– Kokią prisimeni vaikystę Šakiuose?
– Atrodė, kad man visko užteko. Lankiau visus būrelius, kiek įmanoma – nuo „darbščiųjų rankų“ iki cirko, dziudo ir krepšinio. Lėkdavau laukais, susiplėšydavau rūbus. Šiek tiek laukinukė buvau. Maniau, kad esu laiminga. Turbūt ir buvau.
Bet tuo pačiu metu mūsų šeimoje vyravo smurtas. Grįždavau vėlai, ruošdavau pamokas, bet ne visada užmigdavau. Dažnai pamokų darymą nutraukdavo grįžęs girtas tėtis. Jis buvo alkoholikas. Iš karto namuose kildavo triukšmas, barniai ir dažniausiai tai pereidavo iki to, kad tėtis pradėdavo mušti mamą. Mama buvo vienintelis žmogus, su kuriuos jis taip elgdavosi.
Bėgdavau gelbėti. Buvau labai stipri, nes visada daug sportavau. Sugebėdavau mamą apginti. Atbėgus reikėdavo jungti taip, kad vieno smūgio užtektų, kitu atveju paskui gautumėm abi. Stebėdavausi pati savimi, iš kur atsirasdavo toks jėgų antplūdis. Žinodavau, kad tiesiog turiu tai padaryti. Matydavau iš tėčio veido, kad jis nesuvokia, ką daro. Tuo metu jis būdavo, kaip sakydavau, velnio akimis. Kai atsipeikėdavo, neatsimindavo, kas įvyko. Ir ta istorija kartodavosi, kartodavosi ir kartodavosi. Būdavo tarpai, kai jis negerdavo – tada kasdienybė vėl atrodydavo normali. Bet žinodavau, kad tai laikina.
Buvau labai stipri, nes visada daug sportavau. Sugebėdavau mamą apginti. Atbėgus reikėdavo jungti taip, kad vieno smūgio užtektų, kitu atveju paskui gautumėm abi.
– Kiek tau buvo metų, kai smurtas prasidėjo?
– Smurtas buvo, kiek pamenu, visada. O pati fiziškai įsikišti pradėjau gal nuo trylikos. Nuo keturiolikos – tikrai.
– Kodėl tėtis smurtaudavo?
– Jis susigalvodavo istorijų. Nors mamos diena eidavo tik darbe arba namuose, ji niekur neužsukdavo, jam atrodydavo kitaip. Kartais jis jau ateidavo įsiutęs, o kartais būdavo visiškai geros nuotaikos ir norėdavo tik šnekėtis, bet girtas būdavo labai įkyrus. Mama šnekėtis nenorėdavo, ji iš karto supykdavo, jį tokį pamačiusi. Gera nuotaika dingdavo, kol galiausiai jis puldavo.
Kad man reikia atbėgti, sužinodavau pagal garsą. Jeigu būdavau savo kambaryje, girdėdavau, kas vyksta kitame kambaryje. Mama dažnai ir sušukdavo: „Sigute!“ Kartais viską pakelti būdavo labai sunku, nes ir nuo mamos gaudavau moralą, kad per ilgai užtrukau, nes jau galėjo ją užmušti. Tarsi nešiau atsakomybę už tai, kad tėvas smurtauja prieš mamą. Likdavau kalta, kad nuo rašomojo stalo neatsitraukdavau greičiau.
– Kokie būdavo tavo pokalbiai su mama?
– Jokie. Dabar suprantu, kad jų reikėjo. Bet tada nemokėdavau reflektuoti, nebuvo jokios praktikos, kaip reikėtų teisingai elgtis. Mama nevertindavo situacijos niekaip, tarsi nieko nebūdavo. Mes vėl gyvendavome iš naujo kitą dieną, nors būdavo beveik aišku, kad vakare vėl bus tas pats. Tėtis dėl alkoholizmo prarado darbą ir dar giliau įklimpo. Scenarijai pradėjo kartotis dažniau. Jie panašūs. Visada panašūs.
– Tokioje situacijoje atsakomybė neturėtų kristi paaugliui vaikui. Ar apie jūsų šeimos situaciją žinojo kiti žmonės?
– Manau, kad žinojo visas namas, nes garsai buvo dideli: mamos šauksmai, durų trenksmai. Tai buvo daugiabutis, penkiaaukštis, trijų laiptinių. Kaimynai turėjo girdėti.
