– Kas vadinama artimu ryšiu?
– Žmonių tarpusavio bendravimas gali būti labiau arba mažiau asmeniškas. Mažiau asmeniško bendravimo pavyzdys – buvusio klasioko sutikimas, kai pasisveikinama ir paklausiama, kaip jam sekasi, o jis atsako, kad gerai. Tai nebūtinai reiškia, kad klausiančiajam įdomu, kaip kitas gyvena. Ir nebūtinai reiškia, kad atsakantis žmogus tikrai gyvena gerai. Toks pokalbis signalizuoja, kad žmonės pažįsta vienas kitą, gali pasikalbėti gilesnėmis temomis, nėra priešai ir pan. Tačiau vienas apie kitą jie žino nedaug.
Artimesnis ryšys yra tuomet, kai žmonės dalijasi savo mintimis, idėjomis, požiūriu apie bet ką – tiek buitinius dalykus, tiek filosofines pažiūras. Jie įsileidžia vienas kitą į savo minčių pasaulį.
Artimesnis ryšys yra tuomet, kai žmonės dalijasi savo mintimis, idėjomis, požiūriu apie bet ką – tiek buitinius dalykus, tiek filosofines pažiūras. Jie įsileidžia vienas kitą į savo minčių pasaulį. Pats artimiausias bendravimas yra tada, kai su kitu žmogumi kalbama apie savo jausmus, giliausius poreikius, lūkesčius, svajones, emocinį gyvenimą. Tai labiau susiję ne su požiūriu, bet tuo, ką jaučiame.
Yra žmonių, kuriems sunku palaikyti gilesnius santykius. Jie linkę pasilikti faktų ar įvykių pasaulyje. Tokiems žmonėms sunkiau kurti ilgalaikius santykius. Tačiau artumo vengimas nėra būdingas tik žmonėms, kurie gyvena vieni. Dauguma tų, kurie turi šeimas, susiduria su sunkumais, palaikydami artimus ryšius su kitais.
– Kaip pasireiškia artimo ryšio vengimas?
– Pavidalai gali būti įvairūs. Vienas pavyzdys – kai žmogus nepastebi kito žmogaus emocijų ir neverbalinio bendravimo ženklų, parodančių emocinę būklę. Formaliai tarsi viskas gerai, bet nesugebama pajausti. Toks žmogus tarsi turi šiokio tokio aklumo.
Šiems žmonėms gali būti sunku situacijose, kai susiduriama su kito asmens neigiamomis emocijomis – liūdesiu, pykčiu, nerimu, nepasitenkinimu ir pan. Žmonės tuomet dažniausiai traukiasi iš pokalbio arba atvirkščiai – atakuoja.
– Iš kur kyla nejautrumas kitam?
– Žmonių gyvenimo istorijos įvairios. Tačiau pagal vieną iš teorijų, galima mąstyti apie tokių žmonių patirtį vaikystėje. Vaikas turi poreikį, kad tėvai juo pasirūpintų. Ne tik maistu ir drabužiais, bet ir emocine prasme – kad nuramintų, priimtų bet kokius jausmus. Tai patirdamas, vaikas mokosi tvarkytis su savo sunkiais jausmais.
Kai kurie tėvai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, negali to padaryti. Kartais jie įsitikinę, kad jei vaikas kažko bijo, tai – tarsi nepageidaujamo silpnumo požymis. Vaikui sakoma – būk stiprus. Teigiama, kad berniukai neverkia, o geros mergaitės nepyksta. Vaikas tokią žinutę supranta kaip liepimą neturėti negatyvių jausmų. Negatyvūs jausmai tampa šešėline gyvenimo dalimi. Žmogui suaugus, reikia iš naujo mokytis su tuo susidoroti, nes vaikystėje nepavyko.
ažnai galima pastebėti, kad poros, jaučiančios įtampą, trokšta, kad juos išgirstų ir suprastų. Tiek vienam, tiek kitam poroje atrodo, kad jo negirdi ir nesupranta. Negalėjimas išklausyti apsunkina bendrumo ryšį, sukuria barjerą.
– Kada tarp žmonių atsiranda artimas ryšys?
– Sunku išvardyti sąrašą, bet pirmas į galvą šaunantis dalykas – kai žmonės geba išklausyti vienas kitą. Tai viena didžiausių aktualijų, nes dažnai žmonės nori pasisakyti, o išklausyti jiems sunkiau. Dažnai galima pastebėti, kad poros, jaučiančios įtampą, trokšta, kad juos išgirstų ir suprastų.
Tiek vienam, tiek kitam poroje atrodo, kad jo negirdi ir nesupranta. Negalėjimas išklausyti apsunkina bendrumo ryšį, sukuria barjerą. Tačiau tai ne vienintelis dalykas. Yra visas sąrašas savybių, kurios kuria toksiškus santykius.
