Kai gyvenimo vingrybės atima paskutines jėgas, laikas sustoti ir pagalvoti, ko iš tiesų trokštame – judėti į priekį ar grįžti atgalios?.. Juk kiekvienas turime savo svajonių, siekių, minčių... Tačiau užtenka pažvelgti aplinkui, ir matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės visą gyvenimą dirba tai, ko nemėgsta, bodisi savo veikla, o į darbą eina lyg į lažą.
Kodėl neatsisakome to, kas mums nepatinka, nepasikeičiame ir neatsiduodame tam, ko iš tikrųjų nori mūsų širdys? Kartais mus gąsdina nežinomybė, dažnai virš galvos pakimba finansiniai klaustukai… Bet nejaugi viskas taip sudėtinga?
Apie tai kalbamės su šios srities profesionalu – verslo konsultantu, vedančiu mokymus ir teikiančiu konsultacijas įvairių sričių įmonėms Lietuvoje ir užsienyje. Na, o toliau jūsų laukia dvi realios ir įkvepiančios sėkmės istorijos. Taigi...
Į JI24.lt klausimus atsako Dainius Navikas, didžiausios pasaulyje tarptautinės pardavimo mokymų ir konsultacijų kompanijos UAB „Mercuri International“ direktorius, verslo konsultantas.
Asmeninio archyvo nuotr. / UAB „Mercuri International“ direktorius Dainius Navikas |
– Įvairiose šalyse atliktos apklausos rodo, kad milijonai žmonių pasaulyje kasdien eina į darbą, kurio nemėgsta. Ar tai dėl to, kad mėgstamo darbo visiems nepakanka? Ar dėl to, kad žmonės tiesiog nemoka / nesugeba tinkamai savęs realizuoti profesinėje veikloje?
– Įmonių tikslas yra gana pragmatiškas – uždirbti pelną ir didinti vertę, bet dauguma vadovų pripažins, kad stabilų augimą gali užtikrinti tik „teisingi“ darbuotojai, kurie ne „atidirba“, bet kuria, veda kitus, visiškai išnaudoja savo potencialą. Taigi, vieni kitiems yra labai reikalingi. Konkurencingose rinkose žmonės iki 38-erių metų jau būna pakeitę nuo 10 iki 14 darbų. Vidutinis darbo stažas įmonėje – 1,5 metų. Ir tai nėra tik darbdavių problema, motyvuojant ir išlaikant geriausius darbuotojus. Tiesiog patys žmonės ilgai neatranda savęs, savo tikslų. Ir kurį laiką padirbę Luvre jie taip ir nebūna pamatę nė vieno paveikslo...
– Neretai tenka išgirsti, kad žmogus skundžiasi savo darbu, sako, kad norėtų dirbti visai ką kita. Tačiau paklaustas, kuo konkrečiai norėtų užsiimti, nesugeba aiškiai įvardyti. Kaip žmonėms suprasti ir įvertinti savo polinkius, gebėjimus, poreikius, pašaukimą?..
– Tikrai nebūtina klausti savęs: „Ar galėsiu šiame darbe dirbti amžinai.“ Juolab kad iš pradžių gali pasitaikyti įvairiausių sunkumų. Bet, bėgant laikui, turėsite atsakyti sau į tris klausimus: ar jaučiuosi, kad esu sėkmingas? ar pakankamai mokausi ir tobulėju? ar gerai suprantu, ką darau?
Jei suvokiame, kad darbe gana gerai realizuojame save ir esame naudingi kitiems, tuomet nėra didelio skirtumo, ar dirbame paprastu samdomu darbuotoju, ar turime nuosavą įmonę. Na, o jei jūsų pagrindinis tikslas darbe tik „prastumti“ laiką ir šiek tiek užsidirbti duonai, jei neturite jokio noro ir motyvacijos augti bei tobulėti profesine linkme, gali būti, kad ilgesnį laiką nerasite darbo, kuris jums iš tiesų teiks malonumo...
– Galbūt yra kažkokių stereotipinio mąstymo klaidų, kurios trukdo sėkmingai įsitvirtinti profesinėje veikloje ir jausti joje pasitenkinimą?
