– Byrančių santuokų daugėja, kas savaime, matyt, reiškia, kad yra ir daugiau vaikų, kuriems tenka išgyventi tėvų skyrybas. Psichologai dažnai mini, kad tai – viena labiausiai traumuojančių vaikystės patirčių, gal galėtume trumpai apie tai, kaip šį įvykį mato, priima vaikai?
– Vaikams tėvų skyrybos – visokeriopa netektis: vilties, kad šeima bus kartu, praradimas, tikėjimo praradimas, juk skyrybos, vaikų akimis, pati didžiausia išdavystė, pastovumo, įpratimo ir saugumo praradimas, nes sugriūna susiformavęs šeimos modelis. Kai kuriems, net visai mažiems vaikams, tai ir vaikystės praradimas, nes vaikas dažnai priverstas rūpintis vienu iš tėvų, išgyvenančiu skausmą.
Ypač didelį sukrėtimą patiria vaikai, kurie nenujaučia galimų tėvų skyrybų, jiems ši žinia netikėta. Pats sunkiausias etapas išgyvenamas tuoj po skyrybų, trunkantis iki dvejų metų. Šiuo metu dažnai komplikuojasi vaikų ir tėvų santykiai, kyla elgesio problemų.
Trečdalis šeimų dar penkerius metus po skyrybų jaučia jų neigiamą įtaką ir bando įveikti pasikeitusio gyvenimo sunkumus. Pirmajame etape vaikui tenka įveikti du sunkius dalykus: pačią žinią apie skyrybas bei vieno iš tėvų atsiskyrimą nuo šeimos.
Tik sužinojus apie tėvelių skyrybas vaikams gali kilti pyktis, baimė, depresija ir kaltė. Vaikai patiria šoką arba jiems pasireiškia ūmus kančios ir sielvarto sindromas, kai jie yra atskiriami nuo kurio nors iš tėvų. Ši ankstyva artimo žmogaus netektis gali nulemti vaiko vėlesnį polinkį į depresiją.
Kitas etapas po skyrybų vaikams taip pat labai sudėtingas – tai pasikeitimų laikotarpis. Vaikai turi susidoroti su jiems iškilusiomis naujomis užduotimis. Jie turi sugebėti suprasti pasikeitusius tėvų santykius ir bendrauti su abiem tėvais, ypač palaikyti ryšį su išėjusiuoju iš namų.
Vaikai patiria šoką arba jiems pasireiškia ūmus kančios ir sielvarto sindromas, kai jie yra atskiriami nuo kurio nors iš tėvų.
Vaikams gali tekti priprasti prie naujos gyvenamosios vietos, keisti mokyklą, ieškoti naujų draugų. Dažnai tenka susitaikyti ir su pablogėjusia šeimos ekonomine situacija. Nelengva užduotis atžaloms ir naujų tėvų partnerių priėmimas. Taigi vaiką užgriūna begalė pasikeitimų, su kuriais tenka susidoroti emociškai labai sunkiu momentu. Ir paskutinis etapas tėvų skyrybų įveikimo periodu, kai nusistovi tam tikras stabilumas ir šeimos gyvenimas tarsi vėl nurimsta, tampa įprastu.
Kadangi tėvų skyrybos daugumą vaikų paliečia ypač skausmingai, jų reagavimą į šį procesą galima susieti su žinomos netektis tyrinėjančios psichologės Kübler-Ross pateiktais artimųjų netekimo išgyvenimo etapais.
Neigimo etape vaikas nepripažįsta tėvų skyrybų fakto, dažnai gyvena fantazijų pasaulyje. Šiuo metu didesni vaikai tėvų skyrybas laiko didelėje paslaptyje, tikėdamiesi, kad apie tai nesužinos jų draugai, mokytojai.
Pykčio etape vaikai ima ieškoti skyrybų kaltininkų, dažnai kaltina vieną iš tėvų. Vaikai pešasi su broliais, seserimis, draugais, sunkiai susikaupia mokydamiesi. Pykčio laikotarpiu vaikai gali ignoruoti išėjusį tėvą, vengia su juo susitikti. Ypač išryškėja elgesio problemos.
