Istorija prasideda dar prieš pažintį su dabar jau buvusia gyvenimo drauge. Buvau isimylėjęs vieną moterį iki ausų, pavadinkime ją Inga, tačiau buvome dar jauni ir kvaili, dėl to ir išsiskyrė mūsų keliai. Nebuvo nė dienos iki šiandien, kad nepagalvočiau apie ją.
Bet grįžkime į dabartį.
Prieš porą metų susipažinau su mergina. Kaip dabar aiškėja, geriau tą vakarą būčiau likęs namuose. Viskas, kaip ir turbūt 90 procentų santykių pradžioje, buvo idealu, viską darėme kartu, šnekėjomės iki išnaktų, neturėjome jokių problemų. Tačiau praėjus kuriam laikui, nusprendžiau pasikviesti ją gyventi kartu. Gyvenau vienas, nesu „mamyčiukas“, kad moters reikėtų tik namams sutvarkyti ir maistui pagaminti (gaminti pats labai mėgstu).
Tačiau, atrodo, tik jai atsikrausčius, prasidėjo blogiausias gyvenimo etapas. Iki šiol nežinau, kodėl... Gal mergina nebuvo pasiruošusi bendram gyvenimui, bendrai buičiai, įsipareigojimams ir pan. Tačiau diena po dienos santykiai pradėjo braškėti.
Dirbau gerai apmokamą darbą, turėjau savo komandą, deja, vasaros sezonu darbo būdavo iki kaklo, tad tekdavo valandą ar kitą likti po darbo. Prasidėjo pykčiai, jog nebaigiu darbo laiku, negrįžtu namo lygiai 18.30 val. (nes tiek laiko užtrunka parvykti iš darbo į namus). Paaiškinimas, jog turiu neatidėliotinų darbų ir negaliu visko mesti, merginai netikdavo.
Tai buvo šlykštaus direktoriaus, kuriam reikia pateikti ataskaitą dienos pabaigoje, tipo klausimai. Juokinga, tačiau taip buvo...
Galvojate, jog pats kaltas, kad darbe užsilaikydavau? O kas, jei aš jums pasakysiu, kad tie užsilaikymai būdavo 2–3 kartus per mėnesį? Dabar rašant ir turbūt jums skaitant, jau galėčiau tiek aš, tiek jūs dėti tašką ir sakyti, jog net neverta tokiuose santykiuose gyventi, kur pirmas sakinys grįžus po sunkios dienos būna: „Kur vėl užtrukai?“, o ne „Kaip praėjo tavo diena?“
Dauguma skaitytojų galvos, jog mergina turėjo priežastį manimi nepasitikėti. Deja, ir čia jus nuvilsiu... Nieko neslėpdavau, nemeluodavau ir, jei atvirai, apleidau pusę savo draugų vien dėl to, kad jie jai nepatiko. Turbūt dar esu iš senesnių pažiūrų vyrų, kuriems atrodo, kad melas, išsisukinėjimai ir apsimetinėjimas, kad viskas gerai, santykiams ne į naudą.
Ir taip vieną dieną sulaukiau klausimo: „Kas tau svarbiau? Darbas ar aš?“ Buvo labai ilgas pokalbis, kad paskutinius kelerius metus dirbu vien tam, ką dabar pasiekiau, ir tam, kad dar pasiekčiau. Tačiau reikėjo rinktis ir pasirinkau Ją. Išėjau iš darbo, palikau už durų, ką kelerius metus bandžiau pasiekti, vien dėl žmogaus, kuris buvo to nevertas. Bet – dar prieisime, dėl ko.
Išėjimas iš darbo, viena kita kelionė, kadangi visgi buvo vasara, o ir atostogų jau porą metų neturėjau, liko praeity, ir reikėjo galvoti, ką dirbti, kaip dirbti... Kadangi buvau sukaupęs santaupų, nusprendžiau įkurti savo verslą. Verslą, kuriame dirbčiau pats ir galėtų dirbti mano tėtis, kuriam sveikatos lieka vis mažiau ir mažiau dirbti valdišką darbą.
