Sūnus su tėvu gali būti kartu, o gal – tik retkarčiais susitikinėti, jei tėvai išsiskyrę, bet svarbiausia – motinos jausmai tėvui. Jeigu moteris negerbia vyro, jaučia nuoskaudą, berniukas negali bendrauti su tėvu.
Toks berniukas nebus vyriškas, nes būti vyru jam reiškia būti nemylimam. Moters jausmus labai lengva patikrinti. Pavyzdžiui, jei šeimai išsiskyrus sūnus auga vyriškas, prisirišęs prie tėvo, gerai mokosi, padeda mamai, tai reiškia, kad motina tebemyli jo tėvą. Lygiai taip pat, jeigu po tėvų skyrybų dukra su motina puikiai sutaria, mergaitė gerai mokosi, yra pareiginga, tvarkinga, vadinasi, tas vyras tebemyli tą moterį.
Jei šeimai išsiskyrus sūnus auga vyriškas, prisirišęs prie tėvo, gerai mokosi, padeda mamai, tai reiškia, kad motina tebemyli jo tėvą.
– Labai daug šeimų šiais laikais skiriasi. Ar tai – kraštutinis žingsnis, o gal sutuoktiniai per daug bijo sunkumų?
– Skyrybas vertinu praktiškai. Palaikau skyrybas, kurios įvyksta anksčiau nei atsiranda meilužiai. Tada jau beprasmiška konsultuoti. O kai yra toks tarsi viduriukas, sutuoktiniai vis kažko delsia. Tačiau išsaugoti šeimą be tam reikalingų žinių neįmanoma. Žūtbūt reikia ką nors daryti. Juk jei žmogui trūko apendicitas, jis gi ir artimieji nelaukia naujos mėnulio fazės. Neįmanoma, kad tai praeitų savaime, be medikų įsikišimo. Lygiai taip pat, susirgus šeimai, būtina ją gydyti – kviesti dvasininką, psichologą.
– Kokie simptomai rodo šeimą sergant?
– Aš skaičiuoju keturis simptomus ar fazes. Pirmoji – neigimas. Žmogus jaučia, kad kažkas netaip, vyras moterį skaudina, pykdo, bet ji stengiasi vykdyti savo pareigas, kurdama puikios šeimos įvaizdį.
Taip pat skaitykite: Psichologė Alisa Bowman: „Tam, kad vyras varlė pavirstų į princą, reikia kur kas daugiau nei bučinio“
Paskui ateina antroji fazė, kai atsiranda nuoskaudos nebe dėl faktų, elgesio, o bendra nuoskauda į žmogų. Jeigu nieko nedaroma, šeima pereina į trečią fazę – atitolimą. Moteris užsiima vaikais, gal net pradeda antrąsias studijas, vyras – darbu, visuomenine ar dvasine praktika. Pati dvasinė praktika yra naudinga, bet negalima joje, kaip ir darbe, slėptis nuo problemų. Moteris tampa labai aktyvi, jeigu buvo neigianti problemas. Vaikas auga, reikia geros mokyklos, nėra kada savimi pasirūpinti. Vyras stipriai įsitraukia į uždarbį. Darbe atsiranda ir meilužis ar meilužė.
Paskutinė griūvančios šeimos fazė – atšalimas. Niekas nebesipyksta, nesibara, nėra intymių santykių. Išoriškai tokia šeima atrodo tobulai: barnių nėra, visi vykdo savo pareigas, vaikai lanko prestižines mokyklas, papildomus būrelius, vyras puikiai aprūpina šeimą, gal net visi lanko bažnyčią, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Psichologai tokią šeimą vadina lavonų arba dvasių santuoka.
Ironizuojant galima pasakyti – Palanga ir Vilnius nieko nepastebės, o vaikai pajus. Tokie žmonės šeimos šventėse kalba vis apie tą patį, nes negalima išeiti už įprastų ribų, nes jei tik pabandysime, bus tragedija. Todėl galime kalbėti tik apie savo katę ar apkalbėti pažįstamus. Žmonės nesupranta: ar mes iš proto išsikraustėme, ar mes kažką slepiame. Po namus žmonės vaikšto, bet jų tarsi nėra.
– Ar tokia šeima dar turi šansų tapti gyva?
– Jeigu nors vienas labai nori. Bet nėra garanto, kad kitas panorės. Jeigu dirbame ir gyvename Vilniui, Kaunui, tai yra – įvaizdžiui, tuomet nieko nekeičiame. Juk ketvirtoje fazėje moteriai reikės padaryti žingsnį link žmogaus, kuriam jau nieko nebejaučia, ir atsitraukti nuo kito žmogaus (pavyzdžiui, supratingo kolegos darbe), kuriam jau seniai jaučia šiltus jausmus. Dar laimė, jeigu tarp jų nebuvo sekso.
Priešingu atveju kaltės jausmas moteriai neleis sugrįžti į šeimą. Už ketvirtą šeimos krizės fazę geriau yra skyrybos. Galbūt tie žmonės dar sukurs naujas šeimas, duok Dieve, su patirtimi. Tačiau jei nori išsaugoti esamą santuoką, moteriai nebereikia vaidinti nepakeičiamos supermamos, užsiimti visokia kūrybine veikla, kuri atitraukdavo nuo šeimos. Juk reikia laiko santykiams su artimu žmogumi kurti ir sukurti.
– Tai kas gi svarbiausia šeimoje?
– Atvirai kalbėti apie savo emocijas, kurias sukelia sutuoktinis. Jeigu pyksti, nesakyk piktai, bet ramiai pasakyk: „Aš pykstu“. Yra toks grybas. Stovi stovi, išdžiūva, o jį paspaudus dūmas išeina. Tai – santuoka. Forma yra, netgi graži – šventės, o viduje – tuščia. Tokių sutuoktinių vaikai sako: „Jeigu tokia yra šeima, tada man jos nereikia“.
