Draugių įkalbėta Vaiva apsisprendė išsaugoti kūdikį, o Egidijus netrukus ir pasipiršo, manydamas, kad vaikui augti bus geriau santuoka sutvirtintoje šeimoje. Paskutiniuosius nėštumo mėnesius moteris jau leido naujuosiuose vyro namuose užmiestyje.
Gyvenimas kartu nuo pat pradžių nepasirodė labai saldus, mat abu buvo nebe jaunikliai, o Egidijus – dar ir 10 metų vyresnis. Taikytis prie vienas kito įpročių nenorėjo nei vienas, tad ginčai dažnai baigdavosi Vaivos ašaromis. Gimus Tadui, barnių padaugėjo, mat abu tėvai turėjo skirtingą nuomonę, kaip kūdikį reikia rengti ir kiek maitinti, kaip reaguoti į verkimą ir kiek imti ant rankų.
Tėvai, norėdami, kad jų vaikas nekęstų buvusio sutuoktinio, drasko vaiko širdį. Ištikimybės konfliktas kelia vaikui nuolatinę įtampą.
Alyvos ir į taip besikūrenančią ugnį dar šliūkštelėdavo atvažiavusi Vaivos mama, visuomet atveždavusi skanėstų mažyliui. Tėvas mitybos klausimais turėjo ypač griežtą nuomonę, tačiau dvi moteris nurungti jam buvo sudėtinga, tad pykčio bangos tik aštrėjo.
Galiausiai po pusantrų metų trukusio karo Vaiva susirinko daiktus, pasiėmė kūdikį ir grįžo pas mamą į miestą. Tai buvo gana patogu, nes atėjo metas grįžti į darbą, o pensininkė mama mielai sutiko pagloboti anūkėlį. Taip Tadukas ėmė augti po dviejų be galo mylinčių moterų sparnais.
Tėtis atvažiuodavo aplankyti sūnaus savaitgaliais, tačiau akivaizdu, kad laukiamas nebuvo, mat visada turėdavo priekaištų dėl vaiko auklėjimo ir priežiūros, tad kiekvienas vizitas baigdavosi tiesiog fronto linijos vertais mūšiais.
Tėvo vizitai retėjo, o Vaivos draugėms tekdavo atlaikyti kasdienius jos neapykantos pliūpsnius pastarojo adresu. „Niekšas“, „besmegenis“, „asilas“ – epitetai nesibaigdavo, ir kuo toliau, tuo buvo grubesni. Vieną dieną paaiškėjus, kad Egidijaus namuose apsigyveno kita moteris, Taduko mama ir močiutė tiesiog užvirė pykčiu: „Paleistuvis! Kaip jis taip gali! Parsivedė namo šliundrą!”
Karo zona plėtėsi, buvo bandomi įtraukti giminaičiai, o kiekvienas užsukęs išgerti arbatos tapdavo piktžaizdės pūliavimo liudininku. Argumentai, kad išsiskyręs vyras turi teisę į savo gyvenimą, iš karto paversdavo priešais.
Vaikas niekinimą ar skaudinimą gali nukreipti ne tik į išorę (tėvus, senelius, brolius ir seseris, draugus), bet ir į save. Vaikas gali pradėti laužyti taisykles, muštis, kartais net rizikuoti savo sveikata, vartodamas narkotines medžiagas.
Metams bėgant, Egidijaus namuose pasikeitė kelios moterys, o į neapykantos kovą pamažu buvo įtrauktas ir mažasis Tadukas. Kadangi tėtis berniuką kartais savaitgalį pasiimdavo pas save, grįžęs vaikas papasakodavo, kad namuose matė jau kitą tetą. Tai būdavo neapsakomas penas keršto ištroškusių moterų vaizduotei. Vaiva skambindavo Egidijui ir kaltindavo, kad jo santykiai su kitomis moterimis tvirkina vaiką, šis gi atkirsdavo, kad joms galvoje negerai.
Berniukas netruko įsisukti į šį žaidimą ir labai greitai išmoko, ką galima ir reikia sakyti tėčiui, kad būtum jo pusėje, ir ką mamai. „Mam, o žinai, kaip tėtis sakė ant tavęs? Sakė, kad tu višta“, – sąmokslininko akimis dėstė vaikas. „Gaidy tu!” – akimirksniu sms žinutę buvusiam sutuoktiniui pykčio perkreiptu veidu raitė Vaiva.
