Primename, kad 2019 m. gegužės 27 d. Lietuvą apskriejo žinia, jog kaimo turizmo sodyboje Tauragės rajone buvo sumušta 16 metų mergina. Smurtiniu elgesiu ir pasikėsinimu išžaginti buvo įtariamas tuomet dar nepilnametis (17 metų) profesionalus sportininkas. Po šio klasės vakarėlio sužalota mergina atsidūrė Kauno klinikų reanimacijoje. Jai buvo smarkiai pažeista trachėja, išmušti keli dantys, sutrupintas žandikaulis ir nustatyta stipri kaklo trauma. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
2019 m. lapkritį bylą baigus kaltinamuoju aktu, 17 metų jaunuoliui buvo pareikšti kaltinimai dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę, jos seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kaltinamasis savo kaltę pripažino.
Tiesa, penktadienį, po to, kai buvo išnagrinėti ketvirtadienį paskelbto Tauragės apylinkės teismo nuosprendžio motyvai dėl 2019 m. gegužės 26 d. įvykių kaimo turizmo sodyboje Tauragės rajone, Klaipėdos apygardos teismo prokuratūroje buvo priimtas sprendimas jį skųsti apeliacine tvarka. Apeliaciniu skundu bus prašoma panaikinti apylinkės teismo sprendimą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
„Kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, esu šokiruota paskelbtu teismo sprendimu, kai suluošinęs merginą visomis prasmėmis ir ją paniekinęs vaikinas jokios realios bausmės negavo!“ – penktadienio rytą, dar iki Klaipėdos apygardos teismo prokuratūros priimto sprendimo skųsti teismo nuosprendį, redakcijai atsiųstame laiške, kuriame kreipiasi į Lietuvos valdžios vyrus ir visuomenę, rašė 42-ejų A.Mangirdienė.
Esu šokiruota paskelbtu teismo sprendimu, kai suluošinęs merginą visomis prasmėmis ir ją paniekinęs vaikinas jokios realios bausmės negavo.
Moteris pripažino, kad toks teismo sprendimas ją pačią nubloškė į praėjusį gyvenimo etapą, kuriame patyrė šizofrenija sirgusio tėvo smurtą ir seksualinį priekabiavimą, vėliau – pirmojo vyro „pamokas“, kad suprastų, jos žodžiais tariant, kur yra „nepaklusnių bobų“ vieta.
„Aš, kaip ne viena smurto paliesta moteris, žinau, kaip gyvenimą griauna tokia patirtis – tai, ponai, ne vienos moters drama, tai mūsų visuomenės tragedija! Šiandien pademonstruotas valstybės požiūris į moterį ir smurtą bei prievartą prieš ją! Toks teismo sprendimas mane nubloškė į mano praeitą gyvenimą, iš kurio mane ištraukė psichologai, ir kasdienis darbas su savimi. Tikrai ne tie, kurių pareiga buvo tai padaryti – juk visi mokame mokesčius už teisingumą ir saugumą mūsų valstybėje!“ – rašė A.Mangirdienė, sutikusi savo gyvenimo istorija pasidalyti su 15min GYVENIMU.
Tėvo smurtą kentė 13 metų
„Mano tėvas turėjo diagnozę „šizofrenija“, kuri buvo slepiama nuo visuomenės. Tik vėliau mes, vaikai, sužinojome, kad jis ir ligoninėje gulėjo, gydėsi, kad mama slapta nuo mūsų jam duodavo vaistus. Jam užeidavo priepuoliai. Sadistas, didybės manija. Gyvenome nuosavame name, tai nelabai buvo, kur pabėgti ir paprašyti pagalbos, nes ir kaimynai jo bijojo“, – apie jau mirusį tėvą pasakojo Anna.
Ji buvo vidurinis iš trijų vaikų šeimoje ir vienintelė mergaitė. Vyresnįjį brolį Annos tėvas išvarė iš namų, kai šiam suėjo septyniolika, tada jis apsigyveno pas gimines. Dažniausiai tėvas smurtaudavo ir prieš vyresnįjį brolį, ir prieš mamą, tačiau daugiausia, kaip sakė moteris, kentėti tekdavo jai.
