Janet Hoggarth buvo vieniša mama metus, augino tris vaikus – penkerių, trejų ir vienerių.
Tuomet jos draugė Vicky paskambino. Pastarosios santykiai taip pat nutrūko, o ji liko vieniša mama, auginanti dešimtmetę dukrą. Namas, kuriame ji su dukra gyveno, buvo parduodamas, o išsinuomoti būsto ji negalėjo. Bet sprendimas kuriam laikui atsirado – Janet pakvietė Vicky ir jos dukrą Daisy atsikraustyti pas save.
Neilgai trukus Janet susipažino su Nicola, kurią ji atpažino anksčiau sutikusi kūdikių grupėje ir kuri gyveno netoliese pietinėje Londono dalyje. Jos paplepėjo, apsikeitė telefono numeriais – susitarė kartu išgerti kavos. Kai Nicola prasitarė, kad jos galėtų susitikti savaitgaliais, Janet suprato, kad ji taip pat, ko gero, vieniša mama, neseniai išsiskyrusi su vyru.
Tai daugiau buvo atsitiktinumas, nei kažkoks planas, tačiau kitus dvejus metus šios trys moterys ir šeši jų vaikai dalijosi savo gyvenimais po vienu stogu: Vicky gyveno laisvoje patalpoje pas Janet, Nicola kartu su jomis „apsigyvendavo“ savaitgaliais, taip pat kasdien lankydavosi jų namuose.
„Buvome šeima“, – sako Janet. „Mes eidavome kartu į parduotuvę, kartu gamindavome maistą, valgydavome, dalijomės vaikų priežiūra. Mūsų tėvai susipažino, o vaikai tapo lyg broliai ir seserys“, – sakė ji.
„Tokie namai mane išgelbėjo“, – šiandien prisipažįsta Janet, praėjus septyneriems metams. „Tuo metu tai tiesiog atrodė praktiškas sprendimas. Be to, mes iškart pasijutome geriau – ne tokiomis sudaužytomis širdimis“, – kalbėjo Janet.
Gyvenimas su žmonėmis, kurie suprato, ką ji išgyveno, buvo labai naudingas Janet. Kai ji ir jos vyras išsiskyrė po 11 metų, praleistų drauge, jos socialinis gyvenimas buvo tiesiog miręs. Iširus santykiams su vyru, ji neturėjo nieko.
„Jeigu aš kažkur nueidavau, ten draugai visuomet būdavo su savo partneriais, o aš būdavau viena, su savo vaikais. Kai kas nors pamatydavo mano buvusįjį su nauja drauge, jautėsi negalintys man to pasakyti“, – nepatogiai tuomet jautėsi Janet.
Namuose trys moterys dalijosi savo skausmu. Anot Janet, jos pagaliau galėjo būti tokios beprotės, kaip kad norėjo: „Jei negali išreikšti tų jausmų kažkam, tuomet jie vis šmėžuoja lyg aidas tau ausyse.“
Vicky kasdienis bendravimas ir pokalbiai su suaugusiomis ne tik pakeitė jos emocinę būklę, bet ir ganėtinai netikėtai, kaip ji pati sako, pakeitė jos supratimą apie šeimą.
„Labai greitai pajutau, kad mes tarsi statėme kitokį šeimos vienetą“, – sako ji. „Jis buvo paremtas dalijimusi, parama viena kitai. Jautėmės kaip tikra šeima“, – pridūrė moteris.
Kai mano buvęs vyras mane paliko, buvo labai blogai, tačiau mano širdis ir vėl ėmė plakti.
Nicolai tuose pačiuose namuose praleisdavo bent vieną vakarą per savaitę darbo dienomis ir kiekvieną savaitgalį. Moterų gyvenimas drauge buvo patogus ir smagus. „Aš pajutau, kad mes su Janet tarsi viena kitos atspindys“, – sako moteris. „Būti visoms kartu buvo itin svarbu, kad vaikai jaustųsi jaukiai – jie žinojo, kad yra kitų toje pačioje valtyje. Mes galim daryti tuos pačius dalykus, kuriuos daro įprasta šeima – kartu kažkur išeiti, gerti drauge arbatą, išeiti pasivaikščioti parke“, – kalbėjo Nicola.