Negailėdamos piktų žodžių tėvui, abi moterys užtat be galo mylėjo namų dievaitį Tadą. Būdamas šešerių vaikas dar pats nevalgė su šaukštu ir nemokėjo nusilupti mandarino, nes viskas jam keliaudavo tiesiai į burną. „Taduk, ar suvalgei sūrelį? Taduk, dar kąsnelį! Taduk, tu dar šiandien beveik nieko nevalgei!” – su lėkšte po namus lepūnėlį vaikėsi mama su močiute. Tarsi žąsiukas aptvare penimas vaikas netruko pavirsti apvalainu burbulu ir ligų maišeliu.
Tadukas tapo dviejų moterų gyvenimo tikslu. Jam buvo perkama viskas, ko tik vaikas užsimanydavo ar mamai atrodydavo, kad jį tai turėtų džiuginti. Namai pavirto žaislų karalyste – čia netgi cukrinės buvo mašinėlės formos, palangės, palovės ir pastalės nukrautos Helovino kaukėmis, žibintais ir kitokiais niekučiais. Ruošiantis eiti į lauką, vaiką rengdavo dvi „stiliaus ir komforto konsultantės“, o į mokyklą ir atgal iki penktos klasės lydėdavo ir kuprinę nešdavo močiutė.
Nuolatiniai tėvų konfliktai dažnai vyksta rodant nepagarbą vienas kitam. Vaikas išmoksta, kad žeminti savo artimą žmogų yra įprastas elgesys.
Tėvą siutino toks auklėjimas, tad berniukui sulaukus 13-os metų jį pakvietė vasaroti pas save į kaimą. Per tą mėnesį Vaivai atsirado ne vienas žilas plaukas, jaudinantis, ar jos berniukas pavalgęs, o Tadukas grįžo visa savo išvaizda patvirtinantis jos didžiausią baimę – jis buvo gerokai sulysęs. Teisingiau gal būtų pasakyti, atsikratęs antsvorio ir sustiprėjęs, ūgtelėjęs ir netgi suvyriškėjęs. To nepastebėti negalėjo niekas, tačiau versija, kad vaikas buvo marinamas badu ir verčiamas dirbti, buvo plačiai aptarinėjama.
Į paauglystę įžengęs Tadas jau žinojo, kad kartą per mėnesį privalo nuvažiuoti pas tėvą pasiimti „vaiko pinigų“ – juk tėvas kol kas teatliko tokią funkciją. Kol Vaiva keliolika metų kariavo su Egidijumi, niekas nežino, kokios kovos vyko vaiko viduje.
Psichologės Julijos Ladigaitės komentaras
Kaip vaikus veikia tėvų tarpusavio konfliktai, pasakoja Kauno jėzuitų gimnazijos psichologė Julija Ladigaitė, vedanti Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ skyrybų vaikų grupę Kaune.
– Kaip vaiko psichiką veikia tėvų tarpusavio konfliktai? Kaip tai gali atsispindėti jo elgesyje?
– O kaip žmones veikia gyvenimas vykstant pilietiniam karui? Principas labai panašus. Nėra aiškumo, o tai kelia baimę ir nesaugumo jausmą. Negali žinoti, kada bus sužeistas tavo artimas žmogus, kada nukentėsi tu pats.
Konfliktai tarp tėčio ir mamos ir yra pilietinis karas vaikui. Be to, jam daug sunkiau suprasti, kas iš tiesų yra gera, o kas – bloga, nes tėtis ir mama tai aiškina skirtingai. Nuolatiniai tėvų konfliktai dažnai, taip pat ir Tado atveju, vyksta rodant nepagarbą vienas kitam. Vaikas išmoksta, kad žeminti savo artimą žmogų yra įprastas elgesys. Tuomet nepagarba pastebima ir vaiko elgesyje – jis gali „tyčia“ skaudinti save ir savo artimuosius.
