– Užaugai Vilniuje, šeimoje, kurioje buvo smurtaujama. Kaip prisimeni namus?
– Mes su broliu retai matėme šiltus tėvų santykius – artumą, prisiglaudimus. Nors mama yra tikrai šiltas žmogus. Savo šilumą ji suteikdavo ir mums. Tėtis būdavo nutolęs. Jis stipriai gerdavo, o tai sukeldavo nestabilumą, ginčus. Iš pradžių matydavau daug žodinės agresijos, rankų mostus – bet ne sudavimus. Kai mama galiausiai nusprendė skirtis ir pasakė tėčiui – tai įvyko po dvidešimties gyvenimo kartu metų – tėtis pradėjo naudoti psichologinį smurtą. Grasino: „Jeigu mane paliksi, nusižudysiu.“
Porą kartų dėl mamos taip išsigandau, kad paprašiau jos persikraustyti su visais rūbais ir daiktais į mano kambarį. Mačiau, kad tėtis gali ją nuskriausti. Jis ant jos rėkdavo nevaldomai. Galiausiai, kai su broliu vakare išeidavome su draugais, jis pradėjo ir fiziškai smurtauti. Rasdavome mamą verkiančią, klausdavome, kas atsitiko, kas vyksta.
Tada tiesiog nusprendžiau likti namie. Atsisakiau paauglystės, laiko su draugais. Šeimos situacija mane labai paveikė: prasidėjo panikos atakos, galėjau miegoti tik budrumo režimu. Miego problemos praėjo tik visai neseniai, po septynerių metų. Buvau užmiršusi, ką reiškia ramiai miegoti!
Labai bijojau, kad tėtis gali mamą stipriai nuskriausti. Turbūt sunkiausia buvo įtikinti ją, kad nėra gėda kažkam pasakyti, jog vyras tau trenkė. Tai nėra purvinų skalbinių nešimas iš namų.
– Kiek metų tau buvo, kai nusprendei nebeiti iš namų ir padėti mamai?
– 15-a.
– Buvai labai jauna. Jeigu tavo mamai atrodė, kad smurtas yra vidinis šeimos reikalas ir ji negali niekam apie tai sakyti, kodėl tau atrodė priešingai, kad reikia kalbėtis ir ieškoti pagalbos?
– Nežinau. Manęs kaip ir niekas to nemokė. Prisimenu, kad mama nuo kokios 4-tos klasės sakydavo: „Tu esi kovotoja už teisybę, maksimalistė.“ Bet pridėdavo: „Išaugsi, ir viskas praeis.“
Net ir mokykloje švietimo, ką daryti, jeigu susiduri su smurtu šeimoje, nebuvo. Tad iš tikrųjų nežinau, negaliu net ir sau atsakyti, kodėl maniau, kad reikia ieškoti pagalbos. Bet prisimenu, kad jau tada galvojau, jog policijos pareigūnai, psichologai ir socialiniai darbuotojai yra tam, kad mums padėtų. Dažnai girdime: „Nesąmonė, nepasitikėk, jie nieko nepadarys, jie nieko nesugeba.“ Bet man atrodė, kad sistema turi veikti.
– Ar prisimeni pirmą kartą, kai mamai padėjai kviesti policiją?
– Vienas vakaras labai stipriai įsiminė – mano tėtis pratrūko, iškėlė sceną. Nebegalėjau tverti, jaučiau, kaip iš baimės krato visą kūną. Nežinojau, kas bus, tad tiesiog išėjau iš namų. Ėjau gatve kuo toliau, ir mama su mašina privažiavo prie manęs. Kartu važinėjomės gal kokias keturias valandas. Laukėme, kol tėtis nusiramins arba nueis miegoti, ir galėsime grįžti namo.
Vienas vakaras labai stipriai įsiminė – mano tėtis pratrūko, iškėlė sceną. Nebegalėjau tverti, jaučiau, kaip iš baimės krato visą kūną. Nežinojau, kas bus, tad tiesiog išėjau iš namų.
Tada policijos dar nekvietėme. Kitą kartą, kai tėtis vėl trenkė mamai, pasakiau: „Mama, nieko nebus, skambink policijai čia ir dabar.“ Ji labai ilgai dvejojo, bet galiausiai išsikvietė pareigūnus.
