15min pradeda straipsnių ciklą apie „blogas“ mamas. Moteris, kurios visuomeniniame gyvenime ir profesinėje karjeroje yra lyderės, tačiau šeimoje tapdavo aukomis, patiriančiomis psichologinį, fizinį, net seksualinį smurtą, žeminimus. O tada, kai nusprendė nebekentėti, vyrai joms pamokyti panaudojo patį skaudžiausią ginklą – vaikus.
Lyg alisos stebuklų šalyje
„Mes, moterys, dažniausiai vienos išgyvename savo istorijas, nes „O ką pagalvos aplinka“? Juk aš – vadovė, lyderė, todėl turiu rodyti pavyzdį. Ir taip tyliai skiriamės, tapdamos „blogomis mamomis“, kurios varsto socialinės paramos centro duris ir visuomenės stereotipų vedamos bijo prarasti darbą, autoritetą, būti pasmerktos jas supančios aplinkos“, – socialinio tinklo paskyroje mintimis dalijasi viena savitarpio pagalbos grupės narė.
Kokie buvo jos asmeniniai stereotipai apie socialinę paramos grupę mamoms, kurios patiria smurtą šeimoje? „Pilkos pelytės, kurios neturi nei savo nuomonės, nei veido ir, ko gero, socialiai remtinos”, – išankstinės nuostatos neslepia moteris.
Tyliai skiriamės, tapdamos „blogomis mamomis“, kurios visuomenės stereotipų vedamos bijo prarasti darbą, autoritetą, būti pasmerktos.
O kokias moteris ji ten sutiko? „Visų pirma tai – nuostabūs žmonės. Paprastos ir tokios tikros, žavios, pasiekusios asmeninių profesinių pergalių, vienaip ar kitaip kovojančios už savo ir vaikų laimę.“
Kodėl verta dalyvauti tokioje grupėje ir, negana to, dar apie ją ir pasakoti?
„Maža kur dar yra „bloga mama”, galvojanti, kad čia tik jai vienai pasaulis griūva ir ji viena yra Alisa stebuklų šalyje, kur viskas ne taip, kaip turėtų būti, ir ne taip, kaip atrodo. Tik būdamos viena šalia kitos mes galime būti tvirtesnės ir nutiesti tikėjimo tiltus „blogoms“ mamoms”, kurios tyliai verkia į pagalves, išgyvendamos asmeninio gyvenimo dramas, ir neturi atsakymo į klausimą, o kas toliau? O toliau yra GYVENIMAS, kuris nelaukia... Kiekvieną ketvirtadienį atverdama Socialinės paramos centro duris džiaugiuosi matydama jas vis labiau tikinčias nauja pradžia”, – šypsosi įrašą socialinėje erdvėje palikusi moteris.
Šmeižtas, persekiojimas, skundai
Psichologės E.Sokolovskaitės suburta smurtą patyrusių moterų grupė veikia nuo šių metų sausio. Susitikimuose dalyvauja iki 10-ties moterų, kurios dalijasi asmeninėmis gyvenimo istorijomis. Kartu ir verkia, ir juokiasi, mat kartais labai sveika į savo beviltišką padėtį pažvelgti per humoro prizmę.
„Viena moteris susitikimą apibendrino taip: „Dabar supratau, kad mes visos su tuo pačiu vyru gyvenome“, – pasakoja E.Sokolovskaitė.
Ir tai – nieko keista. Klausantis smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų gyvenimo istorijų, galima rasti daugybę paralelių.
„Moterys labai greitai supranta: aš ne viena – ir kitos susiduria su tokiomis problemomis. Į grupę jos atėjo apskųstos vyrų, kad yra blogos mamos. Jos patiria nuolatinį šmeižimą, persekiojimą, grasinimus ir absurdiškiausius skundus, kad neprižiūri vaikų, nepamaitina, dantų nevalo. O viskas iš tikrųjų yra apie tai, kad jos įžeidė vyrišką ego ir savo vyrą, tokį tobulą, fantastišką ir nepakartojamą, paliko“, – apibendrina E.Sokolovskaitė.