Manau, kad žinojo visas namas, nes garsai buvo dideli: mamos šauksmai, durų trenksmai. Tai buvo daugiabutis, penkiaaukštis, trijų laiptinių. Kaimynai turėjo girdėti.
– Ar jie reaguodavo?
– Ne. Tokios situacijos buvo matomos kaip pačios šeimos reikalas, niekas nesikišdavo. Kita vertus, mano tėtis buvo gydytojas ir daug žmonių jį gerbė. Jis yra išgelbėjęs nemažai mano draugų. Iki šiol pas mane ateina kas nors iš senų pažįstamų ir sako: „Žinai, tavo tėtis man išgelbėjo gyvybę.“ Žmonės žinojo, kad tėtis yra padaręs daug gero, sakydavo, kad širdyje jis buvo geras žmogus – galbūt dėl to jie mažiau norėjo reaguoti?
Aplinkiniai jį toleravo, toleravo per daug. Jeigu kažkieno vaikas susirgdavo, jie kviesdavo jį į namus. Ir puikiausias atlygis būdavo, aišku, pastatyti butelį. Kartais jį ir išgerdavo kartu. Labai prastas sumanymas, kuris dar labiau skatino alkoholizmą. Žmonės tėčiui ne tik nebandydavo padėti, bet ir prisidėdavo prie ligos. Nors žinojo, puikiai matė, kad žmogus turi problemų.
Tėtis išties buvo talentingas gydytojas. Profesiją pasirinkęs pagal pašaukimą, labai mylėjo vaikus, dirbo ir internatinėje mokykloje, kur buvo daug našlaičių ir protinę negalią turinčių vaikų. Jis dirbdavo su užsidegimu. Netgi kai jau buvo atleistas iš darbo, žmonės jį išsikviesdavo į namus privačiai, kaip paskutinį pagalbos šauksmą. Jie eidavo pas gydytojus į poliklinikas, ligonines, bet kartais nerasdavo, kas jų vaikams yra, nenustatydavo. Mano tėtis sugebėdavo puikiai diagnozuoti, paskirti gydymą. Tėvai būdavo dėkingi jam, kad išsprendė problemą, kurių kiti gydytojai negalėjo išspręsti. Jis savo darbą mylėjo, bet galiausiai nugalėjo ne aistra darbui, o aistra alkoholiui. Jis darbą prarado ir viskas tapo dar blogiau.
Tiesą sakant, pagalbos aš ir nelaukiau. Net nežinojau, kad yra tokia galimybė. Tik sakydavau mamai, kad skirtųsi. Ji niekada to nepadarė. Viskas tęsėsi, kol tėtis numirė.
Keista, bet negaliu sakyti, kad namuose jaučiausi blogai. Tiek pripratau prie mūsų kasdienybės. Be to, kas nebuvo susiję su smurtu, buvo visai neblogai. Turėjau ką valgyti, jaučiau šilumą. Mama man nuo mažens dainuodavo lopšines, vyresnė sesė, kuri smurtui suintensyvėjus jau buvo išvykusi studijuoti, glostydavo galvą. Jaučiau labai daug šilumos. O su tėčiu žvejodavom, grybaudavom, važiuodavom dviračiais, žaisdavom tinklinį. Nesijaučiau tik blogai. Tiesiog buvo tokios dvi dalys mano gyvenimo namuose: gyvenimas su smurtu ir visa kita, kas iš esmės atrodė visai gerai.
Tačiau tai negalėjo tęstis. Paskutinius dvejus metus iki tėčio mirties su juo nebekalbėjau. Maniau taip parodysiu savo principus, išspręsiu problemas ir jis pasikeis, nustos gerti, nes matys, kad ant jo pykstu. O juk buvau jo mylima dukra ir jis norėdavo mūsų santykį išlaikyti. Nesupratau, kad jis serga. Gaila, kad nesuvokiau, kad žmogui reikia pagalbos. Bet iš kur galėjau sužinoti? Mokykloje nebūdavo švietimo, nebuvo terapeutų. Nežinojau, kaip galiu padėti.
– Kaip žiūri į mąstymą, kad jeigu smurtautojas yra „širdyje geras žmogus“, jam galima atleisti?
