Tad kaip atpažinti seksualinį smurtą, kokių formų jis būna ir kur kreiptis, jei jaučiame, kad ribos buvo peržengtos? Galiausiai, kodėl patyrus prievartą būtina nustoti kaltinti save?
Veiksmas – prieš žmogaus valią
Kaip teigia Rugilė Butkevičiūtė, ne pelno siekiančios visuomeninės organizacijos „Ribologija“ vadovė, seksualinis smurtas yra labai plati sąvoka, kuria apibūdinami seksualinio pobūdžio nusikaltimai. „Nors apie tai mažai girdime, seksualinis smurtas gali vykti ne tik realybėje, bet ir elektroninėje erdvėje, taip pat jis gali vykti tiek artimoje aplinkoje, tiek ir už jos ribų.“
Pašnekovė pažymi, kad seksualiniu smurtu laikomas bet koks seksualinis veiksmas, kuris yra atliekamas prieš žmogaus valią ar negavus jo sutikimo. Tai gali būti seksualinis priekabiavimas, reikalavimas atsiųsti erotinio pobūdžio nuotraukų, pornografijos rodymas kitam ir prašymas intymios veiklos metu tai atkartoti, prievartavimas, išžaginimas, nepageidaujamas genitalijų lietimas, vertimas išbandyti tai, ko žmogus nenori, tarkime analinį, grupinį seksą, ar nuolatinis grįžimas prie tokių siūlymų, sprendimas nenaudoti prezervatyvo, nors kitas asmuo to pageidautų, lytinio akto inicijavimas, kai kitas asmuo miega.
Anot R.Butkevičiūtės, seksualinio smurto sąrašas nėra baigtinis, o minėtus veiksmus galima laikyti seksualiniu smurtu ir tuomet, kai jie vyksta santykiuose – jei vienam iš partnerių tai nėra priimtina.
Kaip gali atrodyti sutikimas mylėtis
Viešojoje erdvėje neseniai buvo kilusi diskusija apie tai, kaip gali atrodyti tas sutikimas mylėtis ar būti liečiamam, ypač jei tai daroma ne su nepažįstamu asmeniu, o su savo partneriu(-e). Buvo svarstoma, ar privalomas sutikimas mylėtis nenugesintų aistros ir netikėtumo momento.
Seksualiniu smurtu laikomas bet koks seksualinis veiksmas, kuris yra atliekamas prieš žmogaus valią ar negavus sutikimo.
„Ši diskusija atskleidė, kaip mums reikia išsamios nacionalinės programos, kas apskritai yra sveiki santykiai. Dabar vis dar galvojama, kad santuoka arba ilgalaikiai santykiai yra visą santykių laiką trunkantis sutikimas mylėtis. Tarsi partneris ar partnerė kitam visiškai priklauso“, – pastebėjimais dalijasi „Ribologijos“ vadovė.
Ji paaiškina, kad tas sutikimas neturi būti rašytinis ar formalus: „Galima pasakyti antrajai pusei: „kaip šiuo metu seksualiai atrodai, kaip norėčiau dabar tave pamylėti“, ir stebėti reakciją. Sutikimas turi ne numušti romantiką, jis kaip tik gali būti seksualus.“
Pašnekovė priduria, kad sutikimo bučiuotis ar glamonėtis kitas žmogus neturėtų traktuoti kaip sutikimo turėti lytinių santykių. Jos pastebėjimais, ypač jaunesni žmonės linkę manyti, kad jei su jais kitas bučiavosi ir nusirengė, tai viskas būtinai baigsis seksu.
„Niekas nieko neprivalo daryti, bet kuriuo metu galima apsigalvoti ir netęsti to, kas vyksta. Netgi jau sueities metu, jei asmuo jaučia, kad jam skauda, o gal grįžo kažkokios praeities trauminės patirtys, jis gali nutraukti veiksmą, ir partneris(-ė) privalo gerbti tokį sprendimą.“
Ar teko mylėtis „iš pareigos“?
Atpažinti seksualinį smurtą ar jo išvengti sudėtingiau artimoje aplinkoje, nes tokiu atveju žmogus, spaudžiantis atlikti kažkokius seksualinius veiksmus, yra artimas asmuo.
Dabar vis dar galvojama, kad santuoka arba ilgalaikiai santykiai yra visą santykių laiką trunkantis sutikimas mylėtis.
Ir čia, kaip pastebi R. Butkevičiūtė, sužaidžia lyčių stereotipai: „Pavyzdžiui, jei moteris mylisi su vyru rečiau, nei jis nori, ji baiminasi, kad vyras susiras kitą. Tai gali būti ir vyro pasakyta labai atviru tekstu: jei ne su tavim, tai rasiu su kuo. Todėl moteris galvoja, kad geriau jau atliks „pareigą“ sukąstais dantimis, kad tik jos nepaliktų ir nevadintų frigidiška. Dėl to ir artimoje aplinkoje moterys tyli, nors mylėtis nenori“, – aiškina R.Butkevičiūtė.