Pagal vaikų supratimo galimybes paprastai, bet, kiek galima, sąžiningai, paaiškinkite, kas nutiko.
Derėjimosi etape vaikai bando spręsti skyrybų problemą – imasi tėvų taikytojų vaidmens. Derėdamiesi jie gali verkti, maldauti, bėgti iš namų, daryti viską, kad tik sutaikytų tėvus. Vaikai praleidžia daug laiko mąstydami, puoselėdami viltį, kad tėvai susitaikys. Aišku, tokios reakcijos nebūdingos vaikams, kurie augo ypač nedarnioje šeimoje.
Kitas etapas – depresijos, kai vaikai supranta, kad niekaip negali paveikti tėvų santykių. Supratę, kad viltys sutaikyti tėvus beprasmės, vaikai gali pasiduoti stipriam liūdesiui, juos apima bejėgiškumo jausmas. Paskutinis netekties įveikimo etapas – priėmimo, kai vaikai susitaiko su skyrybų faktu. Jie apsipranta su mintimi, kad nėra vieninteliai, kurių tėvai išsiskyrė.
Skyrybų poveikį vaikui nulemia daugelis faktorių, kurie persipynę tarpusavyje ir nuo jų priklauso, kaip greitai vaikai susidoroja su šio gyvenimo laikotarpio iššūkiais, kiek ilgai pasireiškia skyrybų padariniai. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į vaiko lytį, amžių skyrybų metu ir po jų.
– Kiek reikšmės turi vaikų amžius. Neretai net jau pajutę, kad nepavyks išsaugoti santykių, tėvai galvoja, gal palaukti, kol vaikai bent kiek paaugs, kol galės paaiškinti, kas ir kaip. Kokie skirtumai galėtų būti, jei kalbame apie mažamečius vaikus ir paauglius, juk paauglystė irgi sunkus metas.
– Skyrybų poveikis įvairaus amžiaus vaikams yra nevienodas, nes skiriasi suvokimo galimybės, skausmo įveikimo sugebėjimai. Skyrybos labiausiai neigiamai paveikia mažesnius vaikus todėl, jog šie negali suvokti skyrybų priežasčių, kaltina save ir ilgiausiai puoselėja tėvų susijungimo viltis. Tačiau jaunesni vaikai tėvų skyrybas užmiršta greičiau, nors nemažai daliai vaikų sielvartas dėl tėvų skyrybų gali išlikti daugelį metų.
Jaunesni vaikai tėvų skyrybas užmiršta greičiau, nors nemažai daliai vaikų sielvartas dėl tėvų skyrybų gali išlikti daugelį metų.
Dideli praradimai ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu labai žalingi. Tada patirtos tėvų skyrybos gali ypač neigiamai paveikti pasitikėjimo savimi ir kitais vystymąsi, labiau nei vyresniame amžiuje. Kai kurie mokslininkai mano, jog egzistuoja kritinio amžiaus efektas tarp 3–6 metų, šiuo periodu padaroma didžiausia žala vaikui, nes vaikas dar nėra pajėgus gauti pagalbos iš šalies.
Skiriasi ir tam tikro amžiaus vaikų reakcijos į skyrybas. 2–5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresuodami, reikalauja daugiau tėvų dėmesio, nes bijo prarasti abu tėvus, dėl skyrybų kaltina save. Jiems sutrinka miegas, būdingi pykčio priepuoliai, jaučiamas nerimas.
5,5–8 metų vaikai ypač bijo prarasti išėjusį iš namų tėvą. Vaikams pasireiškia depresija, liūdesys, dėl to nukenčia mokymasis, iškyla bendravimo su draugais problemų, pasireiškia įvairios baimės.
Vyresni 9–12 metų vaikai pyksta ant tėvų. Vaikai jaučiasi tėvų apvilti, nuskriausti, todėl kaltina vieną arba abu tėvus. Vaikai labai skaudžiai išgyvena skyrybas, jos veikia jų mokymosi rezultatų prastėjimą, pasidaro labiau užsidarę arba per daug aktyvūs. Maždaug trečdalis šio amžiaus vaikų kaltina save ir tiki, jog jie yra skyrybų priežastis.
