Daugybę metų poras konsultuojanti socialinių mokslų daktarė, psichologė ir geštaltinė psichoterapeutė Vilija Girgždė savo knygoje „Mes skirtingi. Negi skirtis?“ dalijasi tikromis istorijomis, kuriose galime atpažinti daugelį iš mūsų kankinančias dilemas.
„Skaitydamas knygą gali pajusti, kad autorė leido kitų žmonių patirtims ją paliesti. Tekstas – gyvas, nedogmatiškas ir jautrus. Argi ne to reikia, kai norisi geriau suprasti savo santykius su artimiausiu žmogumi“, – taip V. Girgždės knygą „Mes skirtingi. Negi skirtis?“ apibūdino Vilniaus universiteto profesorius, psichologas-psichoterapeutas Paulius Skruibis, rašoma „Alma littera“ pranešime spaudai.
Knygos puslapiuose ne tik atsiveria asmeninės ir sugyvenimo dramos, kuriose skaitytojas atpažins ir savo išgyvenimus bei svarstymus, bet ir ras būdų, kaip būti savimi poroje ir kaip būti su žmogumi, kuris taip pat nori būti savimi.
V. Girgždė teigia, kad standartiniai problemų sprendimai dažnai nuvilia. Tą dieną, kai partneriai atsigręžia į save, į tai, kokie jie yra, o ne kokie turėtų būti, prasideda stiprus, tikras ryšys. „Žinau, kad rašau apie sudėtingą dalyką, ir nebandysiu jo supaprastinti“, – žada autorė knygos įžangoje.
Patyrusi porų terapijos specialistė subtiliai ir profesionaliai veda skaitytoją per skirtybių labirintus ir pateikia vertingų įžvalgų tiems, kurie rūpinasi savo santykių darna. Kad tie, kuriems kuriant santykį darosi nuobodu, pramoktų atpažinti įtampą kaip natūralų skirtybių susidūrimo karštį, o tie, kurie atsidūrė duobėje, susidomėtų, ką, užuot laukę iš kito, gali padaryti patys, kad neprarastų ryšio ir į krizę pažiūrėtų kaip į galimybę. Poros turėtų nuolat prisiminti svarbiausią įžadą: „Pasižadu pažinti savo ir tavo poreikius ir apie juos kalbėtis.“
Siūlome skaityti ištrauką.
Atmetę kitą ir ignoruojantys
Jauna moteris pradeda vardyti, kas jai rūpi santykiuose su vyru, su kuriuo jau susilaukė vaiko, bet dar niekaip nepradeda šeimos gyvenimo. Man rėžia ausį ir įstringa jos žodžiai, kai save vadina materialiste. Kalbamės toliau, aiškėja, kad tai ne jos žodžiai, o partnerio „įsūdytas“ apibūdinimas, etiketė. Ji nori turėti pastovius namus – be jų neketina pradėti šeimos gyvenimo. Kai klausiu, kodėl šitai taip svarbu, pastebiu, kad užkabinu nuoskaudas, patirtas prieš kelis mėnesius. Ji nebenori, kad išsiskyrus nuomonėms ir kilus įtampai partneris jai pasiūlytų eiti iš namų. Jausmų įkarštyje vėl rinktis savo daiktus ir kraustytis. Koks jausmas skatina vis grįžti prie minties apie savo namus? Ji nebenori ketvirtą kartą kraustytis iš partnerio namų. Kai pasitikslinu: „Ar teisingai supratau, kad nenori būti atmesta ir ignoruojama, kai turi savo nuomonę ir poreikius?“, jos akyse pasirodo ašaros ir ji pradeda kūkčioti. „Taip, atmesta“, – sutinka. Nukeliavome prasmių kelionę nuo materialistės iki partnerio žodžių sužeisto žmogaus. O tie žodžiai skamba taip: „Nepatinka – išeik!“
Daugybę sykių esu girdėjusi, kad labai populiaru pasiūlyti išeiti, skirtis, nutraukti santykius, susidūrus su audringais partnerio veiksmais, nulemtais baimės ir trapumo. Ultimatumai skirtis, kraustytis, nutraukti finansinę paramą patys populiariausi. Dabar psichoterapijos sesijoje ji turi pasirinkimą: dar kartą mėginti pramušti savo planus arba pasakoti, dalytis, kas vyksta su ja, kai jis atmeta, ignoruoja jos pasirinkimus. Pirmu atveju jie kovos ir ginsis, antru – kalbėsis apie pasikartojančias sąveikas.
