Esame nuolat filmuojami ir fotografuojami savo privačioje valdoje, tarsi bandant fiksuoti kokius nors mūsų padarytus pažeidimus, o mūsų bet kokie veiksmai skundžiami įvairioms teisėsaugos institucijoms bandant įrodyti, jog mes neva kažką negero padarėmė, arba tiesiog yra inicijuojami ir išprovokuojami konfliktai, kad ir kaip mes jų stengiamės išvengti, stengiamės išvis nekontaktuoti ir nepalaikyti jokių santykių su savo kaimynu.
Tačiau vis tiek mūsų kaimynas ieško, kaip galima būtų mums kaip nors pakenkti ar kaip nors mus įbauginti. Nuolatos jaučiame baimę, įtampą, jau darosi nebeįmanoma gyventi tokioje kaimynystėje.
Kreipėmės į teisėsaugos institucijas, kad kaip nors sudrausmintų prieš mus psichologinį smurtą naudojantį kaimyną, tačiau policija nieko padaryti negalėjo, t. y. buvo paaiškinta: kol nieko neįvyko (pvz., niekas iš mūsų šeimos nesužalotas, neužmuštas, nesame apvogti, nepadaryta žalos turtui), tol policija nieko padaryti negali. Kitaip tariant, mes neturime pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuolatinį mūsų terorizavimą, psichologinio smurto naudojimą prieš mus, o kaimynas tai puikiai žino ir supranta bei tuo sėkmingai naudojasi.
Todėl kyla klausimas: ar įmanoma kokiomis nors teisinėmis priemonėmis sudrausminti įžūliai ir piktybiškai besielgiantį bei mus terorizuojantį, į mūsų privatų gyvenimą pastoviai besikišantį mūsų kaimyną?
Atsako advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ teisininkas Justas Kuprys
Pažymėtina, jog asmens teisės į privatumą pažeidimai, priklausomai nuo jų pobūdžio, gali užtraukti baudžiamąją, civilinę arba administracinę atsakomybę.
Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (kaip antai, Lietuvos civilinio kodekso (toliau – CK 2.23) straipsnis, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ADTAĮ), kuriuo įgyvendinta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46).
Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.
Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pasisakęs, kad privataus gyvenimo gerbimas yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo galis tikėtis privatumo. Net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus gali turėti tam tikrą teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.
Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad stebint asmens susitikimus su kitais individais, kai šie asmenys gali tikėtis privatumo ir nesant motyvuoto teismo sprendimo arba negavus tokio asmens sutikimo, duomenys apie privatų asmens gyvenimą renkami neteisėtai (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 1A–328/2013).
CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai (CK 2.23 str. 2 d). Taip pat draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 str. 3 d.).
Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant CK 2.23 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 str. 4 d.).
Nors CK 2.23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neteisėtas asmens stebėjimas yra privataus gyvenimo pažeidimas, tačiau koks konkrečiai stebėjimas laikytinas neteisėtu, nėra detaliai nurodoma.
ADTAĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina (ADTAĮ 19 straipsnio 1 dalis).
Pagal teismų praktiką, kai fiziniai asmenys vaizdo stebėjimą vykdo saugumo sumetimais ir asmens duomenis tvarko asmeniniams poreikiams, tokių duomenų tvarkymas nepatenka į asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reguliavimo sferą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. N-62-2622/2010) ir nepripažįstamas neteisėtu. Todėl pavyzdžiui, kaimynui savo sklype įsirengus stebėjimo kameras vien savo saugumo sumetimais (apsaugoti savo turtą ir pan.), tačiau neturint tikslo stebėti savo kaimynus ar rinkti apie juos kokią nors informaciją, nėra laikomas kitų kaimynų teisių pažeidimu. Tačiau stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas svarstytinas atsižvelgiant tiek į asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo proporcingumo principą, tiek į teisingos abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros vertinimą.
CK 2.22 straipsniu yra ginama ir asmens teisė į atvaizdą. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. (CK 2.22 str. 1 d.). Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje.
Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją (CK 2.22 str. 2 d.). Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai (CK 2.22 str. 3 d.).
Kalbant apie administracinę atsakomybę paminėta tai, jog Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) privataus gyvenimo neliečiamumo apsaugai yra skirtas 10 skyrius, kuriame numatyta administracinė atsakomybė už ADTAĮ pažeidimą (ANK 82 str.) (kas užtraukia baudą asmenims nuo 150 iki 580 EUR ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 1150 EUR) ir neteisėtą asmens duomenų tvarkymą ir privatumo apsaugos pažeidimą elektroninių ryšių srityje (ANK 83 str.) (kas užtraukia baudą asmenims nuo 150 iki 580 EUR ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 EUR iki 1150 EUR).