Paaugliai sugeba suprasti skyrybų priežastis, todėl jiems lengviau įveikti iškilusias problemas, tokias kaip ekonominis pasikeitimas, naujas vaidmuo šeimoje. Iš kitos pusės, paaugliai tėvams skiriantis pasijaučia nesaugūs, vieniši, linkę į depresiją. Visi šie faktoriai skatina nesėkmes mokykloje, nusikalstamą elgesį, seksualinį palaidumą.
Tėvų skyrybos paskatina greitesnę paauglių brandą, dauguma jų tuo periodu atsiriboja nuo šeimos, įsitraukia į bendraamžių grupes. Taigi tėvams skiriantis visi vaikai sielvartauja, bet mažiausiems vaikams jos padaro didesnę žalą, kuri gali pasireikšti net brandžiame amžiuje.
– Kaip geriausia būtų su vaikais kalbėti apie skyrybas, kaip psichologai siūlo aiškinti tai, kas nutiko. Kokios tėvų pasirinktos pokalbio kryptys ne visai tinkamos ir kodėl?
– Visų pirma, svarbiausia nenutylėti, o kalbėtis, nes vaikai labai jaučia tėvų santykių dinamiką ir gali jaustis labai nesaugūs, jei tvyro įtampa. Būtų gerai, kad tėvai, iš anksto aptarę, pokalbį su vaikais pravestų kartu. Taikiai, be kaltinimų vienas kitam, jokiais būdais nemanipuliuojant ir pabrėžiant, kad vaikai dėl skyrybų nekalti.
Svarbu su vaiku pasikalbėti apie tai, jog abu tėveliai jį labai myli ir su abiem jis toliau matysis, tik, pavyzdžiui, tėvelis gyvens atskirai. Su vaikais būkite nuoširdūs ir sąžiningi. Pagal vaikų supratimo galimybes paprastai, bet, kiek galima, sąžiningai, paaiškinkite, kas nutiko.
Atsakykite į vaikų klausimus. Kalbėdamiesi nuraminkite savo atžalą, atsakykite į visus vaikui kylančius klausimus. Būtina su vaiku aptarti jo ateitį, tik taip jam padėsite, kad neišslystų žemė iš po kojų. Tėvai turi pasiruošti pokalbiui ir bent daugmaž susitarti, kaip jie toliau rūpinsis ir auklės savo atžalą. Svarbūs klausimai:
Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens?
Kur gyvens tėvelis (mamytė)?
Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys?
Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis?
Kaip atostogaus? Ir pan.
Leiskite ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskite progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina.
Nuraminkite vaikus. Patikinkite savo vaiką, kad skiriasi tik tėvai, o su vaikais tėvai niekada nesiskiria. Taigi nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks savo atžalų tėvais ir rūpinsis jais. Vaikams būtina suprasti, kad tėvų jie nepraranda.
Užtikrinkite – jūsų sprendimas dėl skyrybų galutinis. Dažniausiai vaikai mano, kad gali kažkaip pakeisti tėvų apsisprendimą skirtis, todėl patikinkite vaikus, kad jūs apsisprendėte ir niekas nebepasikeis. Tada vaikams nebereiks kankintis ir mąstyti, ką čia padarius, kad tėvai susitaikytų.
Stenkitės, kad vaikas išgyventų kuo mažiau pokyčių. Skyrybų metu ir iš karto po jų geriau nepradėti didelių permainų. Vaikas ir taip patiria didelį stresą dėl tėvų skyrybų, taigi nevertėtų keisti namų, darželio, mokyklos, kiek įmanoma palikti nusistovėjusius įpročius, bendravimą su artimais giminaičiais ir pan. Aišku, geriausia, jei broliukai ir sesutės galėtų likti gyventi kartu.
Neįtraukite vaikų į savo problemas. Pasitaiko, jog iš nevilties kažkuris iš tėvų, o kartais ir abu užkrauna ant vaikų pečių savo rūpesčius per daug guosdamasis arba peikdamas savo sutuoktinį. Kartais sprendžiant savo sunkumus imama manipuliuoti net labai mažais vaikais. Pagailėkite savo vaikų ir nesinaudokite jais skyrybų metu. Tėvai visada turi išlikti suaugusiais. Vaikai skyrybų metu turi sulaukti jūsų dėmesio, bet ne atvirkščiai.