– Tai panašu kaip mąstymas, kad moteris „pati kalta“, nes neva išprovokavo smurtą. Arba sakyti, kad na, žmogus išgėrė, tai gal nieko tokio. Stengiuosi reaguoti, jei kažkas taip kalba. Taip pat noriu padėti kitoms moterims, kurios patiria smurtą. Kaip tik neseniai vieną pažįstamą perkraustėm į moters krizių centrą – prieš ją jos vyras smurtavo. Gerai, kad sužinojom. Ji ilgai to nesakė. Iš karto tik sužinojusi patariau jai kuo greičiau baigti santykius, nes tai nesibaigs. Jeigu žmogus neieško pagalbos pas terapeutus, tai nesibaigia tiesiog taip. Džiaugiuosi, kad ji pagaliau priėjo liepto galą ir išsikraustė.
– Dažnai galvojama, kad smurtaujama tik skurdžiose, asocialiose šeimose. Tavo istorija parodo ką kita.
– Labai daug šeimų vyksta panašūs dalykai. Tarp smurtautojų daug išsilavinusių ir aukštas pareigas užimančių žmonių. Svarbu suprasti, kad smurtas būna ir psichologinis, ne tik fizinis. Dėl to ir reikia apie jį kalbėti. Neturiu ko slėpti. Noriu, kad žmonės išgirstų ir neliktų abejingi, jeigu girdi kažką laiptinėje: riksmus, trenksmus. Kad nelauktų, kol tai nutils, o iškviestų pagalbą.
Mes visi gyvename ne tik vienoje laiptinėje, bet ir vienoj šaly ir vienoj planetoje. Visi esam žmonės ir norim gyventi darniai ir laimingai. Smurtas šeimoje netiesiogiai paliečia mūsų aplinką daug plačiau, negu atrodo. Vaikai smurtaujančioje šeimoje ypač kenčia. Jie patiria psichologines traumas, kurias perduoda kitiems. Tai banga, kuri vilnija toliau.
Nežinau, ką dar galima pasakyti ir kaip reikia priversti įrodyti žmonėms, kad smurtas yra blogai. Tai yra nusikaltimas. Jo negalima ignoruoti, nes tampi nusikaltimo bendrininku. Gerai, jeigu viskas gerai baigiasi. O kaip būtų sunkių sužalojimų ar mirties atveju?
– Dažniausiai smurtautojai yra vyrai. Kuo tai paaiškintum?
– Manau, kad vis dar labai daug vyrų galvoja, kad jie turi teisę su moterimis elgtis kaip nori. Ji, neva, turi jų klausyti. Ir jeigu gavo, tai reiškia neklausė ir buvo „to verta“, „nusipelnė“. Blogiausia tai, kad moterys pačios labai dažnai prisiima tokią rolę, tarsi pačios būtų kaltos ir „nusipelnę“, nes neva negražiai su vyru šnekėjo, nepadarė valgyti ar neatliko kitų buitinių dalykų, kurie yra primetami moterims kaip prievolė šeimoje.
– Ką reikėtų daryti, kad tokių atvejų kaip tavo, būtų mažiau?
– Jeigu žmonės mato, girdi arba žino, kad kažkurioj šeimoje yra smurtaujama, jie privalo netylėti ir kreiptis į atitinkamas institucijas. Jeigu smurtaujama esamuoju momentu, tai, be abejo, reikia kviesti policiją. Kartais užtenka tiesiog pabelsti į duris, ir smurto scena gali pasibaigti, nes žmonės slepia tokius dalykus. Dažniausiai prie kaimynų arba kitų žmonių jie nemuša ir piešia pavyzdingą šeimos scenarijų. Tai, jeigu girdite, matote ir žinote – netylėkit, kreipkitės, gelbėkit, padėkit ir neprisidėkit prie šito nusikaltimo. Netapkit smurto bendrininkais.
Jeigu girdite, matote ir žinote – netylėkit, kreipkitės, gelbėkit, padėkit ir neprisidėkit prie šito nusikaltimo. Netapkit smurto bendrininkais.
Sigos istorija – viena iš daugelio. 2015 m. Lietuvoje pradėta daugiau nei 10 tūkst. ikiteisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Beveik 80 proc. nukentėjusių yra moterys. Jeigu jūs turite savo istoriją, pasidalinkite ja adresu nyla@nanook.lt.
Daugiau sužinoti apie smurtą šeimoje bei kaip teisingai padėti artimui kviečiame festivalio „Nepatogus kinas“ metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Varėnoje, Ukmergėje, Rokiškyje ir Marijampolėje. Daugiau informacijos – http://nepatoguskinas.lt/2018/renginiai/.
Teksto parengimas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