Viskas iš tikrųjų yra apie tai, kad jos įžeidė vyrišką ego ir savo vyrą, tokį tobulą, fantastišką ir nepakartojamą, paliko.
Tačiau iki sprendimo palikti nueinamas ilgas ir neramus kelias, kuriame apstu sielos žaizdų.
Atskiria nuo draugų ir šeimos
Kaip gali būti, kad viešajame gyvenime savimi pasitikinčios moterys namuose tampa silpnos ir pažeidžiamos?
„Žmogus yra daugialypis. Karjeros pasiekimai dar neįrodo, kad mano asmenybė yra sveika ir visapusiškai tobula: galiu turėti skaudžių patirčių, galų gale, tėvų šeimos modelį“, – paaiškina psichologė.
Ji pažymi, kad smurtas šeimoje vyksta pagal tam tikrą pasikartojantį modelį. Vadinamasis smurto ratas susideda iš trijų fazių – įtampos augimo su didėjančiu pavojaus jausmu, smurto proveržio ir „medaus mėnesio“ – atgailaujančio smurtautojo elgesio.
Smurto ratas dažniausiai prasideda po aktyvaus asistavimo periodo, kurio metu smurtautojas labai domisi moters gyvenimu ir demonstruoja mylinčiojo elgesį.
Kaip rašoma „Smurto šeimoje enciklopedijoje“, santykių kūrimo fazėje smurtautojas, kad sukurtų intymumo atmosferą, gali atskleisti ankstesnę paties išgyvento smurto patirtį, o tai tarsi įpareigoja partnerę rūpintis juo, užjausti, suprasti.
Tuo pateisinami dažni telefono skambučiai, kontroliuojantis elgesys, noras žinoti, kur yra ir ką veikia jo partnerė.
Leisdamas vis daugiau laiko su moterimi, smurtautojas užima vis didesnę jos gyvenimo dalį, galiausiai ima reguliuoti jos kontaktus su šeima, draugais ir kitais artimaisiais – taip prasideda socialinės izoliacijos kūrimas: „Tavo draugai netinkami, brolis, mama – kvailiai ir pan.“
Nuginkluojantis merginimo periodas
Meilę ir demonstruojamą rūpestį netrukus keičia sekimas ir kontrolė, tačiau dažniausiai moteris tuo metu jau būna įsipareigojusi šiam vyrui ir nebeturi jėgų, o dažnai ir ryžto ką nors keisti.
Dauguma moterų, patekusių į tokią situaciją, linkusios tikėti, kad vos joms ištekėjus vyras pasijus saugiau, ir toks elgesys liausis. Deja, šie lūkesčiai retai išsipildo.
Niekada negalvokite, kad sugebėsite pakeisti žmogų, kad su jumis jis bus kitoks.
„Smurtą, nebūtinai fizinį, patyrusios moterys pasakoja, kad smurtinis elgesys iš pradžių meistriškai maskuojamas, o merginimo periodas pasižymi ypatingomis fanfaromis. Tai turėtų priversti suklusti: ką jis slepia taip viską gražindamas?
Tačiau moterys nori tikėti meile kaip kine ir tuo, kad būtent jos ištraukė laimingą bilietą, todėl įspėjančius ženklus ignoruoja“, – konstatuoja E.Sokolovskaitė.
Mezgantis santykiams ji rekomenduoja atkreipti dėmesį, ar demonstruojamas gerumas nukreipiamas ne tik į užkariauti norimą moterį, bet ir aplinkinius.
„Kokie jo santykiai su mama, bičiuliais, aptarnaujančiu personalu kavinėje? Ar kitų žmonių adresu neprasiveržia agresija? Įsiklausykite, ką vyras kalba apie savo buvusiąsias. Jei negražiai, žinokite, kad ir jūs tame sąraše atsirasite. Niekada negalvokite, kad sugebėsite pakeisti žmogų, kad su jumis jis bus kitoks“, – iš patirties kalba pašnekovė.
