Tai įvyko, kai aš buvau be galo jauna. Man buvo vos 17 metų, kai mano gyvenime atsirado Jis. Tuo metu maniau, kad visas pasaulis man po kojom. Mes susipažinome „Facebook“ (kaip dabar madinga), turėjome daug bendrų draugų, kurie man labai gyrė jį kaip žmogų, kaip tobulą vyrą, kaip besąlygiškai mylintį ir savo merginai visu kūnu ir siela atsiduosiantį vaikiną.
Tuo metu, kai mes pradėjome bendrauti virtualiame pasaulyje, jis uždarbiavo užsienyje, o aš buvau mokinukė. Mes bendraudavome iki išnaktų... Atrodo, turėjome tiek bendro, mus siejo vienodi pomėgiai. Tuo metu atrodė, kad jis neturėjo trūkumų. Ir galiausiai išaušo ta akimirka, kai atėjo metas susitikti.
Nesakau, kad nebuvo gražių akimirkų - jų tikrai buvo, bet jas visas temdė tos ašaros, kurias liejau per naktis, kai jis kažkur dingdavo su draugais.
Pirmo susitikimo metu mano pilve skraidė drugeliai... Tai neapsakomas jausmas. Tai buvo tikra meilė. Mes kasdien susitikdavom, smagiai leisdavom laiką. Atsimenu tą akimirką, kai jis pirmąkart mane paėmė už rankos, mano širdis šoko iš laimės. Buvome tokie laimingi.
Gaila, jis grįžo tik atostogoms. Atėjo laikas atsisveikinti. Tą dieną jis atvyko mas mane su gėlėmis ir pasiūlė tapti pora. Žinoma, aš sutikau. Ir jis vėl išvyko. Tačiau truputį padirbėjęs grįžo, ir mes tapome dar laimingesni nei buvome iki tol.
Po ilgų meilės mėnesių mes apsigyvenome kartu. Tai atrodė lyg pasaka, lyg sapnas, iš kurio nesinorėjo pabusti. Tačiau sulig kiekviena diena daugėjo barnių, nesusipratimų ir visokiausių nesklandumų, kurie vertė mane apmastyti, ar tai tikrai TAS žmogus, su kurio aš noriu kurti šeimą.
Ir šitaip aš išgyvenau dvejus metus.
Nesakau, kad nebuvo gražių akimirkų - jų tikrai buvo, bet jas visas temdė tos ašaros, kurias liejau per naktis, kai jis kažkur dingdavo su draugais. Pradėjome kalbėtis, kad reikia kažką keisti. Nusprendėme kartu išvykti į kitą šalį, manėme, taip atitrūksime nuo rutinos, „draugų“ ir visos tos aplinkos, kuri jau gniaužė kvapą... Ir mes emigravome svetur.
Susikūrėme palankias sąlygas gyventi ir dirbti užsienyje. Dirbome kartu, gyvenome kartu, žodžiu, viską darėme kartu. Viskas buvo tobula iki tol, kol jis pakeitė darbą. Aš pajutau, ką reiškia laisvė, o ir jo elgesys labai pasikeitė. Jis tapo labai nervingas, viskuo nepatenkintas, kaprizingas bambeklis. Darbe mane pradėjo kalbinti kiti vyrai; dėmesys man patiko, o namuose aš jo negaudavau.
Jis „dirbdavo“ viršvalandžius, už kuriuos kažkodėl jam niekas nemokėdavo. Prasidėjo dideli barniai, jo isterijos priepuoliai. Aš kentėjau iki paskutinės sekundės, kol vieną dieną pratrūkau ir pasakiau, kad man reikia pertraukos. Jo buvimas šalia man tapo nebemalonus, jo prisilietimai man tapo šlykštūs, jau nekalbu apie seksą su juo...
Kai aš paprašiau pertraukos, tada jis susizgribo ir pradėjo mąstyti kaip ankščiau. Dovanojo man gėles, rodė dėmesį, nuo kurio man buvo taip bloga... Aš nebeturėjau kuo alsuoti - jis visada buvo šalia. Aš norėjau ištrūkti bet kur, kad tik nebūtų jo šalia.
Ir vieną dieną man pavyko! Kaip manote, kokiu būdu? Ne, jam neatsibodo mano bjaurus elgesys, ir jis nesuprato, kad jam laikas išeiti (kad ir kaip aš to norėjau). Man padėjo vienas vaikinas, kuriam aš šiandien, praėjus jau daugiau nei 5 mėnesiams po išsiskyrimo, esu labai dėkinga. Tai nebuvo tikra išdavystė, negalėčiau šitaip pasielgti su žmogumi, bet kitos išeities neturėjau, nebegalėjau daugiau šitaip gyventi.
Dabar aš esu vieniša, niekam neįsipareigojusi, gyvenu savo malonumui ir džiaugiuosi gyvenimu. Ir linkiu jaunom merginom neskubėti pradėti „suaugusiųjų “ gyvenimo, nes prarasite gyvenimą, kurį turėjote nugyventi būdamos jaunos!
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Rituals“ dovanų kortelę. Daugiau informacijos rasite rituals.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite el.paštu gyvenimas@15min.lt. Portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