– Ar dažnai pavyksta, kaip patys tėvai iš pradžių neretai viliasi, išsiskirti taikiai ir padaryti kuo mažiau žalos atžalos psichologinei savijautai. Kiek turi reikšmės, ar išsiskyrimas yra taikus ar piktesnis? Juk fakto iš esmės vaikui nekeičia.
– Skyrybos – didelė krizė žmonių gyvenimuose, tad tuo metu išlikti sąmoningiems ir brandiems nėra lengva, bet tokia turėtų būti visų vaikų turinčių besiskiriančiųjų siekiamybė. Nuo tėvų elgesio skyrybų metu tiesiogiai priklauso, ar vaikas bus sutraumuotas.
Taikiai besiskiriančių ir su vaikais teigiamai bendraujančių tėvų vaikai patirs žymiai mažiau psichologinių sunkumų. Nebrandžių, kovojančių, vaikais manipuliuojančių tėvų vaikai, aišku, bus galimai sunkiai traumuojami, nes vaikams, kiek įmanoma, būtina užtikrinti psichologinį saugumą. Labai gaila, kad besiskirdami tėvai dažnokai mažai galvoja apie savo vaikus, jiems tampa svarbesnės jų nuoskaudos, noras nubausti partnerį ir pan.
– Būna atvejų, kai tėvai sako, vaikai išgyveno visai puikiai. Ar įmanoma, kad vaikai labai skausmingai ir nesureaguotų? Ar vis tik tai savęs ir kitų apgaulė?
– Jei situacija šeimoje buvo itin konfliktiška, tai skyrybos gali ir palengvinti visų gyvenimą, vaikų taip pat. Tada vaikui saugesnė aplinka yra ta, kurioje patiria ramybę, nėra įtampos. Tokiu atveju, jei dar ir tėvai geba neprarasti ryšio su vaiku, o su juo leisti laiką, kalbėtis, vaikai tikrai nedaug išgyvena. Bet ne visada vaiko ramumas reiškia, kad jis gerai jaučiasi. Būtina kalbėtis, leisti laiką kartu, stebėti atžalą, kad iš tikro suprastume, kaip vaikas jaučiasi.
Labai gaila, kad besiskirdami tėvai dažnokai mažai galvoja apie savo vaikus, jiems tampa svarbesnės jų nuoskaudos.
– Veikiausiai dažnai bandoma išspręsti šiuos klausimus šeimos ribose, kada, jūsų patarimu, vaiką vertėtų vesti pas specialistus, kokie elgesio bruožai, požymiai rodo, kad reikia specialisto psichologinės pagalbos.
– Jei matote, kad patiems sunku padėti vaikui išgyventi skyrybas, kreipkitės pagalbos į artimuosius, draugus, o jei reikia ir į specialistus. Ieškojimas išeities, dalinimasis savo rūpesčiais su žmonėmis, kuriais pasitikite, visada padeda.
Apie galimą specialistų poreikį išduoda pačių tėvų stiprus neigiamas emocinis laukas bei pasikeitęs vaiko elgesys: galbūt vaikas darosi pernelyg užsidaręs, atsiribojęs arba kaip tik labai priešiškas, piktas ir pan.
Visgi nuolatiniai konfliktai šeimoje daro ypač neigiamą poveikį vaikams. Mažyliams augti geriau, jei tėvai skiriasi ir sugeba efektyviai bendradarbiauti vaikų auklėjimo klausimais nei tais atvejais, kai nuolat konfliktuojantys tėvai lieka gyventi kartu.
Tyrimais pagrįsta ir tai, jog atsiskyrimai ir praradimai ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu žalingiausi. Svarbiausia, jog suaugusieji, darydami tokius sudėtingus pasirinkimus, nepamirštų savo vaikų, palaikytų ir padėtų jiems tinkamai išgyventi skaudžius laikotarpius, tada ir nepageidautinų ilgalaikių pasekmių nebus.