Ji priduria, kad taip nutinka ir vyrams – jie taip pat nebūtinai nori mylėtis visur ir visada. „Esu ir mokymuose nekart klausiusi dalyvių, kas yra mylėjęsi su partneriu(-e), kai to absoliučiai nenorėjo. Dažniausia žmonių reakcija – juokas ir klausimas: o kas nėra?... Bet ta jų reakcija iš juoko staiga pereina į nemalonų susivokimą.“
Pašnekovė primena, kad seksas yra svarbi santykių dalis, tačiau intymaus bendravimo turi norėti abu partneriai. Su antrąja puse apie intymumą ji siūlo kalbėti atvirai ir nuoširdžiai, tinkamu laiku.
„Galima gražiai paklausti, kodėl su jumis nenori mylėtis, arba – atvirkščiai, kodėl primygtinai pageidaujama daryti tai, kas jums nepriimtina. Galite pasiūlyti pasikalbėti apie to priežastis ir galbūt sužinosite apie kažkokias partnerio(-ės) traumines patirtis, vaikystės skaudulius, iššūkius darbe, kurie trukdo atsipalaiduoti. O gal jums pasakys, kad krūvis toks didelis, kad grįžus po darbo, užgriuvus vaikams ir namų ruošai, jau nieko nebesinori. Galiausiai, galite sužinoti, kad moteris orgazmą patiria nebūtinai sueities metu, tad, jei mylėdamasi ji nepatiria malonumo, ilgainiui gali vengti sekso“, – sako R. Butkevičiūtė.
Ji siūlo ne tik išsiaiškinti priežastis, bet ir apgalvoti, ką kiekvienas gali padaryti, kad partneris(-ė) jaustųsi geriau, siekiant išvengti nepasitenkinimo ar net seksualinio smurto.
Kodėl iš baimės nepavyksta pasakyti „ne“?
Kalbant apie sunkesnės formos seksualinį smurtą – išprievartavimą, neretai tenka girdėti aukas pasakojant, kad dėl patirto šoko jos negalėjo nei kalbėti, nei apskritai pajudėti, tik laukė, kada viskas pasibaigs. Kartais tik po kurio laiko suprantama, kad tai buvo prievarta. Todėl visiems svarbu įsisąmoninti, kad nors tam tikrais atvejais kitas asmuo gali ir nesugebėti pasakyti „nenoriu“ arba „man tai nepatinka“, tyla toli gražu nereiškia pritarimo būti liečiamam ar seksualiai suartėti.
Kaip pastebi R.Butkevičiūtė, ypač jaunuoliams žodis „ne“ gali reikšti, kad jie esą turėtų tiesiog labiau pasistengti, o tyla suprantama, kad jie gal turi šansų. Todėl jauni žmonės gali daryti neapgalvotą didesnį spaudimą kitiems, o pastarieji jausis patiriantys seksualinį smurtą.
Daug žmonių pasakoja, kad tuo metu tarsi išėjo iš savo kūno ir viską matė iš šono. Suprato, kas vyksta, bet nieko negalėjo padaryti.
„Svarbiausias dalykas, jei norime efektyviai kovoti su seksualiniu smurtu, tai ankstyvoji prevencija. Pirmiausia turime kalbėti apie tai, kad mano kūnas ir yra mano kūnas, – argumentuoja pašnekovė. – Taip pat svarbu įsisąmoninti, kad tam tikros mūsų smegenų reakcijos į traumą yra automatinės – mes negalime pasirinkti, kaip sureaguosime į pavojų.“
Ji pateikia pavyzdį, kaip skirtingai gali asmuo sureaguoti, patirdamas seksualinę prievartą ar užpuolimą: vienas pajutęs pavojų – bėgs, kitas – kovos, o trečias – sustings. „Kalbant konkrečiai apie išžaginimą, daug žmonių pasakoja, kad tuo metu tarsi išėjo iš savo kūno ir viską matė iš šono. Suprato, kas vyksta, bet nieko negalėjo padaryti, nes taip organizmas sureagavo į traumą“, – situacijas, kodėl tylos negalima traktuoti kaip asmens leidimo tęsti sueitį, paaiškina pašnekovė.