„Kaip mergaitė namie buvau atsakinga už tvarką, taigi ir namuose tekdavo daugiau būti. Mama dirbo per du darbus ir dar papildomai darbo parsinešdavo namo. Nedaug jos dėmesio sulaukdavome“, – pasakojimą tęsė pašnekovė.
Ji daug metų slėpė, kad tėvas prie jos priekabiavo ir seksualiai. „Jis man brukdavo literatūrą su nuotraukomis, kaip sujaudinti vyrą, bandydavo imti mano ranką ir rodyti tai ant savęs. Aš pabėgdavau, vaidindavau, kad man susuko pilvą. Bijodavau pasilikti su juo vienoje patalpoje, to vengdavau, o apie visa tai mamai nesakiau. Ji tik prieš metus sužinojo. Mama yra paralyžiuota po insulto, jai negalima jaudintis, nuo nervų taip pat turi daug ligų“, – pasakojo Anna.
Kai Annai buvo 13,5 metų, tėvai išsiskyrė, mama gavo butą ir ten išsikėlė su vaikais. Tačiau ryšį tėvai vis dar palaikė.
„Mama jo taip pat bijojo. Jis aplankydavo mus bute, yra mamą ir smaugęs. Tada policija buvo įpareigojusi jį prie mūsų nesiartinti, bet nei uždarė, nei kokių kitų priemonių ėmėsi. Ir nors pasirašė tą dokumentą, kad neturi teisės artintis, aš jį vis tiek matydavau, tik jau be smurto protrūkių.
Jis man brukdavo literatūrą su nuotraukomis, kaip sujaudinti vyrą, bandydavo imti mano ranką ir rodyti tai ant savęs.
Ir dabar, ir tada galiojo tie patys įstatymai, kad psichiškai nesveikas žmogus turi pats sutikti gydytis. O nė vienas psichas nepripažins, kad jis toks yra“, – sakė pašnekovė.
Manė, kad apsaugos, galiausiai nuo vyro teko bėgti
Pirmasis Annos vyras buvo policininkas, dirbęs Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje. Susipažinusi su juo moteris manė, kad šis vyras jai taps apsauga po to, ką teko patirti vaikystėje.
„Jis labai mokėjo parodyti globėjiškumą, būti didvyriu, man atrodė, kad šitas vyras mane apsaugos. Jis žinojo mano vaikystės istoriją, pažadėjo niekada gyvenime manęs nenuskriausti, apsaugoti nuo visų blogybių, – pasakojimą tęsė pašnekovė.
– Bet į Lietuvą atėjo finansinė krizė, įvyko pokyčių darbe, vyras pradėjo gerti, prie manęs kabinėtis, kad išleidžiu per daug pinigų. Tuo metu buvau motinystės atostogose, atidaviau jam net savo banko kortelę, kad negirdėčiau priekaištų, ir pasakiau, kad dabar pats galės valdyti pinigus. Nuo tada kas mėnesį iš mobiliojo ryšio operatoriaus sulaukdavau įspėjimų, kad bus atjungtas mano telefono numeris, jei laiku nesumokėsiu. Tuos pinigus nuskaičiuodavo iš mano sąskaitos, tačiau nebebuvo, ką nuskaičiuoti, nes vyras nuimdavo visus pinigus.
Vieną vakarą grįžo išgėręs, paklausiau, kodėl jis vis nuima visus pinigus, kai ne kartą prašiau to nedaryti, tada ir „paauklėjo“, kad nedrįsčiau daugiau uždavinėti tokių klausimų. Anksčiau būdavo psichologinių gąsdinimų, užsimodavo, bet niekada nenuskriausdavo fiziškai. O tą kartą peržengė ribą.
Kreipiausi į policiją, mano visi sumušimai buvo užfiksuoti, ačiū Dievui, niekas nelūžo, bet mėlynės buvo 5–7 cm dydžio. Vyras buvo iškviestas į komisariatą, bet ten pasikalbėjo su savo kursioku, išgėrė kavos, ir tuo viskas baigėsi. Pareigūnai, užuot gynę mane, išsukinėdavo smurtautoją, nes jis buvo jų kolega policininkas.