Pasiryžusios „labiau pasistengti“
Gyvenant su smurtautoju, smurto ratas sukasi. Įtampos augimo fazėje smurtautojas darosi vis agresyvesnis, jo elgesys su moterimi tampa grubus ir egoistiškas.
Mažais incidentais – keiksmais, nepagarbiu, moters savivertę slopinančiu elgesiu – smurtautojas išreiškia priešiškumą ir nepasitenkinimą.
Šiame etape moteris stengiasi būti paklusti, vengti galimų konfliktų, bijo išreikšti savo jausmus ir mintis. Tokia strategija bent trumpam gelbsti, tačiau tik sustiprina nerealistišką moters įsitikinimą, kad smurtautoją ji gali kontroliuoti.
Šis etapas gali trukti neapibrėžtą laiko tarpą nuo kelių dienų iki mėnesių ar net metų. Nebe pirmą kartą smurtą patiriančios moterys žino, kad konfliktai dažnės ir stiprės, tačiau tikina save kontroliuojančios smurtautojo elgesį ir mano, kad, jei „labiau pasistengs“, išvengs smurto.
Perrėžė kaklą – išsipirko rožėmis
Smurto proveržio etapas yra trumpiausias, trunkantis nuo kelių minučių iki kelių valandų ar dienų.
Smurtaujama dažniausiai be liudininkų, o smurtui būdinga aukšta fizinės ir seksualinės žalos rizika.
Vyras ima smurtauti prisidengdamas pasiteisinimu, kad nori „tik truputį pamokyti“ moterį. Tai gali pasireikšti moters stumdymu, kratymu, plaukų rovimu, sudavimu ranka ar pan. Smurtui kartojantis jis stiprėja.
Išmoksti susitaikyti ir net nebandai ištrūkti. Moterys gyvena su smurtu, nors tai ir sunkiai suvokiamas fenomenas.
Trečioji – smurtautojo atgailos, arba „medaus mėnesio“, fazė prasideda iškart po antrosios.
Smurtautojas suvokia, kad nuėjo per toli, atsiprašo ir pažada daugiau taip nesielgti, jei moteris „elgsis gerai“ ir „jo neprovokuos“, taip atsakomybę perkeldamas aukai.
„Medaus mėnesio“ fazėje moteris bando save įtikinti, kad kito karto nebus, tačiau meilus elgesys ir švelnumas tolydžio užleidžia vietą smulkiems smurtiniams incidentams ir įtampos auginimui.
Moteris, bent dukart išgyvenusi visas tris smurto rato fazes, turi būti laikoma smurtą ir prievartą patiriančia, tai yra kenčiančia nuo mušamos moters sindromo.
„Išmoktas bejėgiškumas yra vienas iš mušamos moters sindromui būdingų bruožų. Laboratorinių eksperimentų metu pastebėta, kad gyvūnai, periodiškai gaunantys elektros šoką, prisitaiko ir jo net nebevengia. Įsijungia psichikos saugiklis, kad neišprotėtum – išmoksti susitaikyti ir nebandai ištrūkti. Todėl moterys gyvena su smurtu, nors tai ir sunkiai suvokiamas fenomenas“, – pasakoja E.Sokolovskaitė.
17 metų ji kentėjo smurto protrūkius be jokios priežasties. Vyras ją galėdavo sumušti bet kada.
Tarp jos klienčių buvo nuostabiai graži moteris, muzikantė. Kartą į konsultaciją ji atėjo supjaustytu kaklu: „Vyras nudaužė butelį ir rėžtelėjo. Atrodytų, kaip po tokio įvykio dar galima kartu gyventi? Bet ji liko su savo vyru, nes jis būna ir geras, visos tos rožės...“
Be to, žmones nuo sprendimų dažnai sulaiko baimė: „Turėjau klientę, kuri septyniolika metų kentėjo smurto protrūkius be jokios priežasties. Vyras ją galėdavo sumušti bet kada. Kodėl ji tiek laiko kentėjo, nors šeima gyveno jos namuose? Atsakymas – baimė: „Bijojau, jei liepsiu išeiti, jis mane užmuš.“
Manipuliaciją girdi tik įgudusi ausis
Jei moteris nesulaukia palaikymo iš aplinkos, kyla rizika patekti į uždarą smurto ratą. Tiesa ta, kad palaikymo sulaukti nelengva – visuomenė vis dar linkusi kaltinti auką.
