Nors nuo tragedijos, kuri sugriovė mano gyvenimą ir ateities planus, į šipulius sudaužė mano svajones ir lūkesčius, o svarbiausia – atėmė iš manęs vienintelę gyvenimo meilę, praėjo jau kiek daugiau nei šešeri metai, aš tik dabar ryžtuosi atvirauti ir pasipasakoti, kokį pragarą man tada teko patirti...
Prieš kiek daugiau nei šešerius metus aš buvau be galo įsimylėjusi ir laiminga, rengiausi tekėti už savo gyvenimo vyro. Lyg vakar pamenu, kaip mūsų geri draugai, turintys sodybą prie vieno iš gražiausių Lietuvos ežerų, pakvietė mus savaitgaliui pas juos pasisvečiuoti. Oras buvo puikus, saulė tiesiog kepinte kepino, todėl nusprendėme šį pasiūlymą priimti.
Nors mums ir teko trenktis kone į kitą Lietuvos galą, tačiau ko gi dėl puikios kompanijos ir nuostabios gamtos nepadarysi. Išvažiavome penktadienį vakare, iškart po darbų. Ketinome sodyboje būti iki pat sekmadienio vakaro.
Ir išties praleistas laikas buvo nuostabus: maudynės ežere, pasiplaukiojimas valtimi, naktinės vėžių gaudynės, žvejyba, deginimasis ant liepto, nuostabūs kepsninės patiekalai, kerinti gamta, o svarbiausia – mylimas žmogus pašonėje.
Vis tik sekmadienį mūsų planai turėjo būti pakoreguoti. Į sostinę užsuko mano tėvai, kurie norėjo aptarti mūsų būsimų vestuvių smulkmenas. Aš jau norėjau jiems sakyti, kad mes vos ne kitame Lietuvos gale ir ketiname grįžti tik vėlai vakare, tačiau Simonas, norėdamas pasirodyti geru būsimuoju žentu, čiupo iš manęs telefoną ir pasakė mano tėvui, kad grįšime už keleto valandų.
Žaibišku greičiu susikrovėme savo daiktus, atsiprašėme draugų, kad turėjome taip staigiai išvažiuoti ir iškeliavome. Simonas lėkė kaip išprotėjęs, bandžiau jo prašyti, kad mažintu greitį, juk mano tėvai tikrai gali palaukti, tačiau jis tik juokais pasakė, kad uošvių jau geriau neversti laukti...
Pačią avarijos akimirką prisimenu kaip per miglą. Žinau tik tai, kad Simonas nesuvaldė mašinos ties labai pavojingu posūkiu, apie kurį įspėjo visi įmanomi kelio ženklai. Automobilis nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi (kaip tyrėjai vėliau nustatė, net keturis kartus).
Pačią avarijos akimirką prisimenu kaip per miglą. Žinau tik tai, kad Simonas nesuvaldė mašinos ties labai pavojingu posūkiu.
To momento, kai mašina vertėsi, aš visiškai nepamenu, nes tuo metu, matyt, jau buvau praradusi sąmonę. Tik po kurio laiko ją atgavusi pamačiau Simoną apačioje – jo visas kūnas buvo prispaustas po mašina, o aš kybojau viršuje.
Tuo metu nejaučiau nei skausmo, nei galvos svaigulio, žinojau tik tiek, kad Simonas privalo neprarasti sąmonės, nes jo akys tai atsimerkdavo, tai vėl užsimerkdavo.
Bandžiau jį visaip kalbinti, klausinėti įvairių įvykių datų, juokauti, net prašiau papasakoti anekdotą, tačiau jis tenorėjo vieno – atsisveikinti. Girdėjau, kaip prie mūsų mašinos jau būriuojasi avariją matę žmonės, kaip jie kviečia greitąją ir policiją. Jie bandė mus kalbinti, klausinėti, ar mums viskas gerai, tačiau mums, rodos, jie neegzistavo... Šioje baisioje tragedijos akivaizdoje mes matėme tik vienas kitą.
Simonas kartojo, kaip mane myli, kaip svajojo mane vesti, susilaukti su manimi vaikų, kad aš buvau ir liksiu jo didžioji gyvenimo meilė. Mes negalėjome kartu tramdyti ašarų, mano sūrios ašaros, kybant ore, bėgo tiesiai ant Simono smilkinio.
Vėliau Simonas prarado sąmonę, man nepavyko jos išsaugoti, netrukus nualpau ir aš.
Kai prabudau, jau gulėjau ligoninės palatoje. Vos prabudus ėmė pykinti ir baisiausiai sukosi galva. Jokio skausmo nejutau, nors apsidairiusi mačiau, kad mano koja lūžusi ir „sukalta varžtais“, taip pat lūžusi ranka.
Prie manęs tuo metu budėjo mama. Iškart jos paklausiau: „Ar Simonui viskas gerai?“. Ji atsakė, „Taip“. Tuo metu man to užteko, ir aš vėl nugrimzdau į viliojantį miegą.
Tikrąją situaciją pradėjau vertinti tik nuo avarijos praėjus trims dienoms. Nors mama ir toliau aiškino, kad Simonui viskas gerai ir kad jis guli gretimoje palatoje, širdis vis tiek jautė kažką negero. Bet smegenų sutrenkimas buvo toks stiprus, kad vos bandant atsisėsti ant lovos taip sukdavosi galva, jog nuėjimas iki gretimos palatos atrodė misija neįmanoma.
Kad Simono nebėra, sužinojau tik po savaitės. Kaip tada elgiausi, nė gerai nepamenu, tik žinau, kad kriokiau ir raudojau kaip pašautas žvėris. Iš tikrųjų, kai buvome atgabenti į ligoninę, dėl daugybinių vidaus organų sužalojimų ir sunkios smegenų traumos jis išgyveno tik kelias valandas.