R.Butkevičiūtė žmonėms siūlo nustoti stereotipiškai įsivaizduoti, kad seksualinį smurtą patyrusi auka – su suplėšyta suknele, su ašarom akyse ir prašanti pagalbos. „Patyrę seksualinę prievartą žmonės jaučia pačias įvairiausias emocijas: tai gali būti ir pyktis, nepasitenkinimas, bejėgiškumo jausmas.“
Leiskite sau jausti visas emocijas
Seksualinį smurtą patyrusiems ir išgyvenantiems žmonėms ji rekomenduoja sau nuolat priminti, kad tai nėra jų kaltė – tai buvo sąmoningas smurtavusio asmens veiksmas. „Kartais kalbama, kad turi atleisti prieš tave smurtavusiam asmeniui. Šiuo atveju nebūtinai turi. Pyktis yra normali emocija, o seksualinė prievartą patyrusiam žmogui – svarbiausia pasirūpinti savo emocine gerove“, – pabrėžia R.Butkevičiūtė.
Pašnekovė tokiais atvejais siūlo duoti sau laiko. Nesitikėti iš savęs, kad po mėnesio ar trijų tos emocijos bus praėjusios: „Praeities mes nepakeisime, ji visada liks mūsų gyvenimo istorijos dalimi, bet galime padėti sau, gaudami specializuotą kompleksinę pagalbą, su tuo išmokti gyventi toliau.“
Reikia pasverti, kas blogiau – ar toliau gyventi su tokia našta, ar pabandyti su kažkuo apie tai pasikalbėti.
Jai paantrina ir prof. Dalia Puidokienė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė bei Pagalbos moterims linijos įkūrėja: nepaisant skausmingų patirčių, ji ragina nebijoti pasitikėti pagalbą siūlančiais asmenimis: „Be pirmo žingsnio nebus antro, tad reikia pasverti, kas blogiau – ar toliau gyventi su tokia našta ir jos svoriu, ar pabandyti su kažkuo apie tai pasikalbėti.“
Siūlo ir psichologo, ir teisininko pagalbą
Profesorės pastebėjimais, Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad seksualinį smurtą patyrę asmenys neretai ir bijo, ir gėdijasi kreiptis pagalbos, o kartais tiesiog netiki, kad jiems gali kas nors padėti, arba bijo pasmerkimo. Tačiau D.Puidokienė pabrėžia, kad Lietuvoje yra specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, nevyriausybinių organizacijų, kurių specialistai yra apmokyti, kaip dirbti su seksualinį smurtą patyrusiais asmenimis, jie žino šios problemos jautrumą ir gali suteikti įvairios pagalbos nukentėjusiesiems.
„Šie centrai turi pagalbos kompleksą, tai ir pirminė konsultanto emocinės paramos pagalba, psichologo bei teisininko konsultacijos. Teisininkas padėti gali tuo atveju, jei žmogus nuspręstų kreiptis į teisėsaugą, tuomet specialistas sudėliotų tolimesnius žingsnius ir paaiškintų, kaip viskas vyks. Psichologas savo ruožtu padėtų nukentėjusiajam lengviau priimti patirtą traumą ir jos padarinius. Tai yra žmonės, kurie yra pasirengę ir nori padėti“, – paaiškina D.Puidokienė.
Kur kreiptis, patyrus seksualinį smurtą
Priklausomai nuo to, kokio pobūdžio seksualinis smurtas buvo patirtas, yra keletas išeičių, kur kreiptis pagalbos.
- Patyrus seksualinį priekabiavimą darbe, siūloma kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.
- Jei patyrėte išprievartavimą, išžaginimą ir panašaus pobūdžio seksualinį smurtą ir jei nuo įvykio praėjo ne daugiau kaip trys paros, turite kreiptis skubios pagalbos tarnybų telefonu 112 arba rašyti pareiškimą į epolicija.lt. „Šiuo atveju, nors suprantamas didelis aukos noras eiti greičiau į dušą praustis ir išmesti visus rūbus, tačiau visa tai yra įkalčiai, todėl važiuokite į ligoninę, kur teikiama specializuota pagalba. Lietuvoje yra penkios pagrindinės ligoninės, kur yra atskiras laukiamasis nukentėjusioms moterims bei vyrams, yra specialus apžiūros kabinetas, jame paimami ir įkalčiai“, – pataria R.Butkevičiūtė.
- Tuo atveju, jei nuo įvykio paėjo daugiau nei 72 valandos, pranešti apie patirtą seksualinį smurtą reikia paskambinus 112.
- Jei seksualinis smurtas patirtas artimoje aplinkoje, pagalbos gali suteikti ir D.Puidokienės minėti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai. Į juos galima kreiptis nepriklausomai nuo to, ar apie įvykį pranešėte policijai.
- Taip pat yra įvairių emocinės pagalbos linijų, į kurias galima skambinti ir tokiu metu, kai kitos tarnybos nedirba. Pagalbos linijos gali suteikti momentinę emocinę paramą. Bendrasis pagalbos numeris – 1809.
- Emocinės paramos linijų ir specializuotos kompleksinės pagalbos centrų kontaktus rasite Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje atpazinksmurta.lt.
