Pasak merginos, jai neretai tenka dirbti ir tuomet, kai kiti ilsisi: savaitgalį, vakarais, kartais – net iš asmeninių švenčių.
„Suprantu, kad tai – kaina, kurią moku už kitus privalumus, pvz., aš galiu dirbti ir iš biuro, ir iš bet kurio pasaulio kampelio. Vis dėlto kartais norėtųsi nuo darbo atsijungti – pabūti neprisijungus prie socialinių tinklų, programėlių, telefone negauti darbo pašto laiškų“, – neslėpė Adelė.
Kas yra teisė atsijungti?
Su tuo susiduria daug darbuotojų ir darbdavių. „Pasaulinės COVID-19 pandemijos metu ir po jos darbuotojams masiškai pradėjus dirbti nuotoliniu būdu, daugelis jų susidūrė su problema, kai darbo laiko ir asmeninio laiko ribos nelieka. Tapo įprasta, jog nuotolinis darbuotojas yra pasiekiamas darbo reikalais telefonu ar el. paštu net ir po darbo valandų, o tai lemia prastėjančią darbuotojų fizinę ir psichinę sveikatą“, – sako advokatė Evelina Kiznė.
Pasak jos, visai neseniai, rugpjūčio 26 d., Australija paskelbė, kad įsigaliojo reglamentavimas, leidžiantis darbuotojui būti nepasiekiamam telefonu ar elektroniniu paštu po darbo valandų.
„Europos Parlamentas dar 2021 metais Europos Komisijai pateikė direktyvos, numatančios darbuotojų atsijungimo teisę, projektą. Šiame projekte aptariama, jog skaitmeninės priemonės darbo vietoje suteikia didesnį lankstumą, tačiau taip pat kelia iššūkių, nes darbuotojai gali būti nuolat pasiekiami net ir ne darbo valandomis. Tai gali sukelti didėjantį stresą, psichosocialines ir kitas profesines ligas, miego sutrikimus, raumenų ir kaulų sistemos sutrikimus, bei pažeisti darbuotojų teisę į tinkamas darbo sąlygas. Direktyvos projekto iškeltas tikslas – užtikrinti, kad visų sektorių darbuotojai galėtų pasinaudoti teise atsijungti, tam kad būtų apsaugota jų fizinė ir psichinė sveikata bei gerovė“, – pasakojo darbo teisės specialistė.
„Teisė atsijungti šiame projekte apibrėžiama kaip – darbuotojų teisė nesiimti su darbu susijusios veiklos ir nepalaikyti su darbu susijusių ryšių skaitmeninėmis priemonėmis, pvz., telefono skambučiais, el. laiškais ar kitomis žinutėmis, ne darbo laiku. Teisė atsijungti turėtų suteikti darbuotojams teisę išjungti su darbu susijusias priemones ir ne darbo laiku nereaguoti į darbdavių prašymus nepatiriant rizikos patirti neigiamų pasekmių, pvz., atleidimo iš darbo ar kitų atsakomųjų priemonių. Ir atvirkščiai, darbdaviai neturėtų reikalauti, kad darbuotojai dirbtų ne darbo laiku. Darbdaviai neturėtų skatinti nuolatinio pasiekiamumo kultūros, kai savo teisės atsijungti atsisakantys darbuotojai akivaizdžiai yra palankiau vertinami nei tie, kurie tos teisės neatsisako. Apie teisės atsijungti nesilaikymą darbovietėje pranešantys darbuotojai neturėtų būti baudžiami“, – paaiškino E.Kiznė.
ES direktyva dar nepriimta, bet kai kuriose šalyse jau veikia
Jos teigimu, ES direktyva dėl teisės atsijungti šiuo metu dar nėra priimta dėl ilgai trunkančių derybų tarp darbdavių organizacijų, nesutarimų tarp socialinių partnerių ir kitų priežasčių.
„Kai kurios ES šalys, tokios kai Belgija, Ispanija, Portugalija, yra priėmusios reglamentavimą nacionaliniu lygmeniu, kuriame teisė atsijungti jau yra įtvirtinta, o tai komplikuoja ES direktyvos rengimą“, – teigė pašnekovė.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas kol kas taip pat neįtvirtina darbuotojo teisės atsijungti ir būti nepasiekiamam po darbo valandų.
„Kita vertus, darbdaviai jau dabar gali skatinti ir nustatyti savo darbuotojų teisę atsijungti, tai įtvirtindami savo vidaus teisės aktuose, pavyzdžiui, politikose, darbo tvarkos taisyklėse, taip pat ir darbo sutartyse“, – pažymėjo E.Kiznė.
Remiantis „Eurofound“ atliktu tyrimu, darbuotojai įmonėse, kuriose nėra įtvirtinta teisė atsijungti, dažniau patiria sveikatos problemas, tokias kaip galvos skausmai, stresas, nerimas ir perdegimas. Šie darbuotojai taip pat dažniau jaučiasi nepatenkinti savo darbo ir asmeninio gyvenimo balansu.
Tuo metu įmonėse, kuriose teisė atsijungti yra suteikiama, darbuotojai tvirtina turintys geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, didesnį pasitenkinimą darbu ir mažesnę riziką sveikatos problemoms.
Išimtys – dirbantiems budėjimo grafiku
Advokatė E.Kiznė taip pat priminė, kad tam tikrais atvejais darbdavio galimybė pasiekti darbuotoją telefonu ar elektroniniu paštu po darbo valandų gali būti laikoma darbuotojo budėjimu.
„Pavyzdžiui, jei darbuotojas yra namuose, tačiau yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus ar atvyki į darbovietę, tai laikoma pasyviu budėjimu namuose. Toks budėjimas negali trukti ilgesnį kaip nepertraukiamą vienos savaitės per keturias savaites laikotarpį. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie turi būti susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę.
Asmuo negali būti skiriamas pasyviam budėjimui namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės.
Jei darbdavys su darbuotoju nuolat komunikuoja po darbo valandų, tačiau nesilaiko pasyvaus budėjimo namuose taisyklių, kurias nustato Darbo kodeksas, darbuotojas turi teisę inicijuoti darbo ginčą kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją“, – priminė advokatė.
Daugiau aktualios informacijos apie darbuotojų ir darbdavių teises ir pareigas rasite E.Kiznės instagramo paskyroje advokate.evelina.