Iš pradžių norėjosi parduoti namus ir išvykti iš miesto (nes per daug prisiminimų) Janet suprato, kad jai reikia judėti pirmyn: visa namų atmosfera gerokai pasikeitė: „Jie vėl tapo namais. Kai mano buvęs vyras mane paliko, buvo labai blogai, tačiau mano širdis ir vėl ėmė plakti.“ Galiausiai namai vėl jai tapo svarbia vieta.
Janet, Vicky ir Nicola (kuri miegojo Janet sūnaus dviaukštėje lovoje, kai vaikai būdavo išvykę, kad netektų grįžti į tuščius namus) įsisuko į savo rutiną. „Tai buvo lyg santuoka, tik dar geriau. Mes turėjome tam tikrą nematomą rotaciją. Mes ruošdavome viena kitai nuostabias vakarienes kas vakarą. Turėjome vaidmenis“, – sako Janet, kuri buvo padariusi grafiką. Vicky kepė. Nicola virdavo sekmadienio vakarienes ir, kaip ji sako, sutvarkydavo viską po vakarėlių.
Kadangi jos viena kitą regėjo daugiau kaip namų šeimininkes, Janet sako, nekilo jokių keblumų, kurie kiltų studentų namuose. „Mes visos labai sumanios, tvarkingos, ramios. Jeigu aplink būdavo netvarkos, tiesiog sutvarkydavom. Kai išgyveni kažką košmariško, kaip kad skyrybos, tokie dalykai atrodo visiškas niekis“, – sako ji.
Moterys turėjo savų susitarimų, vaikai – ne. „Svarbiausia buvo sukurti jiems pozityvią aplinką, tikrus namus“, – sako Janet. „Bet tik viena kitos palaikymas iš tiesų ir leido sukurti emocinę erdvę būti geresnėmis motinomis“, – priduria ji. Moterys su vaikais leisdavo laiką prie upės Ričmonde, Hyde parke. Susitarimas truko septynerius metus, tačiau draugystė nesibaigė.
„Tai buvo gilu, kur kas daugiau nei žaisminga draugystė. Tai buvo šeima be kažkokio spaudimo. Vaikai neturėjo staiga patapti broliais ir seserimis priverstinai“, – sako Janet.
Vaikams taip pat buvo naudinga būti kartu, dalintis patirtimi. „Ypatingai vyresnės mergaitės tarpusavyje dalijosi savo jausmais“, – teigia ji.
Vis dėlto, anot jos, moterys neturėjo bendros auklėjimo sistemos. Vicky būdavo labiausiai atsipalaidavusi, tačiau visos esą sutarė dėl pagrindo, be to, kai jautė, jog reikia, viena kitai patardavo.
Dabar jau vaikai organizuoja reguliarias nakvynes vieni pas kitus. „Jie daug kalbasi apie tuos laikus: apie vakarėlius, apie kelionės, mamas-Kalėdų Senelius, Kalėdas su kalėdine eglute, kuri buvo tokia aukšta, kad netilpo į mūsų namus“, – vardija ji.
Moterų susitarimas truko septynerius metus, tačiau draugystė nesibaigė.
Janet sutiko naują vyrą – Neilą. „Kadangi jaučiau, kad man nereikia naujų santykių, kad turėsiu daug ką paaukoti, todėl nesileidau į juos stačia galva“, – prisipažįsta moteris.
Vis dėlto galiausiai Janet susižadėjo, Vicky ir jos dukrai Daisy reikėjo daugiau erdvės, Nicola ėmėsi naujos karjeros. „Mes visos jautėmės labai skirtingai, tačiau supratome – metas išsilaisvinti iš kokonų“, – sako Janet.
Jos vis dar tebėra labai artimos ir kiekvieną savaitę matosi. Vicky telefone, kaip sako Janet, ji tebėra įvesta kaip „žmona“. „Mūsų draugystė buvo paremta to, kad mums viena kitos labai reikėjo. Tačiau ji išvirto į kur kas daugiau“, – užbaigia ji.
