Nors apie savanorystę pastaruoju metu galima girdėti daug ir plačiai, ar iš tiesų visuomenė suvokia, kaip savanoriai prisideda prie vietos bendruomenės puoselėjimo. Nors dabar galima rasti pačių įvairiausių galimybių ugdyti asmenybę ir kaupti patirtį turint tik interneto ryšį, tačiau siekiant įgyti tikros gyvenimiškos patirties, tikrai ne visi renkasi savanoriauti.
„Manau, kad mums ir visiems, kurie dirba su savanoriais bei skatina žmones įsitraukti į savanorystę, reikėtų drąsiau kalbėti apie veiklas ir darbus, kuriuos atlieka savanoriai, kad visuomenė pamatytų ir suprastų tikrąją savanorystės duodamą naudą.
Gerosios istorijos ir tikri savanorių pasakojimai padeda griauti vis dar visuomenėje gyvuojančias mintis, kad savanorystė yra tik „pažaidimas iki tikros karjeros“, – mintimis dalijosi savanorišką veiklą koordinuojančio Visuomenės ir verslo plėtros instituto projektų vadovė Aistė Rutkauskienė.
Ieškant, kur pradėti savanorišką veiklą, jauni žmonės gali atrasti įvairių galimybių. Viena jų – kultūros ir meno projektai. Štai šią vasarą jau septintą kartą vyko tarptautinis kūrybinis simpoziumas „MALONNY: Marijampolė, Londonas, Niujorkas: idėjų migracija“.
Projekte savanoriavo per 30 savanorių, kuriems šiais metais teko didžiausia atsakomybė. Jų rankomis buvo sukurti naujieji gatvės kūriniai Marijampolės senamiestyje, nes dėl COVID-19 situacijos pasaulyje garsūs menininkai iš užsienio negalėjo būti kartu ir matyti, kaip jų darbai yra įgyvendinami, o konsultacijos ir gairės savanoriams dėl meno kūrinių perkėlimo iš kompiuterinio dizaino ant realios sienos buvo galimos tik nuotoliniu būdu.
„Virtualus piešimas atnešė kur kas didesnę atsakomybę, nes patys turėjome priimti sprendimus. Sunkiausia buvo suprasti, ką menininkas norėjo pasakyti savo kūriniu, o jo žinutę įgyvendinome mes – savanoriai. MALONNY nėra tik tapymas ant sienų. Šis projektas aprėpia daug ugdomų kompetencijų, kurių naudą gali pamatyti ne iš karto“, – sako projekto savanoris Matas Bindokas.
Nors ir virtualiai jaunuoliai, bendraudami su menininkais, sėmėsi patirties: „Pokalbiai su menininkais buvo postūmis ir įkvėpimas tęsti pradėtus darbus. Bendravimas su jais buvo naudingas ne tik piešiant. Mačiau, kaip tai puikiai ugdė komandinio darbo įgūdžius“, – mintimis dalijosi dar viena projekto MALONNY savanorė Gerda Šlyterytė.
„Džiaugiamės, kad prie MALONNY projekto jungiasi ne tik jauni žmonės, tačiau ir vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Šiais metais projekte savanoriai turėjo itin atsakingas pareigas – kokybiškai perkelti menininkų iš užsienio piešinius ant Marijampolės senamiesčio sienų. Matome, kad susitelkimas ir komandinis darbas davė puikių rezultatų“, – kalbėjo vieno iš meno ir architektūros simpoziumo MALONNY organizatorių Visuomenės ir verslo plėtros instituto direktorius Vladas Polevičius.
Dar viena galimybė savanoriauti yra organizacijose, pavyzdžiui, Marijampolės vaikų dienos centras individualių poreikių turintiems vaikams „Suvalkijos saulytės”. Čia savanoriai dirba su vaikais, kuriems yra nustatytas Dauno sindromas ar autizmo spektro sutrikimas. Darbas su šiais su vaikais kelia įvairius iššūkius ir reikalauja atsakomybės, tačiau savanoriai buvimą dienos centre apibūdina kaip neįkainojamą patirtį.
„Buvo tokių dienų, kai niekur nenorėjau eiti, tačiau viskas pasikeisdavo pravėrus „Suvalkijos saulyčių” duris. Kūną užpildydavo šiluma, o veidą papildydavo plati šypsena. Štai ką gali buvimas su tokiais vaikais.
Jie kaip superherojai, gali sušildyti kiekvieno širdį, plačiai praverti jų akis ir parodyti, kiek yra dalykų, už kuriuos turėtume būti dėkingi pasauliui. Tokia savanorystės galia – ji leidžia suprasti tai, ko negalėjai iki pradėdamas savanoriauti”, – mintimis dalijasi vaikų dienos centro savanorė Juventa Merkelytė.
Džiugu, kad savanoriauti vaikų dienos centre norą išreiškia ne tik jaunimas. Savanorio anketas užpildė daug skirtingų žmonių – mokytojai, logopedai bei mamos, namuose auginančios vaikučius.
„Suvalkijos saulytėse” savanoriavusi Lina Vaitukaitienė neslėpė, kad atėjusi į pirmuosius susitikimus sutriko, nes dauguma savanorių buvo jauni žmonės, o Linai – per 40 metų. Tačiau tai tapo privalumu, nes sukaupta patirtis tik praturtino susitikimus su vaikais.
„Ryšį su mažaisiais užmezgiau greitai. Jiems vedžiau muzikinius užsiėmimus. Jie buvo tikrieji vertintojai ir atvirai parodydavo, ar viskas, ką darau, yra nuoširdu.
Artimieji nesuprato, kodėl savanoriauju, tačiau man reikėjo tokios patirties, kai galiu duoti kažką gero kitam neatlygintinai. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti dienos centro veikloje ir gailiuosi, kodėl anksčiau nesiryžau savanorystei”, – įspūdžiais dalijosi „Suvalkijos saulyčių“ savanorė Lina.
Dar viena galimybė, kaip jaunimui galima jungtis į savanoriškas veiklas – registruotis į jaunimo savanorišką tarnybą. Tai intensyvi 6 mėnesių trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms pasirinktoje akredituotoje priimančioje organizacijoje. Šios savanorystės metu savanoriai atlieka konkrečias užduotis ir mokosi įveikti sunkumus. Tokia savanorystė siejama su nenutrūkstama veikla, nepriklausomai nuo metų laiko. Į šią programą gali pretenduoti visi jauni žmonės. Registracija 2021 m. pusmečiui atidaryta iki gruodžio 7 d.
„Mes nuolat kviečiame, skatiname ir drąsiname visus jaunuolius, kurie nori savanoriauti ir įsitraukti į vietos bendruomenės įstaigų ar organizacijų veiklas. Džiugu, kai jaunimas patiki savanorystės galia, įsitraukia į ją, prisideda prie kilnių darbų ir taip keičia bendruomenės veidą.
Atsakant į klausimą ką iš tiesų gali savanorystė, noriu pasakyti, kad labai svarbu, kiek pasitikime savanoriais ir kiek jiems duodame laisvės. Nuo to priklauso, kaip jie keičiasi, auga kaip asmenybės ir skleidžia savanorystės idėją pasauliui”, – mintimis dalijosi A.Rutkauskienė.