Kartais, kaip pastebime Tado istorijoje, užtenka pasakyti, ką tėtis ir mama vienas apie kitą galvoja, ir tėvai jau lieka įskaudinti ir pradeda dar labiau niekinti vienas kitą. Kitais atvejais vaikas niekinimą ar skaudinimą gali nukreipti ne tik į išorę (tėvus, senelius, brolius ir seseris, draugus), bet ir į save. Vaikas gali pradėti laužyti taisykles, muštis, kartais net rizikuoti savo sveikata, vartodamas narkotines medžiagas. Gyvendamas konfliktuose vaikas tampa nesaugus ir pats mokosi konfliktuoti su kitais ir savo vidumi.
– Kokiais būdais vaikas bando įveikti tėvų neapykantą vienas kitam, juk jis, ko gero, myli juos abu?
– Tėvai, norėdami, kad jų vaikas nekęstų buvusio sutuoktinio, drasko vaiko širdį. Ištikimybės konfliktas kelia vaikui nuolatinę įtampą. Būna atvejų, kai ši situacija paskatina meluoti arba slapukauti. Jei vaikas žino, kad pasakojimas apie tai, kaip smagu buvo savaitgalį su tėčiu, nuliūdins ar supykdys mamą, tuomet vaikas apie tai nebepasakos arba meluos, kad nieko gero neveikė. Labai svarbu priimti vaiką su visais jo jausmais – net jei kartais būna sunku dėl savų nuoskaudų.
– Kaip iš vaikystės atsinešami skaudžių išgyvenimų nešuliai primena apie save jau suaugus?
– Vaikystės traumos gali būti išgydomos, tačiau palikus jas likimo valiai paprastai išgyvenimai atsinaujina naujomis formomis kituose raidos etapuose. Tadas gyveno aplinkoje, kur reikėjo rinktis, ką jis myli labiau, kur turėjo niekinti kitus, kuriuos myli. Gal paaugęs jis taip elgsis su draugais, o gal tokį santykių modelį perkels į savo būsimą šeimą.
– Su kokiomis dažniausiomis problemomis susiduria mamos superglobą patyrę berniukai?
– Jei žmogui nepaliekama erdvė būti savarankiškam, jis tokiu ir nesubręs. Jei vaikui nebus suteikiamos progos mokytis susitvarkyti spintą (juk mama daug geriau žino, kaip viską surūšiuoti!), jis to ir neišmoks. Jei vaikui nebus leidžiama pasigaminti valgyti (mamytė juk turi savo vaiką pamaitinti!), jis ir toliau nemokės pasirūpinti savimi. Mamų per didelė „meilė“ gali tapti prakeiksmu. Vietoje tvirto savarankiško ir atsakingo vyro užaugs priklausomas nuo kitų globos patižęs vyras. Ir tai nutiks todėl, kad mama neleido jam būti savarankiškam.
TAIP PAT SKAITYKITE: #Skyrybos. V.Arvasevičius – berniukus auginančioms vienišoms mamoms: „Jūsų hipergloba gali pražudyti vaiką“
– Kokios partnerės ieško tokie vyrai ir su kokia jų santuoka ar partnerystė būtų sėkmingiausia?
– Per daug mamos globotas vyras dažniausiai ieškos žmonos, kuri būtų labai panaši į mamą. Tokiam vyrui reikės ne moters, kuri gali būti jo geriausia drauge ir partnere visuose reikaluose, bet tarnaitės. Jam reikės moters, nuperkančios jam drabužius, kuriuos vėliau dar ir išskalbs, gaminančios jam maistą, suplanuojančios jų atostogas ar pasakančios, kada turi grįžti namo.
Kitas variantas – kad vyras norės pabėgti nuo perdėtos globos ir kaip tik ieškos dar silpnesnės moters už save, kuri visai neturės savo nuomonės, bus bejėgiška ir baikšti. Tik tokiai moteriai jis galėtų atrodyti stiprus ir tvirtas. Bet kokiu atveju, superglobojančiai mamai netiks nei sūnų globojanti, nei silpna marti.
Apie Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ grupes, kurios darbą pradės 2018 pradžioje Kaune ir Vilniuje, bus skelbiama tinklalapyje bendrakeleiviai.lt.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