– Renkantis darbą, pernelyg dažnai nulemia buitiniai kriterijai: patogi darbo vieta, stabilus atlyginimas, ten jau dirbantys pažįstami žmonės ir pan. Ir per didelį darbų tempą retai paklausiame savęs: „Ar iš tikrųjų dirbu tai, ką noriu ir galiu?“
Įprasta manyti, kad darbe reikia „dirbti“. Todėl ne vienoje įmonėje vidiniai klimato tyrimai rodo, jog apie 80 proc. darbuotojų yra lojalūs, bet iš tiesų tai gali indikuoti tik aklą prisirišimą prie įprastos rutinos. Juk paklausus: „Ką veikei vakar?“, ne vienas tiesiog atsakys: „Dirbau“, o ne nustebins papasakojęs, kas darbe buvo smagaus ir nekasdieniško.
– Labai dažnai mesti nemėgstamą darbą ir imtis to, prie ko linksta širdis, trukdo pokyčių baimė ir nesaugumo jausmas. Kaip tai įveikti?
Ne taip svarbu, ar verslas nuosavas, ar ne. Svarbiausia, ar įsivaizduojate, ko iš tiesų norite, ir ar turite ryžto tai pradėti. Lietuvoje dar nėra tiek daug paveldėtų verslų, tad dauguma jų ir prasidėjo nuo idėjos, kurią labai panašiems į mus žmonėms užteko drąsos realizuoti.
– Žinoma, bet koks pokytis gyvenime susidurs su saugumo patikrinimo testu. Ar tikrai verta? Ar būtinai dabar? Kiekvienas žmogus labiau bijo prarasti nei nori džiaugtis laimėjęs. Tai pagrindinis barjeras į naują karjerą. Jei įmanoma, rekomenduočiau iš pradžių naują veiklą išbandyti po darbo, laisvalaikiu, atostogų metu. Juk jei tai teikia didžiulį malonumą – gali būti skirtas laikas šiam pomėgiui. Nesvarbu, kas tai būtų: savanorystė, produktų dizaino kūrimas, prekyba internetu, augalų priežiūra... Dažniausiai teigiami atsiliepimai, naujų kolegų, klientų, partnerių palaikymas ir būna tas paskatinimas žengti kitą žingsnį.
Kas dar mus gali raginti keistis, tai aiškus įsivaizdavimas, ką iš to turėsiu: darbo pobūdis, aplinka, kurioje norėčiau dirbti, kolegos, tarpusavio santykiai, dienotvarkė, pasitenkinimas rezultatu ir pan. Be abejo, nereikėtų tikėtis, kad, užsiėmus kita veikla, viskas iškart bus idealu. Naujoje srityje reikės daugiau pastangų net ir tam pačiam rezultatui pasiekti. Gali nukentėti laikas, skiriamas draugams, šeimai, kitai mielai veiklai. Bet jei užsimerkę matysite, ką netrukus pasieksite, atsiras ir jėgų tai atlikti.
– Daugybė paprastų žmonių svajoja apie nuosavą verslą, bet juos neretai stabdo stereotipinis įsivaizdavimas, kad verslą gali pradėti tik turtingi žmonės arba išskirtinio intelekto asmenybės. Kaip yra iš tikrųjų? Kokie didžiausi kliuviniai, trukdantys žengti tą lemtingą pirmąjį savarankišką žingsnį?..
– Turbūt net patys didžiausi Lietuvos (ir ne tik) verslo rykliai pripažins, kad pradėjo be didelių turtų ir skambių diplomų. Žinoma, startuodami greičiausiai turėsite surinkti tam tikrą kapitalą. Priklausomai nuo veiklos, jis galbūt sieks apie 20 000–100 000 litų. Tačiau tokią sumą įmanoma pasiskolinti iš pažįstamų ar pritraukti naujus verslo partnerius su savuoju indėliu. Ir jei tikrai turėsite aiškią veiklos viziją – pinigai nebus pati didžiausia kliūtis.
