Daug tų savaičių praėjo, ir galima apibendrinti, kad, matyt, tokia yra žmogaus prigimtis – tiesiog negali nesityčioti vieną savaitę, jei prieš tai tyčiojaisi visus metus.
O, tiesą sakant, kam ir tą vieną savaitę save varžyti? Vis tiek visi žino, kad tie renginiai mokyklose tik dėl akių. Tai, žiūrėk, ministerija mokyklai paliepė, tai prieš akreditacinę komisiją reikėjo pasirodyti, tai šiaip smagiau būsimų mokinių tėvams pačiulbėti, kad, girdi, „jau mūsų mokykloje tai patyčių tikrai nėra – jūs tik pažiūrėkit, kiek renginių organizuojame“.
Nesvarbu, kad neveikia, svarbu gerai atrodo
Socialinės akcijos Lietuvoje dažnai atsiranda dėl tos pačios priežasties, kaip ir darbo grupės Seime. Yra problema? Tokia didelė, kad nebeįmanoma ignoruoti? Sukurkime darbo grupę ir gal kažkaip išsispręs. Arba dar geriau – socialinę akciją. Absoliutus farsas, bet svarbu bus, ką parodyti ir kaip visuomenei atsiskaityti už darbą.
Primena mano buvusią mokytoją, kuri kruopščiai, minutės tikslumu, su mumis surežisuodavo parodomąsias pamokas, o paskui kaip žirnius į sieną jas atpildavo susirinkusiems stebėti savivaldybės ar ministerijos vertintojams. Mokytoja tobulai žinojo, ką ir kaip reikia susakyti, norint gauti geriausią įvertinimą, o vertintojams niekas kitas ir nebuvo įdomu – svarbiausia, kad gražiai atrodo.
Bėda ta, kad visą likusį laiką, kai pamokose nedalyvaudavo stebėtojai, toji mokytoja savo darbą dirbo prastai. Iš tikrųjų tai ji labiausiai rūpinosi savimi, o ne mokiniais, ir gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jai taip sekėsi kilti karjeros laiptais.
Panašiai mūsų politikai „rūpinasi“ patyčių mokyklose problema. Prikurta tiek prevencinių priemonių ir prirašyta tiek planų, kad jeigu kuris nors būtų buvęs ko vertas – patyčios tikriausiai jau net neegzistuotų. Daugiau pasiūlymų ir akcijų yra sugalvota nebent susigrąžinti lietuviams iš emigracijos.
Ir štai po eilinės patyčių nebepakėlusio paauglio savižudybės sėdi vakarais Lietuva prie televizorių ekranų ir sutartinai ploja dar vieną naują planą pristatančiam politikui. „Matome, kad dirbate, stengiatės, kad bandote kažką daryti“, – viltingai dūsauja žmonės.
Štai jums dar vienas planas, dar viena veiklos imitacija. Mūsų šalyje, kur beveik nėra žmonių, gebančių ne kopijuoti, ne atsispirti nuo kieno kito idėjos, o sukurti ir pasiūlyti savo unikalių sprendimų, regimybėms kurti tenka ypatingas vaidmuo. Regimybė šiuo atveju yra toks kamufliažas, maskuotė, skirta dėmesiui nukreipti ir žmones nuraminti, kad nors ir pamažu, bet „kažkas yra daroma“.
Tikrame gyvenime „kažkas“ visada reiškia niekas. Kaip įsitikinti, kad, pavyzdžiui, politikas, nors ir daug apie tai kalba, bet iš tikrųjų su patyčiomis nekovoja? Paprasčiausias būdas yra tiesiog jo atidžiau pasiklausyti – rodos, dar ką tik kalbėjo apie patyčių prevenciją, o dabar jau prieš kameras dergia ir niekina savo kolegą. Galėčiau pavardinti pavyzdžių, bet jeigu bent kartą žiūrėjote žinias, tikriausiai ir patys matėte.
Minios teismas
Žinias žiūri nemažai Lietuvos tėvų, bet tik mažumai jų kada nors užkliuvo, kad kone kiekvieną savaitę Lietuvoje surengiamas naujas linčo teismas. Ne tai kad neužkliuvo, jie dar ir pažvengė ir prisidėjo raginimais už klaidą išmesti iš darbo, atimti namus, pinigus ar dar ką nors, kas prasikaltusiam žmogui brangu. Būtų gerai ir visai pribaigti, bet nebe tie laikai. Natūralu, kad mokiniai, matydami audringą tėvų norą susidoroti, mažesnės apimties linčo teismus paskui praktikuoja mokyklose.