Išsinuomojau patalpas, įrangą, pradėjau dirbti, sekėsi gerokai geriau, nei buvau paskaičiavęs. Po truputį pelnui didėjant, pradėjau šnekėtis su šeima dėl tėčio įdarbinimo, jo išėjimo iš darbo ir darbą sau – be darbo valandų, didelio krūvio ir pagaliau su šiokia tokie laisve po keliasdešimties darbo metų.
Viskas kaip ir gražu? Deja. Kiekvieną dieną iš merginos sulaukdavau klausimų, kaip dirbu, ką dirbu ir kokie mano planai... Bet tie klausimai nebuvo tokie, jog domėtųsi mano darbu, mano verslu. Tai buvo šlykštaus direktoriaus, kuriam reikia pateikti ataskaitą dienos pabaigoje, tipo klausimai. Juokinga, tačiau taip buvo...
Galiausiai gyvenant šventinėmis nuotaikomis (buvo Kalėdos), grįžus namo, buvau pasodintas ant lovos, ir buvo pasakyta jog viskas baigta, nes... nemato su manimi ateities. Čia jau buvo didelis skambutis, kuris tą vakarą suskambėjo mano galvoje... Prasidėjo pokalbiai apie darbą, jog reikėtų valdiško, o ne sau, tada supratau – išeiti iš darbo, nes... dirbu. Tačiau skiriamės, nes nebedirbu kažkam, o sau? Gerai pagalvojau. Vėlgi kalbėjomės, pasiūliau išspręsti tas problemas... Vėl grįžtam prie to, kad santykiuose man buvo svarbu pasitikėjimas, palaikymas, todėl problemų sprendimas buvo geresnė išeitis nei visko metimas. Taigi gavau pasiūlymą mesti verslą, vėl susirasti „normalų“ darbą ir dirbti bei gyventi toliau.
Pardaviau verslą, įsidarbinau laikiname darbe, tačiau situacija namuose negerėjo. Ir tada supratau, kokie žmonės gali būti akli, jei nori stengtis dėl žmogaus. Buvau užsimerkęs į visas jos problemas vien tam, kad aukočiausi pats, aukočiau savo gyvenimą, aukočiau artimųjų gyvenimą ir savo laiką.
Dar atsimenate moterį, Ingą, apie kurią rašiau pradžioje? Ačiū jai. Atvėrė akis ir tik jos dėka supratau, kad neverta aukoti savęs dėl žmogaus, kuris santykiuose viską tik ima, tačiau pats nepajudina nė piršto.
O kodėl sakau jai „ačiū“?
Buvo žiemos pabaiga, susitikome su mano ir jos bendru pažįstamu viename pub'e tiesiog pasedėti, pašnekėti, kadangi kelis mėnesius buvome nesimatę. Ir kalba pasisuko apie mane. Apie tą mūsų bendrą pažįstamą moterį, apie kurią iki šiol galvoju kas dieną ir meldžiuosi Dievui, kad turėčiau dar vieną progą jai įrodyti, jog ji yra ta, su kuria norėčiau pasenti.
Pasišnekėjome, kad labai seniai Ingos nemačiau, norėčiau parašyti, bet kažkaip nepatogu – žinojau, jog turi antrą pusę. Tačiau vis tiek išsiunčiau gėlių puokštę ir kitą dieną sulaukiau jos žinutės. Galiu pasakyti – ta diena, buvo geriausia per paskutinius keletą metų. Buvau kaip ant sparnų. Pradėjome bendrauti, šnekėtis. Nors susitikę taip ir nebuvome, bet buvo taip gera, kad pagaliau yra žmogus, kuriam gali sakyti viską, kas galvoje, kuris neteis, nepyks ir palaikys, net nebūdamas šalia...
Bendravome keliolika dienų, kol supratau, jog gyvenimą turiu keisti 180 laipsnių kampu, jog neverta gyventi taip, kaip gyvenu aš.
