Nesuprasi, kas dabar čia darosi su šiuolaikinėmis mamomis, prisigalvoja visokių depresijų! Bet kaipgi nutiko, kad tų stiprių mamų dukros dabar serga depresija, susilaukusios vaikų?
Moterų liudijimai
„Aš žiūriu į savo mamą, kuri sako, kad „mūsų laikais mes penkis turėjom vaikus ir nesiskundėm, ir visus mylėjom“ ir pamenu tą jausmą, kad šalia jos vaikystėje negalėdavau net įkvėpti, jaučiausi vieniša, kalta, bloga. Kaip tai galėjo būti meilė, jei aš taip jaučiausi?“
„Mama užpykdavo ir nekalbėdavo kelias dienas. Aš taip bijojau to jos pykčio, kad viską darydavau, kad ji nesupyktų. Bet tas nesaugumas mane žudydavo, nuolat būdavau šalia jos ir pamenu, kaip ji piktai atstumdavo – „ko tu priskretai prie mano sijono.“ Jaučiausi bloga, bet negalėjau kitaip elgtis, nes ta baimė mane kaustydavo.“
„Baisiausia būdavo ne pats mušimas, o tai, kad ji sakydavo: „Pažiūrėk, prie ko mane privedei.“
„Ji sakydavo: „Nieko tau čia nebaisu, neišsidirbinėk“, ir jausdavau, kad kiti viską kitaip jaučia nei aš, kad su manim kažkas negerai.“
„Man širdis sustos per tavo šitas nesąmones, ką tu be mamos darysi?“ – kartodavo ji. Aš tik dabar suprantu, kad taip nebūtų nutikę. Bet, kai man buvo penkeri, gulėdavau lovoje naktimis ir negalėdavau užmigti, galvodama, o kas jei ryte atsikelsiu ir mama bus negyva? Aš ir dabar bijau jai kažką pasakyti, nes vis atrodo, kad ji numirs.“
„Mano tėvai niekada neapsikabindavo. Atrodė, kad jie gyvena kaip kambariokai. Emocijas rodė tik tada, kai prasiverždavo pyktis. Aš nenoriu tokio gyvenimo, nenoriu, kad mano vaikas augtų tame šaltyje ir įtampoje, kuri buvo mano namuose. Nenoriu, kad manyje sėdėtų tiek pasyvaus pykčio vyrui, kurį pilstyčiau frazėm „jis nieko vertas“, „koks tu vyras.“
„Aš nieko nepamenu iš savo vaikystės. Kaip rūku užpilta. Nesuprantu, nei kaip jaučiausi, nei kas su manimi vyko. Tik likęs tokio nerimo jausmas, didžiulio nesaugumo, kuris persekioja mane ir šiandien. Lyg nieko nevyksta, bet man neramu.“
Išmoko išgyventi, o dukroms linkėjo geresnio gyvenimo
„Susipakuoti savo emocijas ir tiesiog daryti dalykus“ sistema veikia karo lauko zonoje. Tai išgyvenimo strategija. Perėjusių karus mamų dukros pateko į sovietmečio gniaužtus, kur jausti buvo pavojinga, kur kaimynas iš „draugo“ labai greitai gali pavirsti išdaviku, kur reikėjo apsimetus marširuoti paraduose ir labai galvoti, ką sakai, ką darai, ką kaimynai apie tave galvoja, nuolat stebėti „kaip tai atrodo“.
Begalinė vidinė jėga gyvena moteryse – jos ruošė „balius“ beveik iš nieko, jos siuvo dukroms kitokius, unikalius „kalnieriukus“ prie tų rudų vienodų uniformų, jos dirbo ir laikė namus, kai vyrai gėrė ir spoksojo į „teliką“. Jos sukandusios dantis bandė išmaitinti šeimą per devyniasdešimtųjų mėsmalę.
Išgyventi jos puikiai mokėjo. Jų meilė buvo koldūnai, kuriuos darė dvi valandas vakar naktį, kai visi miegojo, jų meilė buvo išbėgusios pėdkelnių siūlės susiuvimas taip, kad beveik nesimato, jų meilė buvo šiaip ne taip sukrapštyti pinigai turkiškai suknelei savo dukrai.
Ir tas per jėgą spaudimas kalte ir gėda, kad dukra taptų „kažkuo“, buvo gilus noras, kad jai viskas būtų gerai, kad ji galėtų gyventi gyvenimą, kad nereikėtų dėl jos nerimauti, kad ji būtų stipri. Tai ta pati motiniška meilė. Jos mokėjo išgyventi. Tačiau išgyvenimo sistema turi didžiulę kainą.