– Kodėl mama dvejojo?
– Jai buvo baisu peržengti tą ribą. Ji nežinojo, kas bus toliau. Prisimenu, kad ji pasakė: „O ką kaimynai pagalvos?“ Jai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad šeimoje yra tokios problemos. Aš naiviai tikėjausi, kad po to vienintelio kreipimosi galbūt viskas nurims.
Policija atvažiavo ir tėtį išsivežė. Jis parą prabuvo areštinėje, tačiau vėliau tai kartojosi. Smurtas buvo panaudotas. Smurtą panaudojo ir prieš mane, ir prieš mano brolį. Bet nuo to karto, kai mama pirmą kartą kreipėsi į policiją, ji mane nuvedė pas psichologę. Galiausiai ji ir pati konsultavosi su psichologe, pradėjo skaityti literatūrą apie žalingus santykius, kaip juos paleisti. Buvome ir pas vaikų teisių specialistus, nes aš buvau nepilnametė. Buvo labai sunku, nes iki galo nesuprasdama, kas vyksta, turėjau atsakyti, ar mane muša, kaip matau viską, kas vyksta aplink mane.
Maždaug po pusantrų metų tėvai išsiskyrė. Man atrodo, kad jeigu mama nebūtų jautusi nei mano, nei brolio palaikymo, tai būtų užtrukę daug ilgiau. Nes ir mano brolis buvo už tai, kad reikia kreiptis į policiją. Kad tėvas negali siautėti ir daryti, ką nori.
Ir mano brolis buvo už tai, kad reikia kreiptis į policiją. Kad tėvas negali siautėti ir daryti, ką nori.
– Ar giminės, šeimos draugai žinojo, kad šeimoje smurtaujama?
– Žinojo, bet kaip vienas jų sakė: „Aš suprantu, kad jis geria, suprantu, kad kartais pakelia ranką, bet jis dirba, stengiasi, gal verta suteikti dar vieną šansą.“ Daugiausia taip kalbėjo vyresni giminaičiai.
Krikšto mama, kuri už mamą jaunesnė 9 metais, labai palaikė. Tačiau tėtis skyrybų metu tiesiog pradėjo eiti per draugus, pažįstamus ir pasakoti savo versiją: „Mama nuteikinėja vaikus prieš mane.“ Tai leido labai gerai įvertinti žmones. Vieni buvo tie, kurie palaikė ir suprato, kas vyksta šeimoje, kiti dėl to, kad mano tėtis jiems kažkada padėjo, palaikė jį.
– Kaip reagavo kaimynai?
– Gyvenome nuosavame name. Tai truputį uždaresnė aplinka, bet visi vis tiek matydavo, kai atvažiuoja policija. Bet jie niekada nieko neklausė, neatėjo. Su broliu augome toje pačioje gatvėje su kaimynų vaikais, tarp mūsų buvo šilti santykiai, bet ir iš jų nebuvo jokios reakcijos. Tik apsimetimas, kad nieko nevyksta.
Manau, kad jie pastebėdavo. Bet yra nusistovėjusi stigma, kad čia yra tos šeimos reikalai, ir tegul jie patys sprendžiasi. Nes galvojama, jeigu kišiesi, gali būti dar blogiau. Bent jau aš pati sau taip jų elgesį paaiškinu. Nežinau, ar tai tiesa. Galbūt žmonės tiesiog bijojo.
Yra nusistovėjusi stigma, kad čia yra tos šeimos reikalai, ir tegul jie patys sprendžiasi. Nes galvojama, jeigu kišiesi, gali būti dar blogiau.
– Kaip pasikeitė gyvenimas tėvams išsiskyrus ir tėvui išsikrausčius?
– Dingo baimės jausmas, kuris lig tol visą laiką persekiodavo. Kažko laukdavau, tik nežinodavau, ko. Visą laiką jausdavau įtampą. Atrodo, tik pasibaigus skyryboms pradėjau atrasti, kas man įdomu, kaip noriu tobulėti. Ėmiau susivokti, koks esu žmogus. Supratau, kad galiu skirti laiko sau.