Po kelių minučių liudiju, kaip įvyksta didžiulis lūžis partnerio reakcijoje, – užuot gynęsis, jis randa savyje šilumos, atjautos ir džiaugsmo, kad jie gali kalbėtis kažkaip kitaip.
Aš, tu kalbamės, tariu sau.
„Mes nekalbame savaitėmis“, – poros problemą apibūdina aktyviai nusiteikęs vyras, kuriam darbinės problemos atrodo išsprendžiamos, o čia, santykiuose, chaosas ir velniava. Ne daug kas žino, kad tylėjimas ir ignoravimas yra kovos priemonė. Jis pastebi, kad tyla ir nervina, ir priverčia jaustis kaltam. Neaišku, ko imtis. Ji neprasideda ignoravimu ne ta koja atsikėlus iš lovos, yra kažkokia pradžia. Jos ieškome drauge. Taip, jis neatsižvelgė į jos norą iš giminių grįžti ankstėliau. Taip, laiku nepranešė apie pasikeitusius dienos planus. Taip, neprakalbo apie savo ketinimus važiuoti į sporto rungtynes, nes pranešimai sukeltų konfliktą. Tai, ko nori jis, tikrai nepatiks jai. Jis rinkosi ignoruoti svarbias žinutes, tikėdamasis, kad nebus ir nepritarimo. Tylos rūmus jie konstravo abu, kiekvienas prisidėdamas iš savo pusės. Kaskart pajutę, kad juose šalta, lyg ir nutraukdavo tylą, tačiau kaip vėl imdavosi tylos rūmų statybų, neišsiaiškindavo. Štai mes ir gilinamės į abiejų indėlį.
Statybų medžiaga būdavo bet koks skirtumas, neaptartas nesutarimas, neišsiaiškinti tikrieji motyvai. Nagrinėdami įvykius atkasdavome bet kelis aukštus interpretacijų apie kito elgesį neužduodant klausimo, nesuabejojant savo teisumu. Neaptarti skirtumai apaugdavo įtarimais, „žinojimu“, kaip yra iš tikrųjų, pasitelkiant ir stereotipus, ir iš populiariosios psichologijos nugriebtus argumentus. Įtampa tik didėdavo, todėl buvo geriau tylėti.
Jeigu atmeta, sakytum, pageidautinas veiksmas yra priimti. Kai pavyksta, žmonės tai vadina susitaikymu. Ji susitaikė su jo gausia sudurtine šeima arba su jo įpročiu kaupti daiktus. Priimti gali būti per sunku. Jis negali ir negalės priimti jos išgėrinėjimo. Taigi atmetus, ignoravus ieškant išeičių reikalauti iš savęs priimti gali būti neišpildoma užduotis. Realistiškiau – išmokti gyventi su tuo, kas nutinka susidūrus skirtybėms. Sugyventi. Surasti naujų prasmių, išmokti reguliuoti susidūrimą, o ne mėginti taisyti kitą pagal savo vertybes, nuostatas, charakterio bruožus. Savyje surasti būdą, kaip gyventi su kito kitoniškumu ne priimant, o įvertinant platesnę perspektyvą, ieškoti sugyvenimo strategijų. Sugyvenimas yra išgyvenimo būdas apimant, įsileidžiant kito gyvenimą, kitoniškumą su visa papildymo ir praturtinimo verte, su visomis negandomis, skausmu ir kančia.
„Šiandien kitaip reaguoju į jo pasakymą pažiūrėsim“, – sako moteris ir susiima už galvos, rodydama, kaip anksčiau nervindavosi girdėdama šiuos vyro žodžius. Ji sėdi ramiai, atsilošusi, apžvelgdama savo pastarąją patirtį santykiuose su vyru. Psichoterapijai baigiantis paaiškėjo, ką reiškia šis žodis, – tik tiek, kad jis ilgiau mąsto, jam reikia laiko, jis nenori pulti stačia galva neapgalvojęs, nepasitikrinęs savo norų. Tik tiek. Anksčiau jai skambėdavo: „Aš ignoruoju tave, neklausau ir žiūrėsiu savo.“ Jo lėtumas ir jos greitumas kontrastuodavo priimant sprendimus, formuluojant mintis, imantis veiksmo, ir šis skirtumas išliks, nes ji yra greitai užsiplieskiančio ir atvėstančio būdo, jis – lėtas, atsargus, užsidega taip pat, bet dega ilgai. Šitie skirtumai niekur nedings. Kas pasikeitė? Ji gali išlikti kantri išgirdusi žodį „pažiūrėsim“, nes nuo šiol jis jai nereiškia atmetimo.
