Kaip rašė rusų rašytojas Levas Tolstojus, visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Manyčiau tą pačią mintį galima būtų pritaikyti tiek šeimos laimei nusakyti, tiek įvairių kolektyvų, organizacijų mikroklimatui bei sėkmei paaiškinti. Turbūt sutiksite, kad šeimas ir kolektyvus sudaro žmonės, kurių bendravimo kokybę bei siekiamų tikslų rezultatus reikšmingai veikia santykiai.
Dažnai tenka konsultuoti įvairių lygių vadovus, kurie turi problemų darbe ar šeimoje, o dažnu atveju ir ten, ir ten. Turintieji sudėtingą situaciją šeimoje ar kolektyve dažniausiai yra užsisukę cikliškame tų pačių neracionalių minčių, negatyvių emocijų ir veiksmų labirintuose.
Norint išeiti iš šio užburto rato, reikalingas naujas žvilgsnis iš šalies arba, kaip sakė garsus fizikas Albertas Einsteinas, išspręsti sisteminę klaidą pavyksta tik pakilus virš tos sistemos ar išėjus už jos ribų. Kitaip tariant, tai padaryti įmanoma arba pasitelkus nepriklausomą ekspertą iš šalies, arba pačiam pakeitus (tiksliau – kokybiškai pakėlus) savo mąstymo, suvokimo lygį.
Kaip žinome, mąstymo lygis paprastai keičiasi lėtai, palaipsniui su patirtimi, žiniomis, naujais įgūdžiais ir gebėjimu atsirinkti bei pasinaudoti vertinga informacija.
Keturi klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio
Siekiantiems keisti netenkinančią situaciją, gebantiems pasakyti „stop“ ir nebijantiems pažiūrėti tiesai į akis, rekomenduočiau paieškoti gilesnių atsakymų į keturis svarbius klausimus.
Šie klausimai gelbsti tiek sprendžiant asmeninius egzistencijos klausimus, tiek tvarkantis su įmonės ar organizacijos problemomis, tiek kuriant naujus santykius, šeimą ar gerinant esamą situaciją šeimoje.
1. Kas mes čia esame?
2. Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?
3. Kaip mes tai darome?
4. Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?
Šie klausimai gelbsti sprendžiant asmeninius klausimus, tvarkantis su įmonės problemomis, kuriant santykius ar šeimą.
Klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasti, bet atsakymai gali būti labai paviršutiniški arba iš tiesų esminiai.
Jei esate vadovas ir situaciją nagrinėjate kolektyve, skirkite laiko ir labai atsakingai atsakykite į juos sau patys. Suradę aiškius atsakymus į visus keturis klausimus surenkite neformalų susirinkimą ir to paklauskite visų kolektyvo narių.
Jei jaučiatės atsakingas už šeimos gerovę, tuomet kelkite šiuos klausimus ir šeimos kontekste bei pakvieskite apie tai pagalvoti ir kitus šeimos narius.
Įžvalgesni turbūt pastebėjote, kad vadyboje šie klausimai pasitarnauja kuriant ir aprašant įmonės viziją, misiją, vertybes, identitetą. Manau, ir kiekviena pažangi šeima turėtų apsibrėžti šiuos dalykus, juolab kad šitų dalykų žinojimas padeda priimti svarbius sprendimus, siekti kasdienės harmonijos, išgyventi sunkius laikotarpius, gelbsti susidūrus su krizėmis ar tiesiog auklėjant, motyvuojant savo vaikus.
Trumpai panagrinėkime klausimų kėlimo ir atsakymų ieškojimo procesą.
Kas mes čia esame?
Nors atrodo savaime suprantamas klausimas ir atsakymas, bet nepatingėkite dar kartelį jį garsiai įvardinti ir užrašyti. Dažnu atveju atsakymas galėtų būti: šeima, kolektyvas, grupė, kitaip tariant, žmonės, savanoriškai (!?) susitarę dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių tam tikrą laikotarpį būti kartu.
Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?
Nedarnaus kolektyvo ar nelaimingos šeimos vyraujantis požymis – kai nariai nelabai suvokia, ką jie kartu veikia, daro, kokį galutinį vertingą dalyką, produktą kuria, gamina. Jei paklaustume savęs ar kito, kuo užsiimi savo darbe, gyvenime, greičiausiai gydytojas pasakytų, kad gydo ligonius, mokytojas moko vaikus, kelininkas tiesia kelius, pramonininkas gamina, mamos ir tėčiai augina vaikus ir t. t.