Už norų slypi ilgesys gyvenimo, kurio neturėjo
Kai jų dukros užaugo, kai pasidarė daug saugiau, patogiau, atviriau. Kai užsipylė vieša erdvė patarimais, kaip sukurti laimę, jų dukros tapusios mamomis ėmė klausti visiškai kito klausimo, kurio gelmėje tupi ta pati motiniška meilė – kaip duoti vaikui daugiau gyvenimo?
Jos pradėjo klausti: „O kaip gyventi?“. Besilaukdamos šiuolaikinės mamos pradėjo jausti kažkokį gilų ilgesį gyvenimui, ryšiui. Tas ilgesys sėdi įsismelkęs į kaulus, kuris nutekėjo į fantazijas apie vaiką – „noriu, kad jis pasijaustų svarbus“, „noriu, kad jo norai būtų svarbūs“, „noriu, kad jis nuolatos jaustųsi mylimas“, „noriu, kad nesineštų kaltės ir gėdos“, „noriu, kad būtų džiaugsmo, daug džiaugsmo jo gyvenime“, „noriu, kad jis turėtų mamą, kuri mato jį kaip jį“, „noriu, kad jis prisimintų vaikystę pilną ryšio momentų“. Ir už visų tų „noriu“ slypi ilgesys gyvenimo. Gyvenimo, kurio aš neturėjau.
Bet įrankį, kurį mamos turi – tai iš savęs padaryti „geriausią versiją“, „tobulą mamą“. Jos ima įrankį, kurį gavo vaikystėje – kaltė ir gėda, kurios vis šnabžda į ausį – „negerai“, „tau nepavyks“, „nepakankamai“ , „pasistenk labiau“, „visiškai susimovei“, „pažiūrėk kaip tai atrodo“, „pažiūrėk Ievai tai daug geriau sekas nei tau“.
Šiuolaikinė rinka pagavo šį gilų mamų poreikį ir pila nesikuklindama „patarimus“, „seminarus“ apie tai, kaip to pasiekti: „Viskas dėl vaiko…“ Kur ta moteris, tapus mama, vėl patenka į spąstus – ji paaukoja save dėl kito. Ji moka tai daryti. Ji gali tiek save paaukoti, kad praranda impulsą gyventi. Štai čia ir ateina depresija.
„Supermamytės“, „palaida bala su tais vaikais“, „prisigalvojančios problemų“. Šiuolaikinių mamų noras duoti daugiau ryšio gyvenimui, kelia nerimą jų mamoms, nes atsiveria tai, ko nebus galima supakuoti, ką norisi sudėti vėl į dėžutes ir tai skamba kaip „išlepinsi“, „išsidirbinėja tas vaikas“, „aš tai seniai jam ribas pastatyčiau“, „ant galvos užsilipęs“.
Ir šiuolaikinė mama neberanda praėjimo, ji vėl kalta, ji vėl kažką ne taip daro, bet ji nebegali daryti taip, kaip buvo ankščiau, nes ji gins savo vaiką nuo tų patirčių, kurios persekioja ją, kurios neleidžia jai gyventi. Ji negali paaukoti vilties, kad vaikui duos gyvenimą.
Ar kartais mes, šiuolaikinės mamos, nepersistengiame?
Ar mums pavyko rasti balansą? Ar pavyko suprasti, kaip auginti vaiką, kaip išlaviruoti tarp priėmimo, saugumo ir ribų patyrimo? Atskirti, kur vaiko poreikiai, o kur mano poreikiai?
Kaip išsaugoti savo „aš“ nesužeidžiant kito? Kaip duoti geriausią pradžią vaikui, kad jis užaugtų laimingu žmogumi?
Ne… Bet naivu būtų tikėtis, kad tai mums pavyks. Mes atvėrėme emocijų skrynią, iš kurios pilasi mūsų, mūsų vaikų emocijos. Su jomis iškilo skausmas, su jomis išsiveržė viltis. Susigaudyti, susivokti, suprasti kaip tame būti yra be galo sunku. Mums daug kas nepavyks. Tai dalis žmogiškosios motinystės patirties.
Mes bandome geriausiai kaip galime, geriausiai kaip suprantame ir tuo esame tokios pat mamos kaip mūsų mamos ir mūsų mamų mamos.