„Neretai nutinka taip, kad pabandai kam nors pasipasakoti, bet tavimi netiki. Vyrai, turintys narcisistinių sutrikimų, yra labai išvaizdūs, charizmatiški, prisižiūrėję.
Į vaiko teisių specialistų paskirtą posėdį įžengia vyriškis, ir nukrenti vien nuo vaizdo: išsičiustijęs, šukuosena, marškinukai, liemenė, batukai, kvapas. O dar oratorystė: „Aš labai myliu savo žmoną, iki šiol nesuprantu, kodėl mane paliko, noriu, kad gyventume šeimoje.“ Kalbant ilgai ir nuobodžiai vedama link to, kad jis tai tobulas, o jai kažkas negerai. Ir tik įgudusi ausis tai girdi, bet tikrai ne visi“, – aiškina E.Sokolovskaitė.
Smurtautojai moka sudaryti nepriekaištingą įspūdį, viešumoje jie būna gerbiami ir mėgstami. Todėl moterys, galų gale pasiryžusios nutraukti santykius, visuomenės akyse tampa barakudomis, iš skyrybų norinčiomis išpešti naudos.
„Tokia versija patikės daugiau žmonių nei tikrąja“, – neabejoja psichologė.
Ne, mieloji, gali būti auksinė su sidabriniais pakraštėliais, bet žmogaus elgesio nepakeisi.
Skirtis nusprendusios moterys dar ilgai laižosi žaizdas. „Viena klientė nuolat užduoda klausimą: kodėl? Kodėl jis nesupranta? Kodėl jis negali? Kodėl? Atsakymo nėra. Jis tiesiog toks. Bet tai yra tavo atsakomybė: kodėl tu su juo gyveni? O gal aš kažkokia galėčiau būti? Gal aš kažkokia nebuvau? Ne, mieloji, gali būti auksinė su sidabriniais pakraštėliais, bet žmogaus elgesio nepakeisi. Turi užduoti sau klausimą, kodėl aš padariau tą netinkamą pasirinkimą? Kodėl pasirinkau tokį vyrą?“ – samprotauja E.Sokolovskaitė.
Ignoravimas ir šaltas tonas
E.Sokolovskaitė siekia, kad savitarpio pagalbos grupė nevirstų pyktį ant vyrų liejančių moterų būreliu.
„Susitikimo pabaigoje, kai apibendriname užsiėmimą, viena grupės narė pasidžiaugė: „Supratau, kad galima kalbėti ne apie juos, o apie save: kokia aš esu, ko man trūksta, kaip noriu kurti pozityvų požiūrį į aplinką“, – pasidžiaugia E.Sokolovskaitė.
Persekiotojas po tam tikro skaičiaus bandymų nustoja – jam nebeįdomu.
Klientes ji moko, kaip valdyti emocijas, kad konfliktų su vyru būtų mažiau, kaip elgtis, kai esi provokuojama ar šantažuojama, mat, tikėtina, vaikų korta buvęs sutuoktinis žais iki atžalų pilnametystės.
„Yra vyrų, kurie išprovokuoja konfliktą, o paskui filmuoja moters emocijas, grasina: parodysiu šaukiančią, girdi, kokia tu isterikė, padarysiu iš tavęs beprotę. Todėl svarbiausia emocijas padėti į šalį ir nesileisti išmušamai iš vėžių, nepasiduoti reikalavimams. Persekiojimas turi vieną priešnuodį – ignoravimą. Persekiotojas po tam tikro skaičiaus bandymų nustoja – jam nebeįdomu“, – pastebi E.Sokolovskaitė.