Aš turėjau arba susitaikyti, arba kreiptis į teismą. Tada jis būtų buvęs išmestas iš darbo, gavęs iki metų kalėjimo. Žinodama jo kerštingą būdą aš labai bijojau susidorojimo, nes jis tikrai būtų radęs būdą – netyčinė avarija ar pan., todėl atskirai nesikreipiau.
Po to įvykio mėnesį gyvenau atskirai, vyras labai atsiprašinėjo, maldavo, kad suteikčiau dar vieną šansą. Daviau jam tą šansą žinodama, kad pareiškimas policijai yra parašytas, abdukcija yra, ir aš jam pasakiau, kad jei jis dar kartą taip padarys, kreipsiuosi į teismą. Jis labai gerai tai suprato, bet po dar kelių mėnesių užsimojo ir pasakė: „Jei ne tavo zajava, dėčiau tau į galvą.“ To man užteko. Neturėjau jėgų kovoti, pasiėmiau vaiką, automobilį, dokumentus ir viską jam palikusi išėjau.
Tik, kai vyko skyrybų procesas, teisme prašiau, kad nurodytų, jog skyrybos vyksta dėl vyro kaltės, bet teisėjas to nepadarė, nes mano vyras bandė prikišti, kad esu psichiškai nesveika dėl savo tėvo ligų, nors buvau atnešusi pažymas iš savo psichologės, kad esu sveika, tik patyrusi smurtą ir t. t. Bet teisėjas pasakė, kad nesigilins, kuris čia kaltesnis.“
Vyras buvo iškviestas į komisariatą, bet ten pasikalbėjo su savo kursioku, išgėrė kavos, ir tuo viskas baigėsi.
Prabėgo vienuolika metų nuo dienos, kai Anna su vos pusės metų sūnumi pabėgo nuo smurtautojo vyro. Dabar su juo palaiko tik minimalų ryšį dėl sūnaus alimentų.
Patirtos traumos – visam gyvenimui
Prabėgus keletui metų po skyrybų Anna sutiko žmogų, su kuriuo pajuto abipusį jausmą, kad yra vienas kitam skirti, kuris ją palaiko, rūpinasi, juodu sukūrė gražią šeimą. Be sūnaus iš pirmosios santuokos, pora augina dvynukus, namuose laksto du šuniukai ir katytė, paimti iš prieglaudos, triušis, o akvariume plaukioja žuvytės.
Skamba lyg idilė, tačiau, vaikystėje ir vėliau gyvenime patirtos psichologinės ir fizinės traumos niekur nedingo. Paklausta, ar dabar jau gali savo gyvenimą pavadinti ramiu, moteris, visą pokalbį sunkiai rinkdama žodžius, atsiduso: „Ne, negaliu.“
Sunkūs išgyvenimai ištampė nervų sistemą, dėl stipraus susijaudinimo, išgąsčio ji yra buvusi suparalyžiuota, jei paliečiama jautri tema, ji labai greit susigraudina, turėjo nerimo priepuolių, visad su savimi turi raminamųjų, jei blogai pasijustų.
Gali šiek tiek apsigydyti, stengtis neprisiminti, dirbti su savimi, bet tas psichologinis sulaužymas lieka visam gyvenimui.
„Vaikystėje gulėjau ligoninėje dėl skrandžio problemų, turėjau net žaizdų, tik niekam nesakiau, kad skauda pilvą, nes tėvas už tokius skundus bausdavo diržu. Žiemą vaikystėje buvau susilaužiusi ranką, bet dėl baimės, kad vėl gausiu nuo tėvo, savaitę tai slėpiau. Dėl visų šių patirčių mano labai silpni nervai.
Gali šiek tiek apsigydyti, stengtis neprisiminti, dirbti su savimi, bet tas psichologinis sulaužymas lieka visam gyvenimui. Aš visiškai negaliu žiūrėti siaubo filmų, prievartavimo scenų, man viskas sukyla. Ir lygiai taip pat sukyla, kai matau, kad tokie dalykai vyksta kitų gyvenime, ir aš nesuprantu, kaip valdžioje esantys žmonės, kaip ta pati policija, yra tokie bejausmiai. Arba tas teisėjas (Tauragės apylinkės teismo – aut.), priėmęs tokį sprendimą, – kur jo širdis, užuojauta? – kalbėjo pašnekovė.