Buvo labai keista grįžti namo ir pamatyti, kad viskas ramu. Žinai, kad namuose bus mama, brolis, katinas. Tokia saugi aplinka, kurioje gali pasakyti, kad šiandien tau buvo bloga diena. Anksčiau to padaryti negalėjau, nes šeimoje buvo daug didesnės ir skaudesnės problemos. Atrodė, kad mano asmeninės problemos per menkos apie jas kalbėti. Dėl to viską laikiau sau.
– Vėliau reagavai į smurtines situacijas vykstančias aplink tave žmonėms, kurių visai nepažinojai. Kas būtent įvyko?
– Buvau renginyje buvusioje Pramogų arenoje. Su drauge laukėme eilėje prie tualeto šalia rūbinės. Išgirdau, kad kažkas labai garsiai šaukia. Atsisukau ir pamačiau prie rūbinės stalo prispaustą merginą. Vaikinas vos ne gniaužė kumštį prieš ją. Jis sakė jai: „Tu manęs klausysi ir man neaiškinsi.“. Mes su drauge priėjome, sakiau jai: „Čia kažkas vyksta.“ Jis atsisuko ir sako: „Čia ne jūsų reikalas. Mes išsiaiškinsime.“
Daugybė vyrų, matydami tą situaciją, tiesiog praėjo ir nieko nedarė. O aš tokia maža, 1,64 m ūgio, priėjau prie jo. Jis buvo kokių 1,90 m ir, aišku, neblaivus. Kai priėjau, jis atsitraukė nuo merginos. Greitai sugriebiau ją už rankos, pasistačiau sau už nugaros ir pasakiau jam: „Tu jos neliesi.“ Pagrasinau, kad apsiramintų, nes iškviesiu apsaugą. Jis bandė prie mūsų prisiartinti, tačiau nepriėjo arčiau negu per 2 metrus. Nežinau, kas jį gąsdino. Tai, kad sureagavau, jį sutrikdė.
Mergina stovėjo stipriai įsikibusi man į ranką. Ji verkė ir drebėjo. „Nežinau, kas čia jam užėjo. Pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta“, – sakė ji. Galiausiai mano draugė iškvietė apsaugą, o aš pasakiau merginai: „Viskas, nebesiaiškink. Eik į kitą pusę, su juo tegul aiškinasi apsauga. Tu nebedalyvauk tame.“ Apsauga jį išsivedė.
Nežinau, kaip po to jiems baigėsi. Bet mačiau, kad jai buvo labai svarbu, kad parodžiau, jog man rūpi. Kad yra kažkas, kas ją gali apsaugoti. O liūdniausia buvo žiūrėti į praeinančius vyrus, kurie juokėsi iš manęs, sakydami: „Ką tu čia, mergaite, bandai parodyti?“
– Kodėl toje situacijoje nusprendei įsikišti?
– Tai suveikė instinktyviai, kai pamačiau, jog žmogus negali apsiginti. Jog kažkas vyksta, kas gali baigtis blogai. Tiesiog viduje suveikė, kad nenoriu, jog nuskriaustų kitą žmogų. Ir visiškai nesvarbu, kad tai ne mano draugė ar sesuo.
Kitas atvejis įvyko visai neseniai. Ėjau nuo Centrinės universalinės parduotuvės ir pamačiau du asocialius žmones – vyrą ir moterį. Jie turbūt buvo pora. Išgirdau, kad vyras rėkia ant moters: „Tu važiuosi su manimi. Aš tau pasakiau, kad tu važiuosi.“ Ji: „Nevažiuosiu, tu man neaiškink.“ Jie stovėjo prie mūrinės sienos, ir aš staiga išgirdau jo žodžius: „Tu čia man neaiškinsi, nes aš tau galvą sudaužysiu.“
Sustojau – nieko nesakiau, nedariau, tiesiog sustojau. Jis pamatė, kad į juos žiūriu ir stebiu, kas vyks toliau. Jis, aišku, pradėjo eiti link manęs, sakydamas: „Kas tau čia nepatinka? Ko sustojai? Ėjai, tai ir eik.“ Aš pasakiau: „Matau, kas vyksta, jūs jos nemušite.“
Net ir dabar graudulys ima tai pasakojant. Man pasidarė labai gaila tos moters, nes ji nesuprato, kaip elgtis, kai kažkas reaguoja į smurtą prieš ją. Ji pasimetė, pradėjo tempti jį, sakyti: „Baik čia. Nerėkauk. Pažiūrėk, žmonės žiūri.“
Tada jis vėl pradėjo eiti link manęs, o aš tiesiog stovėjau. Nei judėjau, nei traukiausi nuo jo. Pasakiau, kad iškviesiu policiją. Jis man pradėjo aiškinti: „Čia yra mano moteris, ką noriu, tą darau.“ Sakau: „Ji nėra tavo moteris, ji yra žmogus, ir tu neturi teisės su ja taip elgtis.“
Turbūt liūdniausia buvo tai, kaip pasibaigė ši situacija. Moteris tiesiog pradėjo sakyti: „Aš atsiprašau, atsiprašau.“ Atsakiau: „Jūs neturite už ką atsiprašinėti, kai jus skriaudžia.“ Galiausiai ji tiesiog pasiėmė jį ir nusivedė.
