnyje esame tikrinami, ar mokame iš tikro mylėti“.
- Tad manote, kad geriau situaciją paleisti savieigai, pavyzdžiui, nedemonstruoti vyrui susierzinimo, kad jis jau trečią dieną žada nupirkti eglutę, bet vis nenuperka?
- Kartais verta ir pasipykti. Ir nepasitenkinimą rodyti verta. Tik tai priklauso nuo kiekvienos poros situacijos. Galima kalbėti apie bendrą scenarijų: vyrams, ypač tiems, kurie labai daug dirba, sunku iškart persijungti iš vienos situacijos į kitą. Moteris nori, kad paskambinusi vyrui į darbą ir pranešusi, kad reikia eglutės, vakare jau galėtų ją puošti. O vyras kartais tą prašymą tiesiog praleidžia pro ausis, nes yra įsitraukęs į kitą veiklą.
Ką daryti? Receptas paprastas: ramiu balsu prašymą kartoti daug kartų, tarkim, kas dvi valandas. Dar geriau pareikšti, kad bijote, jog jis tos eglutės pamiršęs visai nenupirks, o tada ir jūs, ir vaikai, būsite labai nelaimingi. Tai veikia. Žodžius, kad jo moteris bus nelaiminga, išgirsta kiekvienas vyras... Norint išvengti konfliktų, kad jis kažką pamiršo nupirkti, geriau vyrui duoti pirkinių sąrašą.
- O kaip išgyventi tokią šeimyninę šventę vienišoms? Prieššventinis šurmulys daugumos jų tikrai nedžiugina.
- Reikėtų suprasti, kad Kalėdos tėra tik įvykis, kurio belaukiant tas vienišumo jausmas gali paaštrėti. Todėl neverta užsidaryti toje savo vienatvėje – stengtis šventes sutikti su giminėmis ar draugais. Vienišumo jausmas slopinamas labai paprastai – ieškoma antrosios pusės.
- Arba neieškoma. Kartais vieniša moteris, klausydamasi laimingų savo draugių, kurios, tarkime, susipažino su savo gyvenimo draugu interneto pažinčių portaluose, istorijų, atrėžia, kad jai tai netinka. Ji taip neieškos. Ir šneka baigiasi.
- Kartais žmonės yra taip traumuoti buvusių santykių arba atsinešę liūdną patirtį iš tėvų šeimų, kad nebetiki, jog gali surasti sau skirtą žmogų. O juk harmoningi dviejų žmonių santykiai – tikras didžiausios laimės šaltinis. Tik gaila, kad yra žmonių, kurie savo aplinkoje tų šviesių tarpusavio santykių nėra matę ir net netiki, kad jie egzistuoja ir jie patys juos gali sukurti. Ir tai ne kalėdinė pasaka.
Kai būsite pavargę ir nelaimingi, pasvajokite, kad ateina stebuklingas Kalėdų rytas, kuris atperka visus rūpesčius. Galima pagaliau pasimėgauti švente! Ji stebuklinga dar ir tuo, kad galima kitam žmogui pasakyti tai, ko galbūt niekada nedrįsote ir parodyti jam dėmesį, kurį vis atidėliojote. Tik duodant mokomasi mylėti. Taigi – drąsiau!
Tekstas Dovilės Štuikienės
Taip pat skaitykite:
Kad šventės praeitų sklandžiai
Menas dovanoti. Ką verta įsidėmėti?
Psichologė Rasa Aukštinaitytė: „Konfliktas – tema pokalbiui“