Šios teisės normos yra blanketinės – atitinkamai nukreipiančios į ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (toliau – ERĮ). ADTAĮ 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymu laikomas bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys.
Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą (ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, jog tiesioginė rinkodara – veikla, skirta paštu, telefonu ar kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. ADTAĮ 15 straipsnyje įtvirtinta, jog asmens duomenys elektroninių ryšių srityje tvarkomi vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymu, Kibernetinio saugumo įstatymu ir šiuo įstatymu. ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą.
Taigi asmeniui padarius aukščiau paminėtus administracinius nusižengimus, kuriais saugomas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn.
Taip pat pažymėtina tai, jog asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama ir baudžiamosios teisės normomis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XXIV skyriuje numatoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus asmens privataus gyvenimo neliečiamumui: neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą (BK 165 str.), asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą (BK 166 str.), neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (BK 167 str.) ir neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą (BK 168 str.).
BK 165 straipsnio dispozicijoje būsto neliečiamumas yra apibrėžiamas kaip įsibrovimas į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Aiškindamas šeimos gyvenamosios patalpos sąvoką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad tai yra: „patalpa, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi ja kaip savo būstu“ (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008). CK komentare, nurodoma, jog, „<...> šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Kitaip tariant, gyvenamosios patalpos sąvoka yra ne teisinė, bet faktinė ir apima visas patalpas, kuriose gyvenama, įskaitant namus, butus, sodo namelius, gyvenamuosius vagonėlius ir pan. <...>“.
BK 166 str. (asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas) straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad tokiu pažeidimu yra laikoma neteisėtas siuntinio ar siuntos perėmimas, neteisėtas asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamų pranešimų perėmimas, fiksavimas ar stebėjimas, taip pat neteisėtas asmens pokalbių elektroninių ryšių tinklais fiksavimas, klausymasis ar stebėjimas arba kitoks asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas.
BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Privataus gyvenimo sąvoka BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą.
Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan. Neteisėtas informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą reiškia, kad informacija renkama nesant asmens, kurį ši informacija liečia, sutikimo arba nesant motyvuoto teismo sprendimo ar ne pagal įstatymą.
Informacijos rinkimo būdai įstatyme nėra detalizuoti, tačiau teismų praktikoje ir teisės teorijoje laikomasi nuomonės, jog tai visi įmanomi tam skirti veikimo metodai: asmens sekimas, jo paties ar jo būsto bei privačios valdos stebėjimas, pokalbių klausymasis, susirašinėjimo, kitų privačių dokumentų kopijavimas, šaltinių, kuriuose yra informacija apie žmogų rinkimas, studijavimas, sisteminimas, asmens pažįstamų, jo giminaičių bendradarbių apklausa, gaunamų žinių fiksavimas (pvz. žr. 2012 m.gegužės 31 d. Kauno apylinkės teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-593/2012; 2015 m. kovo 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-132-549/2015).
Taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje pažymima tai, jog iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos (žr. taip pat CK 2.23 straipsnį).
Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų–teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2011).
Pažymėtina ir tai, kad kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei [kriminalinės žvalgybos] veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004). Kitaip tariant, privatus asmuo kito privataus asmens atžvilgiu pastarojo privačioje valdoje neturi teisės taikyti jokių kriminalinės žvalgybos priemonių, o tokio asmens surinkti duomenys nėra prilyginami kriminalinės žvalgybos metu surinktiems duomenims, o tokius duomenis asmeniui visgi pateikus proceso metu, būtų sprendžiamas klausimas, ar tai leistina įrodinėjimo priemonė, atsižvelgiant į duomenų fiksavimo būdą, priemones ir pan.
Tai privatūs asmenys neturėtų įsijausti į specialiųjų agentų ar detektyvų vaidmenį, nes paprastai tokie asmenys neturi teisės „profesionaliai“ rinkti privataus pobūdžio informacijos (išskyrus tam tikras įstatymais detaliai reglamentuotas išimtis, kaip kad, pvz., privačių detektyvų veikla), o turintys teisę tai daryti pareigūnai tokią savo veiklą turi tinkamai sankcionuoti ir neviršyti savo įgaliojimų.