Bet ar dažnas pagalvojame, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo gyvenime, šeimoje, darbe, veikloje? Tas dalykas yra ne veiksmas, procesas, o vertė, už kurią kažkas yra ar bus pasiryžęs mokėti savo dėmesiu, laiku, pinigais ar kitomis vertybėmis. Kviečiu pagalvoti apie tai. Gavus teisingus atsakymus daug kas pradeda dėliotis į savas lentynėles ir tampa gerokai lengviau gyventi ir dirbti pačiam ir aplinkiniams.
Pavyzdžiui, jeigu visi mūsų vaikus mokantys mokytojai suprastų, kad jų galutinis vertingas produktas yra laisvas, laimingas, brandus naudingų jo gyvenimui žinių ir įgūdžių turintis vaikas ar jaunas žmogus, tuomet labiau tikėtina, kad jie vaikams mažiau streso keltų orientuodamiesi į pažymius, bet labiau susitelktų į pažangesnių idėjų, metodų paiešką, kaip tas žinias kuo paprasčiau, lengviau, sumaniau perteikti. Labai kviečiu vyrus ir moteris, mamas ir tėčius pamąstyti, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo šeimose.
Nedarnaus kolektyvo ar nelaimingos šeimos požymis – nariai nelabai suvokia, ką jie kartu veikia ir kokį galutinį vertingą dalyką kuria.
Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?
Knygų apie sėkmę autorius Stephenas Covey, kalbėdamas apie sėkmingų žmonių įpročius pataria: „prieš pradėdamas galvok apie pabaigą“. Laimingos šeimos ir sėkmingos įmonės ar organizacijos pamatas ir yra gerai suvokta ir aiškiai perteikta vizija – kas bus, kai tai padarysime/sukursime? Žinia, vizija yra labai individualus dalykas. Jos šaknys slypi individualiuose žmonių poreikiuose.
Kartais žmonės susiburia su panašiais poreikiais ir harmoningai siekia bendros vizijos įgyvendinimo, bet kartais būna ir visiškai priešingai – jie tarsi slapta siekia patenkinti savo asmeninius poreikius ir visiškai nesupranta vizijos arba jiems ji nėra svarbi. Taigi prieš kuriant verslą, šeimą ar kitokius ilgalaikius santykius išties svarbu turėti ir pasidalinti su visais šiame procese dalyvaujančiais nariais savo vizija. Ne tik formaliai užrašyti ar išsakyti, bet svarbu ją suvokti kiekvienam nariui ir ja nuolat gyventi.
Žinoma būna ir klaidingų, neekologiškų ir net pavojingų vizijų, apie kurias linkstama nutylėti ir tokiais atvejais remiamasi vien skambiais lozungais, įtakingais žodžiais, kurie viską taip sujaukia, kad gali būti neaišku, ar vizijos autorius pats ją gerai supranta, o gal tik, siekdamas egoistiškų tikslų, vadovaujasi kredo – „drumstame vandenyje lengviau žuvis gaudyti“.
Kaip mes tai darome?
Atsakydami į šį klausimą pamąstykite apie savo jausmus, emocijas, kurios lemia jūsų kasdieninius bei strateginius sprendimai ir veiksmus. Ir pagalvokite, kaip jausdamiesi jūs norėtumėte dirbti, kurti, gyventi, siekti bendros vizijos. Jei teigiate, kad, pavyzdžiui, rūpindamiesi vienas kitu, gerbdami ir mylėdami vienas kitą, profesionaliai, atsakingai, inovatyviai, būtinai apgalvokite, o dar geriau – užrašykite konkrečius veiksmus, elgesį, ritualus, kurie visa tai iliustruoja.
Jeigu jums šie dalykai jau aiškiai suvokiami ir atsakymus turite, bet iškyla sunkumų įgyvendinat turimą viziją, siekiant konkrečių tikslų, jaučiate, kad kažkas vyksta ne taip, bet nežinote – kas konkrečiai ir nuo ko pradėti pokalbį, tuomet turiu jums dar vieną naudingą įrankį.
Tai pasiūlymas pakalbėti apie „tuos dramblius“. Kas tie drambliai? Tai dalykai kurie mums trukdo, kelia nerimą, bet apie juos nutylime.
Trys drambliai – kas tai?
Dažniausiai jie būna 3 rūšių:
1. Rožinis dramblys, kurio nėra ir niekada nebuvo. Tai dalykai, kuriuos, vadovaudamiesi asmeninėmis nuostatomis, vertybėmis, stereotipais, iš ankstesnes patirties kilusiais įsitikinimais, tiesiog kiekvienas sau išsigalvojome.
2. Pilkas dramblys, kurį jaučiame, patiriame, kurio nedidelę dalį užčiuopiame, tačiau tarsi aklieji, palietę dramblio koją, įvardiname ją kaip koloną, o sugriebę už uodegos ją pavadiname šluotele. Nematome bendro vaizdo, todėl sunku suvokti visumą.