Didžiausias kliuvinys – tai ilgos kalbos draugų rate, kaip planuojate „daryti verslą“. Gal geriau būtų, jei per kiekvieną susitikimą apibendrintumėte, ką konkrečiai jau nuveikėte, išbandėte. Be to, Lietuvoje egzistuoja stereotipas, kad nuosavą verslą gali pradėti tik 100 proc. įsitikinę savo sėkme, o nepasisekus gėdijamasi tai prisiminti. Užsienyje apklausa parodė, jog sėkmingiausių įmonių vadovai prieš tai buvo mažiausiai kartą bankrutavę.
– Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai palanki terpė kurti nuosavą verslą? Ar paprastas žmogus, kuris turi vien tik gražią idėją ir jokio palaikomojo užnugario, turi realių šansų sukurti sėkmės istoriją?
– Mažos bendrijos, verslo liudijimai, verslo angelai, atitinkamų fondų parama... Lietuvoje tikrai galite rasti priemonių, kurios palengvintų verslo administravimą, piniginių srautų subalansavimą pirminiame etape. Bėda tik ta, kad trūksta žmonių, norinčių sukurti savo sėkmės istoriją.
Tik patikslinčiau, kad ne taip svarbu, ar verslas nuosavas, ar ne. Svarbiausia, ar įsivaizduojate, ko iš tiesų norite, ir ar turite ryžto tai pradėti. Lietuvoje dar nėra tiek daug paveldėtų verslų, tad dauguma jų ir prasidėjo nuo idėjos, kurią labai panašiems į mus žmonėms užteko drąsos realizuoti.
Pratęsdamos D. Naviko mintį, nutarėme pasidomėti realiais žmonėmis, kuriems iš tiesų netrūksta drąsos realizuoti savo idėjas. Pasirodo, ir mūsų šalyje, kurioje vyrauja emigracijos nuotaikos, o apie nuosavo verslo steigimą labai dažnai kalbama su pesimizmu, yra daugybė žmonių, drąsiai sekančių paskui savo svajones ir kuriančių sėkmės istorijas. Jūsų dėmesiui – dvi iš jų.
Monikos sėkmės istorija
Asmeninio archyvo nuotr. / Žaliavalgių restorano „Raw Inn“ įkūrėja Monika Dubauskaitė |
Žaliavalgių restorano „Raw Inn“ įkūrėja ir idėjinė vadė Monika Dubauskaitė iki restorano atidarymo veikė begalę kitų dalykų: „Mokiausi verslumo, gyvenimo meno ne teoriškai, o praktiškai. Niekada neturėjau „patarėjų tėvelių“, pabaigtos studijos nesusijusios su verslu. Vos tik kas sudomindavo ir atsirasdavo galimybė išbandyti – kišdavau nosį. Buvau socialinė darbuotoja ir dirbau su rizikingomis šeimomis, teko padirbėti ir sporto instruktore, „pirkti-parduoti brangiau“ irgi nėra svetima, atlikau akcininkės vaidmenį versle... Turiu ir ūkininkės pažymėjimą. O dar reikėjo spėti porą vaikučių auginti. Dabar savo tempą sulėtinau, nes pavargau nuo materializmo, besaikio vartojimo. Dėl to ir gimė visa žaliavalgystės idėja. Nuostabu, kad atsirado galimybė dar ir savo verslą susieti su mane dominančiomis idėjomis.“
Kaip Monikai kilo mintis atverti kauniečiams šio restorano duris? Juk ji pati yra iš Vilniaus.
„Visos idėjos mano gyvenime atsiranda iš jausmo. Taigi, ir ši nebuvo išimtis. Kai kam gali atrodyti paradoksalu, tačiau principas „jaučiu-darau“ manęs dar nenuvylė. Tad tai buvo labai spontaniška – po dviejų dienų jau ieškojau patalpų savo restoranui ir verslui. Kai pagauni tą bangą ir pradedi ja plaukti, nebekyla jokių klausimų. O Kaunas tiko tuo, kad, tarkime, Vilniuje žaliavalgystės rinka jau ganėtinai užpildyta, o štai čia idėjai realizuoti buvo pati tinkamiausia – tuščia – terpė.“
Kur, Monikos nuomone, slypi sėkmės paslaptis?