„Kaip gali būti ne mano problema, kai kitas žmogus nepatenkintas, suirzęs?“ – klausia rūpestingai nusiteikęs vidutinio amžiaus vyras. Kaskart, kai jos intonacijoje išgirsta įtampą, jis puola raminti arba įrodinėti savo tiesą, požiūrį, renka argumentus. Teiginiai, įrodymai nesibaigia. Jis sunkiai emociškai dirba, kad pasikeistų nuotaika kitoje santykio pusėje. Jis įsitikinęs galintis ir turintis tai pakeisti, ką nors nuveikti, kad ji taip sunkiai nesijaustų ir nedrumstų jųdviejų santykių. „Vėjai dėl nereikšmingų detalių“, – prasitaria. Susimąstau. Jis išmokęs, sakytum, gero dalyko – nuraminti kitą, įsiterpdamas užtušuoja jos patirtį. Jos detalės lieka nukalbėtos. Jo vidinė užduotis – kivirčus slopinti, ginčus maldyti, emocijų nelieti, nes jos griauna pusiausvyrą, užstoja jos vėjus, jai svarbius dalykus. Ji lieka su slogiais jausmais ir varžo save, kitaip užaugs įtampa ir jiedu vėl pyksis.
„Nežinau, ar mes dar pora“, – abejoja moteris, kuri negali su vyru išbūti, nes erzina kiekvienas jo užduotas klausimas, mėginimai prisitaikyti, gelbėti situaciją. Ne kartą esu susidūrusi su strategija partnerį matyti kaip liguistą ar emociškai nebrandų žmogų ir tada juo bjaurėtis. Pasirodo, ilgoje jų bendravimo istorijoje galime rasti tarpsnių, kai jis neįtiko, galvojo kitaip, siūlė kitą sprendimą ir buvo neišgirstas, atkirstas, o dabar, kai prisitaikė įtikti, – nebeįdomus ir nepatrauklus. Kuo labiau kartoja tą patį, tuo labiau jų emocinė krizė gilėja.
<…>
Kompromisai nepadeda
Na, kodėl ji negali važinėti motociklu? To klausiu savęs, stebėdama juos diskutuojančius, kas yra šeima. Pro pravirą langą, be kitų gatvės garsų, įsiveržia motociklo kriokimas.
„Aš noriu, kad mano šalmas būtų namuose, lygiai taip pat kaip mano batai, lėkštės, kosmetika“, – tvirtesniu balsu ji taria savo partneriui, su kuriuo ne pirmą kartą bando užmegzti nuolatinius stabilius santykius.
Jis kažką įrodinėja, o labiausiai – kad šeima yra du taip pat galvojantys. Jis šneka ne apie jausmus. Per ilgą monologą įrodinėja, kad motociklo vairavimo klausimą turi spręsti abu kaip TIKRA šeima. Argumentai apie moteriškumą, šeimiškumą ją tik erzina ir jai darosi liūdna, kad turbūt ir šį sykį jiems nepavyks rasti bendrų plokštumų.
Kai gilinuosi, kaip pagal jo sampratą jie turėtų pasiekti ramybę, jis tvirtai žino, kad tik kompromisais, – ji turėtų daryti kompromisą ir atsisakyti savo svajonės sėsti ant motociklo.
Pagūglinus galima rasti, kad kompromisas yra sveiko santykio pagrindas. Tai yra susitarimo būdas, kaip partneriai gali pasiekti ramybės būseną. Deja, laikiną.
„Kodėl mes pas jus kalbame tik apie save ir nekalbame apie kompromisus?“ – nustebusi ir sunerimusi manęs klausia moteris, kuriai paprastai sunku kalbėti apie save, ji greitai kažką burbteli, užšneka ant viršaus ar ima klausinėti partnerio. Išgirdusi jos pastabą, kad ne visai tinkamais dalykais užsiimame sesijoje, susierzinu. Tačiau ir suprantu plačiai išsikerojusią užduoto klausimo šaknį. Jame girdžiu nuostatą: mums reikia keliauti kompromisų keliu, tada galėsime būti darnoje.
Man patiktų matyti partnerius harmoningai gyvenančius, ir žinau, kad labai daug žmonių taip siekia gyvenimo harmonijos, – svarbu turėti galvoje, kada ir kiek nusileisti. Ir jeigu negali nusileisti, prognozė stereotipiška – tau bus sunku šeimoje.