Klientėms ji pataria su vyrais bendrauti tik išskirtinai oficialiu tonu, nors tai padaryti sudėtinga.
„Viena klientė taip įvaldžiusi oficialių atsakymų meną, kad gražu klausyti. Jos tonas visada pagarbus, ji kalba tik apie faktus. Susitikimų metu treniruojamės, aptariame situacijas: kaip sureagavai, ką atsakei, o kaip buvo galima atsakyti“, – dėsto psichologė.
Siūlyčiau jokiu būdu nekonkuruoti ir nebandyti įrodinėti savo tiesos, ypač mažiems vaikams, kurie nesugeba priimti dviejų tiesų.
Pavyzdžiui, vaikas grįžta po savaitgalio su tėčiu ir mamai pareiškia: „Tėtis sakė, kad tu – kekšė.“
Žinoma, kiekvienai užvirtų kraujas, tačiau ar emocijos – geriausia išeitis?
„Šiuo atveju siūlyčiau jokiu būdu nekonkuruoti ir nebandyti įrodinėti savo tiesos, ypač mažiems vaikams, kurie nesugeba priimti dviejų tiesų. Užtektų pasakyti: „Tai – tėčio žodžiai, bet aš taip nemanau.“ Laikui bėgant vaikas supras, kad mama ir tėtis gyvena skirtingus gyvenimus ir skirtingai galvoja – ir tai nieko tokio“, – tikina E.Sokolovskaitė.
Išsivadavęs iš santykių jausiesi tik tada, kai buvusio partnerio atžvilgiu nejausi nei nuoskaudų, nei pykčio, nei neapykantos. Nieko: „Būsi tiesiog abejingas. Tačiau tam reikia paleisti žmogų. Nepaleidimas ir yra pagrindinė problema.“
Pripažinti nepatogią tiesą
Viename amerikietiškame interneto portale E.Sokolovskaitė aptiko 1920 metais išleistus patarimus moterims:
Pasitik iš darbo grįžtantį vyrą. Būk pailsėjusi ir žvali, pasitaisyk makiažą. Įspėk vaikus, kad grįžus tėčiui būtų tylūs, nes jis pavargęs. Patiek vakarienę. Sumaišyk jo mėgstamą kokteilį. Ant fotelio užmesk jam patinkantį užklotėlį. Ir, svarbiausia, nekvaršinti galvos savo problemomis.
„Gyvename jau kitame šimtmetyje. Visi tokie protingi, faini, šiuolaikiški, apsiginklavę namais, kostiumais, automobiliais, bet mentalitetas menkai pasikeitęs. Vingių Jono standartas vyrui dar labai gyvas ir jis prasisunkia net psichologų, teisėjų, advokatų požiūryje į moterį – ko tu nori? Psichologinio smurto bylų net nesiimama. Psichiatrinėje ligoninėje psichologė aiškina vyrui: kur ji dėsis su dviem vaikais – grįš pas jus“, – akmenį į kolegų daržą meta E.Sokolovskaitė.
Kad ir kokia skaudi patirtis yra skyrybos, patyčios, smurtas, psichologinis teroras, nepatogi tiesa yra vienintelis kelias.
Laiku pagalbos ir palaikymo nesulaukianti moteris galiausiai patiki, kad yra niekas, neturi jokių teisių ir be smurtautojo nesugeba nieko teisingai padaryti ar nuspręsti.
Galimybė nutraukti smurtinius santykius, sulaukus socialinio palaikymo, smarkiai išauga.
„Kad ir kokia skaudi patirtis kiekvienos mūsų gyvenime yra skyrybos, patyčios, smurtas, psichologinis teroras, nepatogi tiesa yra vienintelis kelias. Ir jai tikrai nesvarbios nei mūsų pareigos, nei aplinkos nuomonė. Svarbiausios turime būti pačios SAU, nes vaikams mūsų reikia stiprių ir savimi pasitikinčių“, – įsitikinusi savitarpio pagalbos grupės narė.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
