Institucinės globos pertvarkos metu Lietuvoje buvo kuriami grupinio gyvenimo namai, skirti žmonėms su psichikos ir/ar proto negalia. Pertvarkos tikslas – užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją visuomenėje.
„Taip susiformavo, kad jei žmogus yra globojamas ir reikalingas globos, už jį padaroma viskas: išplaunamos grindys, sutvarkomi kambariai, gaminamas maistas, – sistemos ydą įvardijo Pertvarkos procesų ekspertas. – Gyvenimas didelėje įstaigoje suformuoja tokį žmogaus požiūrį, kad už jį viskas turi būti padaryta. Ir, žinoma, padaryti kažką už žmogų yra lengviau, nei susitarti, kad jis padarytų pats, o socialiniai darbuotojai, aptarnaujantis personalas, užuot konfrontavę su žmogumi, linkę darbus padaryti už jį.“
Grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų – kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų ar panašių įstaigų.
„Kodėl? Nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia. Jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, – sakė G. Baltrūnas.
Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių
Šiuo metu Lietuvoje veikia 29 grupinio gyvenimo namai. Grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki dešimties žmonių, su jais dirba 1–2 socialiniai darbuotojai ir 4–5 socialinio darbuotojo padėjėjai, į kuriuos bet kada galima kreiptis pagalbos ar patarimo.
„Apsigyvenęs grupinio gyvenimo namuose žmogus pradeda save traktuoti kaip sveiką eilinį visuomenės narį. Šiuose namuose jis turi savo privačią erdvę, jam nebereikia taikytis prie nustatytos darbotvarkės, – pasakojo Pertvarkos ekspertas. – Labai svarbu tai, kad grupinio gyvenimo namų dėka keičiasi ir visuomenės požiūris: visuomenė nebebijo žmonių su psichikos negalia, auga pasitikėjimas, tolerancija.“
Pasak Pertvarkos eksperto G.Baltrūno, jokios švietėjiškos akcijos nepakeis požiūrio į neįgaliuosius taip, kaip jį keičia vadinamųjų kitokių žmonių apsigyvenimas šalia, kai galima juos matyti kasdien.
Kaip teigiamą pavyzdį pašnekovas išskyrė Visaginą: visuomenė priešinosi grupinio gyvenimo namų kūrimui, bet kai čia atsikraustė pirmieji gyventojai, tarp jų ir kaimynų greitai užsimezgė draugyste ir pagarba grįsti santykiai.
Labai svarbu tai, kad grupinio gyvenimo namų dėka keičiasi ir visuomenės požiūris.
Gyvenimas grupinio gyvenimo namuose, kaip pasakojo G. Baltrūnas, suteikia daugiau galimybių. Itin svarbu tai, kad ant grupinio gyvenimo namų durų nėra iškabos – tai leidžia žmogui identifikuoti save kaip lygiavertį visuomenės narį, o ne gyvenantį institucijoje.
„Perteklinė pagalba žaloja labiau nei nepriteklius ar liga, o grupinio gyvenimo namuose žmonės tampa savarankiški, pradeda labiau rūpintis savimi, didėja jų interesų ratas, savivertė“, – teigiamais rezultatais dalijosi Utenos regiono Pertvarkos procesų ekspertas Gytis Baltrūnas.