3. Nematomas dramblys – didžiausia ir esminė problema, kurios tariamai niekas nemato, nors ji akivaizdžiai bado akis, nes kalbėti apie ją paprastai būna labai nepatogu.
Sutikite, kad tik norėdami matyti, galime pastebėti vieną ar kitą dramblį, o tik pamatę jį, pamatavę, pasvėrę galime suvokti, kokio masto jis yra. Pagaliau tik priėmę sprendimą jį įveikti, galime lengvai ir žaismingai jį sudoroti.
Kaip žinome, drambliai auga ir gali užimti visą jūsų erdvę. Todėl tikrai neverta šalintis, bėgti nuo savų ar bendrų problemų, nes vis tiek jas reikės spręsti, tik gali būti, kad vėliau tai padaryti bus sunkiau ar net per vėlu.
Kai mes nekalbame apie problemas garsiai, mes vis tiek kalbame mintimis ir, skęsdami neigiamose emocijose, susikuriame įvairiausias istorijas bei pačius sudėtingiausius ir kartais kone iš fantastikos srities scenarijus, ko pasekoje keičiasi mūsų nuotaika ir elgesys.
Visuomet prisiminkime, kad iš minčių gimsta emocijos, kurios yra tam tikros rūšies energija, kurią laikome savyje bei skleidžiame. Pasinerdami į neigiamas mintis mes patiriame neigiamas emocijas, kurios tiesiog tvyro aplink mus, mūsų erdvėje.
Kuo ilgiau ir labiau mes skęstame neigiamose emocijose, tuo daugiau neigiamos energijos apie save prikaupiame. O kuo blogiau jaučiamės patys, tuo blogiau jaučiasi kiti žmonės ir kenčia mūsų kūnai, signalizuodami apie tai per įvairius negalavimus ar ligas. „Įsielektrinę“ negatyvumu nesąmoningai imame traukti į savo gyvenimą neigiamus įvykius. Todėl labai svarbu išsisakyti, kaip jaučiamės, ir to paties paklausti kito žmogaus bei aptarti, kaip tuos visus „dramblius“ galėtume kuo greičiau įveikti.
-
Streso valdymo ekspertė: kaip greitai įveikti neigiamas emocijas ir patirti daugiau laimės
-
Streso valdymo ekspertė: paprastas būdas, kuris padeda išvalyti susikaupusias neigiamas emocijas
-
Streso valdymo ekspertė pateikia 5 konfliktų sprendimo scenarijus: kada kurį pasirinkti?
-
Streso valdymo ekspertė: kelios gudrybės jums padės išsakyti savo poreikius taip, kad jie būtų patenkinti
Kaip pradėti kalbėti apie nemalonius dalykus
Pirmiausiai susitarkite dėl pokalbio laiko ir vietos. Nesvarbu, ar tai darbinis ar naminis klausimas, vis tiek patartina tartis iš anksto, kada ir kur visiems situacijos dalyviams priimtina kalbėtis. Jei pokalbį pradėsite nuo klausimo „kas čia vyksta?“ ar „ko čia visi pyksta?“, ne visuomet lengvai ir draugiškai prakalbinsite kitus. Siūlau pokalbio iniciatoriui imti kalbėti apie save ir savo jausmus esamos situacijos atžvilgiu. Tarkime:
– Aš jaučiuosi labai blogai ir vis galvoju, kas yra atsitikę. Labai norėčiau pakalbėti šia tema.
Jums atsako:
– Na, nieko gi neatsitikę, – nes dažniausia nėra smagu prisipažinti.
Niekuo nekaltindami, tik pasidalindami savo rūpesčiu, jausmais ir emocijomis, galime prakalbinti kitus žmones.
O jūs tada:
– Iš tiesų, tiek man, tiek galbūt ir tau (ar jums) nesmagu apie tai kalbėti, bet man tai yra labai svarbu. Ar galėtum man padėti išsiaiškinti, kas yra ne taip? Aš iš tiesų jaučiuosi labai blogai, nemiegu naktimis, nerimauju, man daug dalykų pradėjo nesisekti. Niekaip negaliu atspėti, kas yra atsitikę. Man tai yra labai svarbu, aš labai noriu apie tai pasikalbėti ir pradėti pirmuosius žingsnius, kad situacija imtų keistis.
Niekuo nekaltindami, tik pasidalindami savo rūpesčiu, jausmais ir emocijomis, nuoširdžiai išsipasakodami, ką jaučiame, galime prakalbinti kitus žmones, kad jie pasidalintų savo jausmais ir išgyvenimais. Gavę daugiau informacijos galėsime susidaryti bendrą vieno ar kito dramblio vaizdą ir jau tuomet galėsime apsispręsti dėl jo įveikimo strategijos.