BK 168 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju informacija gali būti įgyta tiek teisėtai (t. y. informacija sužinota tarnybiniu ar profesiniu pagrindu ar atliekant laikiną užduotį), tiek neteisėtai (t. y. informacija surinkta darant BK 165–167 str. numatytas veikas). Pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė nėra numatoma, jeigu atskleista informacija apie privatų asmens gyvenimą buvo įgyta kitais būdais (pvz., tokia informacija ją atskleidusiam asmeniui buvo suteikta laisva valia). Tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės klausimas nekyla, tačiau nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civiline tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal BK 168 str. baudžiamoji atsakomybė kyla visais atvejais, kai anksčiau minėtais būdais įgyta informacija paskelbiama be asmens sutikimo. Šiuo atveju nėra svarbu, ar yra teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti. Atkreiptinas dėmesys, jog toks pagrindas yra numatytas CK 2.23 str. 3 d., kaip bendro draudimo skleisti apie žmogaus privatų gyvenimą surinktą informaciją išimtis.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal BK 165 ir 168 straipsnius yra pradedama privataus kaltinimo bylų procesas (tik pagal nukentėjusio asmens ar jo teisėto atstovo tiesiogiai teismui paduotą pareiškimą, prokuroro reikalavimą; tokiose bylose nukentėjusysis asmuo turi pats teikti teismui įrodymus ir palaikyti kaltinimą), o pagal BK 166 str., 167 str. procesas vyksta įprastai, t.y. palaikomas valstybinis kaltinimas ir pradedamas ikiteisminis tyrimas, kurį atlieka ikiteisminio tyrimo įstaiga.
Taip pat paminėtinas ir dar vienas BK straipsnis – 145 str., kuriuo atsakomybė numatyta už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą.
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).
Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (pvz. kasacinis nutartis 2K-238-699/2016).
Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr. 2K-627/2012).
Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas.
Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (kasacinė nutartis Nr. 2K-94/2013).
BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už sistemingą žmogaus bauginimą, kuris gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010).
Taigi ne visus kiek įtartinus ar piktybiškus veiksmus jau reikėtų iškart laikyti asmens terorizavimu, o tik sistemingą kito asmens bauginimą, kai bauginat nukentėjusysis yra nuolatinėje baimės, netikrumo būsenoje, nes yra realus (neišsigalvotas ar klaidingai nukentėjusiojo suprastas) pavojus jo gyvybei, sveikatai ar turtui. Ir asmens terorizavimas yra daug platesnė sąvoka nei persekiojimas, nes ji apima ne tik patį persekiojimą, bet ir įvairias nusikalstamas veikas, kuriomis siekiama kelti nukentėjusiajam vienokio ar kitokio stiprumo baimės jausmą. Tai yra tęstinis psichinis poveikis, skirtas nukentėjusiojo baimei palaikyti.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog už BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius.
Taigi tai vėl privataus kaltinimo bylų procesui priskiriamos bylos ir šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, todėl patys asmenys, vos tik atpažinę jų atžvilgiu pasireiškusio terorizavimo ar grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą požymius, turėtų kreiptis su pareiškimu į teismą privataus kaltinimo tvarka, nors ši jų teisė jiems būtų išaiškinta net ir kreipusis su skundu ar pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Taigi asmenys tokiu būdu nebūtų palikti nežinomybėje, o be to, visad galima kreiptis į kvalifikuotus teisininkus, kurie jau žinos, kaip padėti išspręsti vieną ar kitą problemą, susijusią su privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimu.
Taigi pažymėtina tai, jog yra ne viena teisinė priemonė, padedanti apsisaugoti nuo kišimosi į privatų gyvenimą, nes teisė į privatų asmens gyvenimą yra laikoma konstitucine teise, tačiau tik reikia asmeniui tinkamai bei laiku identifikuoti kišimosi į jo privatų gyvenimą bei jo teisų pažeidimo faktą bei tinkamai pasirinkti savo teisių gynimo priemones.
Pateikiamas teisinis komentaras yra bendrojo pobūdžio ir negali būti traktuojamas kaip individuali teisinė konsultacija. Dėl individualios konsultacijos ir / ar situacijos maloniai prašome kreiptis jankauskas.eu.
Klausimus teisininkui siųskite adresu gyvenimas@15min.lt.
Daugiau aktualių temų rasite skiltyje „Teisininkas atsako“.