Patyčios pirmiausia išlieka todėl, kad mes jų neatsisakome savo gyvenimuose, o ne todėl, kad per mažai turime projektų ir socialinių akcijų.
Patyčios pirmiausia išlieka todėl, kad mes jų neatsisakome savo gyvenimuose, o ne todėl, kad per mažai turime projektų ir socialinių akcijų. Jei patyčių neatsisakome mes, tai kodėl turėtų atsisakyti vaikai? Ne, mums visiems tiesiog patogiau kartą per metus purptelti „savaitę be patyčių“, negu tvarkytis su savo ydomis. Išsikabinam plakatus, surežisuojam kokį renginuką, ramiai pasėdim, pakalbam, o išsiskirstę toliau gyenam, kaip gyvenę. Vaikai mokyklose toliau tyliai vieni kitus uja, o kai kurie tyliai miršta.
Jokios tolerancijos patyčioms
Ką galime padaryti? Paprasčiausias būdas būtų vieną kartą baigti juokus su tomis savaitėmis ir priimti nulinę toleranciją patyčioms mokykloje visą laiką.
Nauja ir vienintelė programa, kurios mums reikia: mokykla – be patyčių. Ne savaitė, ne mėnuo, net ne metai, o mokykla – be patyčių. Čia jūs pradedate pykti: „Negi uždrausi patyčias?“ Jūs netikite draudimais? Bet jūs pritarėte tėvų smurto draudimui prieš vaikus (primenu, ir psichologiniam)? Pritarėte, ir tikrai nesigailite. Kaip smurtą šeimoje uždraudėme, nes žlugdomi vaikų gyvenimai, taip uždrauskime ir smurtą mokykloje.
Jeigu pasiryžome vaiką deramai prižiūrėti šeimos aplinkoje, tuo labiau prižiūrėkime ir nuo smurto gelbėkime mokykloje, kur jį pastebėti ir suvaldyti daug paprasčiau.
Atsiras vienas kitas ekspertas, kuris sakys, kad patyčių netoleravimas mokyklose išprovokuos sumaišties, baimės, skundimo kultūrą, nes bus sunku ar net neįmanoma nustatyti, iš ko ir kada buvo tyčiojamasi. Mieli ekspertai, du dalykai: 1) jūs lygiai taip pat sakėte ir apie smurtą šeimoje – kad vaikai bus be pagrindo atiminėjami, nes nebus įmanoma tiksliai apibrėžti, pavyzdžiui, psichologinio smurto sąvokos. Reikalas tas, kad įmanoma, ir net nebuvo labai sunku. Žmonės susėdo, keletą savaičių padiskutavo ir apibrėžimas jau tenkino daugelį viena kitai smarkiai oponavusių šalių; 2) visi mokęsi mokykloje labai gerai žinojo savo aplinkoje žmones, iš kurių būdavo tyčiojamasi, kaip žinojo ir tuos, kurie mėgo tyčiotis. Patyčių su niekuo kitu nesumaišysi.
Sudrausminti pašaipūnus galime ir privalome mes patys, bet privalo ir mūsų vadovai, mokytojai, dėstytojai, valstybė. Bijote valstybės kišimosi? Matyt, todėl, kad turite ko bijoti. Aš nebijau. Mokykloje stengiausi nesityčioti, bet būtų buvę puiku sulaukti pastiprinimo iš vyresniųjų. Būtų buvę puiku žinoti, kas tiksliai yra patyčios, kokie jų padariniai, kaip suprasti, kad kitam jau skauda, nors to plika akimi nematyti, kaip išmokti kitų sugyvenimo būdų. Greta viso to, būtų visai nieko žinoti, kad tyčiotis tiesiog negaliu sau leisti, nes būsiu nesuprastas, ir toks mano elgesys turės aiškių pasekmių: iškvies tėvus, gausiu papeikimą, negalėsiu vykti į mokyklos ekskursiją ar panašiai.
Reikia suprasti, kad nesityčioti neišmokęs žmogus yra neišsilavinęs lygiai taip, kaip ir neišmokęs daugybos lentelės. Savaitės be patyčių mums pagaliau turi būti per mažai.