Kad Simono nebėra, sužinojau tik po savaitės.
Gydytojai vadino stebuklu tai, kad jis nemirė tiesiai avarijos vietoje, kad sugebėjo man pasakyti kelis žodžius, o ne iškart nugrimzdo į komą. Deja, tai manęs nė kiek nepaguodė...
Simono laidotuvėse aš nedalyvavau, to padaryti fiziškai negalėjau. Jo šviežiai supiltą kapą su artimųjų pagalba aplankiau tik po dviejų savaičių, kai pagaliau taip nebesvaigo galva.
Pamenu, kaip tiesiog parkritau ant šviežiai supilto smėlio ir vainikų kauburėlio. Tą akimirką aš tenorėjau, kad Dievas mane pasiimtų kartu su juo, norėjau atgulti šalia savo gyvenimo meilės. Kadangi griūdama kliudžiau lūžusią koją, ją teko veržti iš naujo.
Į darbą po visų ligoninių ir reabilitacijų maratono sugebėjau grįžti tik po beveik keturių mėnesių.
Sėdėdama namuose, gulėdama ligoninėje ar sanatorijoje, mąsčiau, kad darbas mane kažkiek išblaškytų, netgi bandžiau dirbti namuose, deja, nelabai sėkmingai. Ir grįžusi į darbą pamačiau, kad aš jau nebesu tas senasis darbuotojas, kuris buvo reikalingas tai įmonei. Aš nebegalėjau kurti, buvęs mano kūrybiškumas po avarijos išgaravo it dūmas.
Jam tikrai būtų nepatikęs tas mano vaizdas, kurį regėjau veidrodžio atspindyje, – tamsios plaukų šaknys ataugusios, vešlūs antakiai nesutvarkyti, akys užverktos.
Taigi galiausiai į darbą aš taip ir negrįžau. Tiesiog sėdėjau užsidariusi namuose ir savęs gailėjau, dėl visko kaltindama save. Santaupos pamažu seko, nė nepajutau, kaip mane ėmė išlaikyti tėvai. Taip būtų buvę ir toliau, jei vieną dieną nebūčiau pažvelgusi į veidrodį ir į viską pažiūrėjusi Simono akimis.
Jam tikrai būtų nepatikęs, tas mano vaizdas, kurį regėjau veidrodžio atspindyje, – tamsios plaukų šaknys ataugusios, vešlūs antakiai nesutvarkyti, akys užverktos, o ir figūra... Iš manęs tebuvo likę tik kaulai ir oda, net senoji vaikiška pižama kabėjo. Simono balsas galvoje tik ir sakė: „Privalai gyventi toliau“.
Ir aš gyvenau toliau. Gal tik egzistavau, bet... Susiradau kitą darbą, kur tereikėjo visą dieną barškinti kompiuterio klaviatūrą pagal vieną schemą ir daugiau dėl nieko nesukti galvos, vėl pradėjau valgyti, sportuoti.
Tačiau nutraukiau beveik visus ryšius su mūsų bendrais draugais (tiesiog negalėjau toliau žiūrėti į laimingas poras, kurių neišskyrė žiaurus likimas), Simono giminėmis (dar ir dabar dėl to gailiuosi, tuo metu man atrodė, kad tik aš viena netekau mylimo žmogaus).
Geriausiomis draugėmis man nuo to laiko tapo panašaus likimo merginos, su kuriomis susipažinau viename internetiniame forume. Su kai kuriomis esame draugės ligi šiol. Jos man tapo kaip sesės, nes tą skausmą suprasti gali tik tas žmogus, kuris yra patyręs tą patį.
Tik praėjus penkeriems metams nuo Simono mirties, aš pagaliau į savo širdį įsileidau kitą žmogų. Bet tai toli gražu nereiškia, kad aš pamiršau Simoną.
Apie mano išgyventą tragediją naujasis draugas žino nedaug, nes, kaip ir sakiau, apie tai nedaugžodžiauju. Dabar aš laukiuosi jo kūdikio, jaučiuosi mylima ir laiminga. Aišku, aš niekada nebūsiu tokia laiminga, kokia tada buvau (laiminga aš jau ir bijau būti, nes žinau, kaip tai trapu).
Dabar labai jautriai reaguoju į tokius ženklus, kaip dužęs veidrodis ar į langą atsitrenkęs paukštis, nes būtent šie ženklai mus persekiojo prieš įvykstant tragiškai avarijai.
Aš jau niekada nebebūsiu aš, dalelė manęs tada žuvo kartu su Simonu, bet gyvenimas tęsiasi, aš likau gyva. Dabar dėkoju už tai Dievui, dėkoju, kad leido man būti mama, o svarbiausia – atsisveikinti su Simonu.
Kad ir kur jis dabar būtų – žinau, kad iš aukštai mane saugoja ir didžiuojasi manimi.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame „Oriflame“ įsteigtą prizą – kvepalus Jai ir Jam.
Kolekcijos vardas „Eclat“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „spindesys“ ir tai susiję su Paryžiumi – šviesų miestu. Dabar „Oriflame“ papildo „Eclat“ šeimą dviem naujais viliojančiais ir įsimintinais aromatais.
Jai – gėlių, moteriškas „Mademoiselle“; jam – dinamiškas ir elegantiškas aromatas „Lui“. Kartu jie puikiai išreiškia tobulą klasikos ir modernumo derinį.
Daugiau „Oriflame“ gaminių ieškokite čia.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