Taigi supratęs, jog žmogus, su kuriuo gyvenu, daugiau griauna nei stato, vieną dieną draugei pasakiau, kad nebenoriu būti, nebenoriu gyventi kartu. Po ilgų klausinėjimų, kas, kodėl, kaip, ar turiu kitą, o gal man „draugai patarė“, galiausiai ištariau tvirtą „ne“: „Geriau būsiu vienas, nei būsiu su tavimi“.
Tačiau ramiai viskas baigtis negalėjo.
Buvome sutarę, kol rasime atskirą butą, per duris neišspirsiu – vis tiek daug daiktų/baldų ir pan., gyvensime tame pačiame bute, tačiau pora jau nebūsime. Ir vieną dieną, grįžęs namo, sulaukiu jos klausimo: „Kas ta kita mergina?“. Kaip ir kitos merginos neturiu, todėl pradedu klausinėti, kas nutiko. O pasirodo, žmogus, kuriuo aš kažkada tikėjau ir pasitikėjau, jau keletą mėnesių seka mano Facebook, Messenger ir pan. programėles ir pamatė, jog šneku su savo drauge dėl darbo pasiūlymo „kažkam“. Ilga istorija trumpai – Inga, apie kurią rašiau anksčiau, ieškojosi darbo. Kadangi turiu nemažai draugų, kurie užima aukštas pareigas įmonėse, paklausiau, ar neturi laisvos vietos, į kurią ji galėtų kandidatuoti. Ir šis susirašinėjimas tapo didžiausiu pretekstu piktintis dėl mūsų santykių.
Kaip jau vėliau sužinojau, tuo metu, kol gaminausi vakarienę, buvo paimtas mano telefonas, nufotografuotas „chatas“, kuriame šnekėjausi su drauge, ir išsiųstas jos draugui, kaip neva „bausmė“ už tai, jog lenda ne į savo reikalus.
Baisiausia, kai žmonės nesupranta, kad ir jie gali klysti, ir jie gali būti tiesiog netinkami santykiams, tačiau kaltinti visus aplinkui. Ji nepagalvojo, jog skiriamės dėl to, jog per paskutinius metus nebeatsimenu, kada buvau apkabintas ir pabučiuotas. Tos, kuriai antra pusė yra paskutinė svarbiausių gyvenime žmonių saraše. Tos, kuris yra visiška savanaudė ir galvoja tik apie save, o priežastis matys tik aplinkui, bet ne savyje.
Taigi, mieli skaitytojai, žinau, kad istorija atrodo paini ir jau po pirmos pastraipos atrodo – kodėl nemetei visko velniop? Tik atsidūrę tokioje situacijoje, kaip aš, supras, kad dėl savo antros pusės ir širdį savo atiduotum. Tik baisiausia pasidaro tą minutę, kai supranti, kiek paaukojai dėl žmogaus, kuriam tu iš tikro nė nerūpi.
O kodėl sakau, jog praradau savo gyvenimo meilą? Tai nebuvo tas žmogus, su kuriuo gyvenau. Tai buvo tas žmogus, kurį lengvabūdiškai paleidau dar iki šių santykių. Tai buvo tas žmogus, kuris davė viską, ko man reikėjo, tačiau tuo momentu nesupratau šio žmogaus svarbos mano gyvenime.
Iki šiol kaltinu tik save, nes esu įsitikinęs: jei būčiau elgęsis kitaip, tai dabar, užuot kas penkias minutes tikrinęs telefoną – o gal man ji parašė, greičiausiai sėdėčiau ją tiesiog apsikabinęs.
Taigi reziumė: prarasti keleri metai visiškai nereikalingiems santykiams, prarasta karjera, savas verslas, prarasta galimybė šeimos nariams pagerinti gyvenimą ir baisiausia – prarasta sena meilė, kuri gyva iki šiol, tačiau, deja, šeimą kuria nebe su manimi.
Nebūkite akli: kad ir kaip stipriai stengtumėtės, žmogaus nepriversite jūsų mylėti ir dėl jūsų stengtis.
Dėkojame istorijos autoriui už pasakojimą ir dovanojame jam „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