„Kai imatės savo tikslo, atsiribokite nuo abejonių. Reikia stengtis, kad viskas eitųsi taip, kaip trokštate. Na, o abejonė, nerimas, baimė – viską griaunančios emocijos ne tik versle. Tokias neigiamas mintis reikėtų išmokti atmesti arba bent jau nukreipti, kad ir į malonius laisvalaikio išgyvenimus.
Be to, galiu pasakyti, kad kiek įdėsi, tiek ir turėsi. Nėra taip, kad atidirbai iki penktos valandos ir toliau sau gali krapštyti nosį bei planuoti savaitgalio apsipirkimą „Akropolyje“. Kai turi savo verslą, nuolat mąstai apie progresą, įdirbį, net laisvalaikiu mintys nenukrypsta nuo naujų darbo idėjų. Tiesa, valingai. Tačiau nesupraskite klaidingai, tai nėra varginančios mintys, nemokėjimas atsipalaiduoti. Juk kai myli tai, ką veiki, tos su darbu susijusios mintys yra šviesios ir pats nuovargis smagus. O laimė, vidinis džiaugsmas ir yra tikslai užsiimant bet kokia veikla.“
Žanetos sėkmės istorija
Asmeninio archyvo nuotr. / Vaikų žaidimų kambario „Nopisnopi“ įkūrėja Žaneta Dočkuvienė |
Žaneta Dočkuvienė taip pat pasuko į verslą ir mieste atidarė ledainę bei vaikų žaidimų kambarį „Nopisnopi“. Štai kokia jos istorija: „Mano darbo patirtis gana nemaža – 13 metų dirbau didelėje tarptautinėje kompanijoje. Labai norėjosi pokyčių, sprendimų laisvės – sumaniau, tikiu idėja – įgyvendinu ją. Tai labiausiai ir skatino imtis savo nedidelio verslo.
Pati turiu du vaikučius – 6 metų Violą ir 8 metų Oskarą. Tuo metu, kai tik pradėjo suktis mintys apie veiklą, buvau didelė vaikų pramogų ir paslaugų vartotoja. Stebėjau ir mąsčiau, ką daryčiau, kad būtų kitaip – smagiau, gražiau ir mamai, ir vaikui. Taip kilo mintis įrengti vaikų svetainę, kurioje būtų tinkama aplinka ne tik pažaisti, bet ir tiesiog pabūti, paskanauti vietoje gaminamų ledų, arbatėlės, kavos ar saldžių kepinių.
Baimių visada yra. Manau, jų yra ne tik verslo pradžioje, bet ir jam įsibėgėjus – juk nuolat turi atsinaujinti, sekti naujienas ir reaguoti į jas. Ko gero, čia ir slypi sėkmės formulė – negalima užmigti ir, svarbiausia, tikėti tuo, ką darai. Per pirmąjį pusmetį du kartus pildėme ir iš pagrindų atnaujinome tiek ledainės valgiaraštį, tiek žaidimų kambario programas. Rudenį klientus pasitiksime su naujomis rankų darbo dekoracijomis ir naujais skaniais rudeniškais receptais.
Nevertinu ir jokiu būdu nesididžiuoju tuo, ką pavyko padaryti, labiau koncentruojuosi į tai, ko dar nepadariau. Minčių ir idėjų daugybė! Manau, kad svarbiausia į veiklą įdėti dalį savo širdies, daug meilės ir viską daryti lyg brangiausiems svečiams. Nieko negalima daryti bet kaip.
Na, o tiems, kurie dar neapsisprendė, matyt, dar nelabai reikia pokyčių ir dar galima gyventi taip, kaip gyvenasi. Manau, kai pokyčių tikrai reikės, nebeliks ko spręsti. Imtis savo veiklos galima tik tuomet, kai sergi už savo idėją ir tiki ja šimtu procentu. Tada ir kiti tavimi patiki, o abejonių paprasčiausiai nebelieka.“