Mūsų kultūroje gana stipriai įdiegta kompromiso taisyklė. Gali būti, kad ji padėjo ir padės išgyventi ne vienai porai, ne vienam asmeniui. Išmokyti kompromiso žmonės daug pasiekia, susitvarko reikalus, laimi konkursus, nes su jais, mokančiais daryti kompromisus, patogu. Mes retai susimąstome, kiek kompromisus darančiam žmogui tai kainuoja, bet manau, kad jis arba ji tikrai kažką ir gauna, todėl nusistovi pusiausvyra.
Kompromiso, kaip skirtumų išsprendimo, taisyklė padeda išbūti poroje žmonėms, kuriems nelabai aktuali arba dar neaktuali lygiavertiškumo sąlyga santykyje. Žinau daug porų, kurios nugyvena ilgus metus, ir ši taisyklė jiems yra auksinė. Jos vertė yra tokia, kad tas, kuris nusileidžia, nejaučia didelio noro atsigriebti, atgauti savo erdvę, turėti įtakos. Paprastai tokios poros pasiskirsto sritis, kuris kur karaliaus, ir mielai keičiasi įtakos bei nusileidimo būsenomis pagal sritis.
Pavyzdžiui, partneris visada nuspręs, ką reikia daryti su automobilių ūkiu, partnerė užims geriau žinančios poziciją prižiūrint ir auklėjant vaikus. Iškilus skirtumui kiekvienas iš anksto nutuokia, kad geriau per daug nesireikšti, nes abu žino, kieno žodis bus paskutinis. Kuo ilgiau pora laikosi kompromiso taisyklės, tuo tvirtesnis yra tas paskutinis žodis ir tuo sunkiau pajudinti nusistovėjusias sritis. Kartais partneris nori pakritikuoti prieraišiąją tėvystę arba partnerė užsimano maitintis ne vien sveikai, bet ir skaniai. Staiga tas, kuris sutikdavo su namų tvarka ir planavimu, užsimano stilingų šviestuvų su šviesos diodais ir metalo spalvos virtuvės komplekto. Tada prasideda griūtis. Kompromiso taisyklė apibrėžia, kad arba vienas, arba kitas turi nusileisti. Ji nebesuveikia, kai nė vienas iš partnerių nenusiteikęs nusileisti.
Mano galva, kompromiso taisyklė, kaip vienintelis instrumentas skirtumams išspręsti, apdaužė daugelio žmonių likimus. Moteris ilgus metus buvo linkusi sutikti ir nusileisti, jos partneris neatsižvelgdavo, nesidomėdavo ir priprato daryti finansinius, buitinius sprendimus net nepasiteiravęs jos nuomonės. Ilgainiui susiklostė toks santykis, kad gali ne tik už ją nuspręsti, bet ir nuo jos nuslėpti savo investicinius planus, romantinius nuotykius. Kai abu pateko į emocinę krizę, jam buvo nepaprastai skausminga suvokti, kad ta anksčiau visada paklusni moteris dabar aršiai gina savo nuomonę, jis tarsi susidūrė su nauju žmogumi, su kuriuo nebegali gyventi, ir matė vienintelį kelią – skyrybas. Kompromiso taisyklė juos abu nutolino vieną nuo kito. Kompromisas stumia į formalius santykius, neatitinkančius tikrų nuotaikų ir jausmų.
Kraštutinė kompromiso forma yra aukojimasis. Per daugiau nei keturiolika metų nesutikau nė vienos poros, kurioje partneriai gyventų aukodamiesi vienas kitam ir būtų laimingi. Tie, kurie gyvena aukodamiesi ir yra laimingi, pas psichoterapeutą neužsuka. Esu išgirdusi frazių, kad gyvens su šituo žmogumi, su kuriuo jau prarado ryšį, nes aukosis dėl vaikų. Jie mato sutrikusius, liūdnus, supykusius vaikus jau išsiskyrusiose draugų ir pažįstamų šeimose. Aptarinėja ir ieško prasmės, kodėl jiems reikėtų išlaikyti gyvenimą kartu – tai duoklė vaikams. Daugeliui porų tai vienintelis siūlas, už kurio dviese laikosi. Tokia auka yra ne vienas kitam, tai auka vaikams.
Kompromiso kelias skatina atsisakyti dalį savęs. Būti kažkuo kitu, nei esi. Netikiu, kad ilgalaikiuose santykiuose žmogus gali ištverti būti ne iki galo savimi. Todėl kompromisas – puiki laikina priemonė skirtumams sureguliuoti, o štai ilgame maratone ji tampa nebeveiksminga.