– Kokios dar priežastys neleidžia kurti artimo ryšio?
– Tai individualu, bet dažniausiai vyrauja vaikystės patirtys. Tai tarsi seka žmogų iš paskos ir įsiterpia tam tikrais lemtingais momentais. Tai iškreipia situacijos suvokimą. Tokį suvokimą lydi skausmingos emocijos. Gelbsti, jei žmogui pavyksta suprasti savo vaikystės istoriją ir pamatyti viską naujoje šviesoje, suaugusiojo žvilgsniu.
– Ar žmonės, gyvenantys po vieną, neturi gebėjimo išklausyti ir suprasti kitų?
– Be abejo, jie turi tą gebėjimą. Tokie apibendrinimai neteisingi. Manau, kad žmonės, gyvenantys po vieną, turi labai skirtingas istorijas. Didelė jų dalis trokšta sukurti artimus santykius, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jiems nepavyksta. Kartais taip yra dėl skausmingų santykių istorijų. Be to, vieniems ryšį kurti tiesiog lengviau, kitiems – sunkiau.
– Šiandien sakoma, kad žmonių, besirenkančių gyvenimą po vieną, pasaulyje vis daugėja. Ką tai rodo?
– Prieš kelis metus buvo daryta jaunimo apklausa. Dauguma jų sakė, kad viena didžiausių vertybių yra šeima, jie nori sukurti savo šeimą, kuri pasižymėtų gražiais ir giliais santykiais. Jei teigiama, kad jauni žmonės turi poreikį kurti šeimą, galima klausti, kas jiems sudaro tas kliūtis.
Kultūriniai poslinkiai labai ryškūs. Kalbant apie vienišus žmones, prieš šimtą metų asmuo be šeimos negalėjo išgyventi. Šeima – vieta, kur gimstama, kur jis auginamas, įgyjama profesija, tvarkomasi su įvairiais niekdariais.
Įtaką daro ir nerimas, nes yra labai daug nesėkmių istorijų. Aplinkui matomi skyrybų procesai, baisios istorijos, susijusios su smurtu ir pan. Tokias nesėkmių istorijas daugumai tenka matyti tėvų namuose. Tai gali gąsdinti ir apsunkinti pasitikėjimą. Todėl kai kurie jau iš anksto užima tokią poziciją – geriau nenorėti to, kas yra labai rizikinga. Tačiau nemanau, kad tokių žmonių yra daug. Dauguma vis tiek jaučia, kad būtų gera turėti kažką, su kuo galima dalytis gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais.
– Kaip artimų santykių kūrimą veikia šiuolaikinis gyvenimas ir technologijos?
– Tai šioks toks iššūkis. Kultūriniai poslinkiai labai ryškūs. Kalbant apie vienišus žmones, prieš šimtą metų asmuo be šeimos negalėjo išgyventi. Šeima – vieta, kur gimstama, kur jis auginamas, įgyjama profesija, tvarkomasi su įvairiais niekdariais.
Dabar tai nėra taip būtina, šeima tampa individualiu pasirinkimu, nes daug šeimos funkcijų perėmė valstybė. Tačiau šeima lieka artimo ryšio kūrimo erdve, nes valstybė negali pakeisti asmeninių ryšių. Tiek ryšiai, tiek santykių kokybė tampa svarbūs. Kitaip buvo prieš šimtą metų, kai mūsų seneliai ir proseneliai gyveno kaime, daug energijos skirdavo išgyvenimo klausimams. Santykiai buvo svarbūs, tačiau ne tiek, kiek dabar.
– Tai paradoksas – santykiai atsidūrė centre, bet skyrybų skaičiai rodo, kad jie netenkina?
– Taip, tai paradoksali situacija. Kartais lengviau uždirbti duonos kąsnį, o ne sukurti kokybiškus santykius. Tokiems santykiams reikia daugiau drąsos ir laiko. Įvairūs šiuolaikiniai dalykai, pavyzdžiui, verslumas, nukreipia nuo to dėmesį. Sociologai sako, kad visuomenė tampa fragmentuota, ryšiai trūkinėja.
Tačiau aš žvelgiu optimistiškai. Žmonija vis susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau žmonės yra tie, kurie išlieka. Tyrimai rodo, kad jaunimas nori tikrų santykių, tai – mūsų prigimtyje ir vis prasiveržia. Pusė šeimų išyra, bet tai nereiškia, kad tos poros nenorėjo sėkmingos šeimos. Tai rodo, kad joms nepavyko. Reikia tikėtis, kad tie žmonės atras būdus kurti tai, ką norėtų.