Nereikia mojuoti man Baudžiamuoju kodeksu, juo dangstytis ir aiškinti, kad įstatymai tokie, nieko negalime padaryti. Įstatymus kuria žmonės, ne ateiviai, todėl, jei Seimo nariams tikrai būtų svarbūs žmonės, o ne jų valdžia, asmeninės kišenės, ir rinkimai, seniai būtų pateikę svarstymui Baudžiamojo kodekso pataisas ir sugriežtinę bausmes tokiems, kurie kelia ranką prieš silpnesnį.“
Tėvai turėtų siekti teisingumo, o ne glostyti
A.Mangirdienė, kalbėdama apie ją papiktinusį teismo sprendimą dėl jurbarkiečio vaikino, kuris buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę, jos seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir „negavo realios bausmės“, teigė neabejojanti, kad tokiais atvejais gali įvykti ir linčo teismas.
„Įsivaizduokite, kaip jaustis tai mergaitei, jos draugėms matant tą smurtautoją, kuris taip nežmoniškai, žiauriai pasielgė, vaikšto ir šypsosi. Kur žmonių saugumo jausmas? Tokiais atvejais tikrai gali įvykti linčo teismas. Tikrai koks nors tėtis, brolis padarys tai, ko nepadaro mūsų valdžia, ir apsaugos kitas aukas.
Kad jis ten kažką suprato, kad gailisi – netikiu. Neįmanoma. Tas, kuris sugebėjo peržengti tokią ribą, visada žinos, kad tai galės padaryti, juolab, jei nebuvo nubaustas.
Kad jis ten kažką suprato, kad gailisi – netikiu. Neįmanoma. Tas, kuris sugebėjo peržengti tokią ribą, visada žinos, kad tai galės padaryti, juolab, jei nebuvo nubaustas. Tokia bausmė, kokią gavo jis, gali būti už tai, kad gatve perėjai degant raudonam šviesoforo signalui, ir pasižadi, kad trejus metus to nedarysi.
Dabar socialiniuose tinkluose plinta situacijų lyginimas, kai žmogus, platinęs narkotines medžiagas, gauna ketverius metus kalėjimo, aš nelyginčiau tokių situacijų, bet lyginčiau, kai žmogus netyčia, būdamas blaivas padaro avariją, per kurią mirtinai partrenkia žmogų. Jis gauna realią bausmę. O čia – tyčia, girtas, prievartavo, atitrankė, sužalojo, ir nieko“, – sakė A.Mangirdienė.
Paklausta, kaip apskritai vertina kalėjimo bausmę, ar ji tinkamiausia, moteris papasakojo savo istoriją.
„Vienas mano brolių ne kartą yra sėdėjęs kalėjime. Pati esu vykusi jo lankyti, vežusi mamą. Dabar jau daug metų su juo nepalaikome jokio ryšio. Tokiais atvejais sunkiausia yra tėvams, kad jų vaikai turi tokį likimą. Mano atveju – mamai, bet aš suprantu, kodėl taip įvyko – nes brolis neturėjo jokio ryšio su mama, namuose buvo košmaras, o draugai buvo artimesni už šeimą. Tik tie draugai, pasirodo, buvo netinkami.
Kalbant apie to smurtautojo vaikino tėvus – jie turėtų būti atsakingi už tai, ką jis padarė, ir siekti teisingumo, o ne apkabinti ir glostyti žmogų, kuris išniekino mergaitę. Aš savo sūnus stengiuosi auklėti tinkamai. Tikrai niekada neginsiu, jei kada nors mokykloje tyčia pastums kitą vaiką. Priversiu nuoširdžiai atsiprašyti ir bus kažkaip baudžiamas.
Grįžtant prie kalėjimo temos, yra žmonių, kurie iš ten išeina su stipriu noru daugiau niekada ten nepatekti. Svarbiausia yra kalėjimo aplinka. Bet kuriuo atveju, tu esi išbrauktas iš savo gyvenimo, būdamas kalėjime tu ne gyveni, o egzistuoji“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.