– Nežinome, kaip baigėsi situacija arenoje, ar mergina paliko smurtautoją. Antruoju atveju pora liko kartu. Galima galvoti, kad tavo įsikišimas nieko nepakeitė. Vis dėlto, ar buvo verta reaguoti?
– Vienareikšmiškai verta. Mačiau moterų reakcijas, joms buvo svarbu, kad į jas kažkas atkreipė dėmesį. Prisimenu, kaip stipriai mergina arenoje įsikibo man į ranką. Jai to reikėjo. Tokiose labai stipriose konfliktinėse situacijose atrodo, kad net nelieka klausimo, ar aš tave pažįstu, nes mes visi esame žmonės. Svarbu parodyti, kad net jeigu ir nepažįstu, man vis tiek rūpi.
Antrą kartą tose situacijose elgčiausi lygiai taip pat. Net jei ir nepakeičiau kažko iš esmės, man svarbus pilietiškumas – sureaguoti ir parodyti skriaudėjui, kad kažkas mato. Ir tai nėra „tavo reikalas“, „tavo moteris“. Moteris nėra daiktas, su kuriuo gali elgtis, kaip nori. Tai parodyti yra labai svarbu.
– Ar tai, kad reaguoji į smurtą, yra susiję su tavo pačios patirtimi šeimoje?
– Manau, kad reaguočiau, net jei būčiau užaugusi nematydama smurto. Tik galbūt neturėčiau tiek įgūdžių suprasti, kaip elgtis. Lygiai taip pat tėvų skyrybų pradžioje aš buvau tas žmogus, kuris mamą paskatino kviesti policiją, nors niekas man nesakė, kaip reaguoti. Tiesiog jaučiau, kad taip reikia.
Svarbus buvo ir kitas įvykis. Turėjau draugą, bet po 5 metų kartu pasakiau jam, kad noriu skirtis. Tada jis susirado mane naktiniame klube ir ėmė kratyti viduryje salės. Buvo labai baisu. Žmonės buvo iš visų pusių, bet niekas nereagavo, nors verkiau ir prašiau, kad paleistų. Manau, kad po to karto man lengviau suprasti, kaip jaučiasi tokioje situacijoje atsidūręs žmogus.
– Ką patartum žmonėms, matantiems smurtinę situaciją?
– Pirmiausia – nereikia reaguoti karštai. Nereikia gilinti konflikto, kuris ir taip įsiaudrinęs. Reikia daugiau ramybės, konkretumo. Tiesiog pasakyti: „Matau, ką tu darai, ir tu negali taip elgtis.“ Kartais užtenka tiesiog parodyti, kad matai.
– Kiek tau pačiai šie atvejai – pagalba mamai ir nepažįstamiems žmonėms – padėjo užaugti kaip asmenybei?
– Manau, kad tapau stipresnė. Ypač po to, kai pasikeitė mamos situacija. Pradėjau tikėti, kad iš tikrųjų galiu kažką padaryti. Tai sukelia didžiulį prasmės ir atsakomybės jausmą. Man atrodo, kad daug, ypač jaunų žmonių, turėtų tai padaryti. Taip sukurtume sąmoningesnę visuomenę. Manau, kad tai jau darome – mes kitaip žiūrime, kai už uždarų durų kažkas vyksta. Vis daugiau suprantame, jog visi gyvename kartu.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
