Taigi nepasakosiu apie savo sunkią vaikystę, komplikuotus santykius su patėviu ir panašių dalyku, nes tikrai žinau, kad tokių istorijų yra ne viena.
Esu suaugusi moteris, man beveik 40 ir šiuo metu jaučiuosi labai nelaiminga. Tik nepagalvokite, kad mano nelaimės priežastis vyras ar meilužis, – tokie dalykai man keltų juoką. Aš nelaiminga, nes myliu vaiką, myliu taip labai, kad kraustausi is proto!
Pagimdžiau 3 vaikus – sūnų ir dvi dukreles, be galo juos myliu, viskas, ką darau gyvenime, yra dėl jų.
Taip jau susiklostė gyvenimas, kad mes išvykom gyventi į Didžiąją Britaniją. Pirma išvažiavau aš, po to išsivežiau ir vyrą su vaikais. Sūnus ir jauniausioji dukra adaptavosi, o vidurinioji – ne. Mano mergytė susirgo depresija.
Kadangi buvom ką tik atvykę, kai prasidėjo liga, daug simptomų nurašėm kalbos nemokėjimui, adaptacijai, draugų trūkumui. Kai susivokiau, kad tai labai rimta liga, ši buvo jau gerokai įsisenėjusi...
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Smerkiau kolegę dėl romano, o vėliau ir pati tapau meiluže“
Mes vis dar kapstomės iš tos ligos. Mano mergytės rankos visam likusiam gyvenimui liks pažymėtos randais, kaip ir mano širdis. Nepamiršiu tų naktų, kai keldavausi po 5–7 kartus per naktį ir eidavau tikrinti, ar ji sau nieko nepasidarė, ar neverkia kur kampe. Daug kartų mačiau ją kaip šmėklą nubalusiu veidu ir kruvinom nuo ašarų akim. Tai buvo siaubingas laikas, bet visada žinojau, kad rasiu būdą, kad padėsiu savo mergaitei.
Taip ir nutiko. Radom specialistus, kurie tiko jai, kurie suprato ir padeda iki šiol. Tačiau istorija ne apie tai; tai tik įžanga į mano širdies skausmą, kurį jaučiu dabar.
Kadangi mano mergaitei labai trūko draugų, ji daug laiko praleisdavo FB („Facebook“ – Red.). Ten ji susipažino su vaikinuku. Gydytoju patarimų ir jos pačios didelio trošimo veikiami mes leidome grįžti jai į Lietuvą, ten pagyventi.
Žinoma, aš skridau kartu su ja. Pirmiausia ji skubėjo susitikti su savo draugu. Grįžo švytinti ir pradėjo klausti, ar galėtų ji pas savo draugą važiuoti savaitgaliui. Mane apėmė siaubas – mano 13 metų mergaitė (beje, ji atrodė gerokai vyresne, visi duodavo 16–17) važiuos iš mūsų mažo miestelio į Kauną savaitgaliui leisti laiko su visiškai man nepažįstamu 17 metų vaikinu! Jos būklė buvo tokia, kad drausti kažko nenorėjau ir negalėjau, o ir išleidusi būčiau nerimavusi, neradusi sau vietos.
Pagaliau susiradau jo paskyrą FB ir pakviečiau į draugus. Nustebau, kai priėmė. Apžiūrėjau jo profilį, visas nuotraukas. Nieko įtartino nepamačiau, bet vis tiek niekaip negalėjau nurimti. Nusprendžiau parašyti jam – tiesiog pagalvojau, nenorės – neatrašys. Atvirai parašiau, kieno mama esu, kad nerimauju dukrą išleisti, kad norėčiau pirma susipažinti.
Kuo toliau, tuo labiau jis negalėjo suprasti, kas tai per jausmas, prasidėjo nesveikas pavydas, įžeidinėjimai, daug ašarų ir skausmo...
Nuo pat pirmos jo žinutės pajutau nuoširdumą ir šiltumą. Vaikinukas atvirai dėstė dalykus, kurie turėjo gąsdinti mane kaip dukros mamą.
Rašė, kad neseniai išsiskyrė su savo drauge, kuri laukiasi, ir kad jis greit taps tėvu, kad pats turi panašių problemų kaip ir mano dukra, kad gyvenimas jo nelepino, ir augino jį visi, kas netingėjo arba kam tuo metu norėjosi: tai mama, tai tėvas, tai seneliai – ir vėl ratu. Nuo 14 metų gyvena vienas.
Pradėjom bendraut su juo kiekvieną vakarą, po kelias valandas. Aš net nepajutau, kaip mano širdy gimė tas jausmas. Nežinau, kodėl, negaliu paaiškint, bet kai galiausiai nusprendėm susitikti, aš jam pasakiau: „ Tu – mano vaikas! Nežinau, gal praeitame gyvenime aš iš tikrųjų buvau tavo motina, bet tas ryšys nepaprastas.“
Dukra dar porą kartų susitiko su juo trumpiems pasimatymams ir suprato, kad tai ne jai. Jie išsiskyrė, kas normalu jų amžiui, tačiau – kas liko man? Man liko dar vienas sūnus, mano berniukas. Atrodo, viskas turėtų būti gražu, didelis šiltas jausmas mano širdyje, tikrai tyra motiniška meilė, be jokių slaptų kėslų. Man nieko nereikia iš to vaiko, meldžiu tik tiek, kad būtų laimingas, bet skausmas čia tik prasideda...
TAIP PAT SKAITYKITE: 10 didžiausių bendravimo su partneriu klaidų, kurios veda skyrybų link
Grįžau aš namo pas vyrą ir kitus savo vaikus. Į lėktuvą lipau mirdama, kad man reikia palikti savo mergytę, plyšo širdis, bet tikėjau, kad jai to reikia, kad tai padės suprasti, jog jai reikia gydymo, ir vien Lietuva jos neišgydys. Taip ir buvo.
Namo vežiausi viltį ir tikėjimą, kad mano vyras mane supras, kad palaikys dėl mano naujai atrasto jausmo mano širdies sūnui (taip dabar jį vadinu). Grįžusi verkiau dėl dukros ir pasakojau apie naujai atrastus jausmus. Iš pradžių lyg viskas buvo gerai, atrodo, visi suprato, bet paskui ištryško mano tikrojo sūnaus pavydas: „Mama, kaip tu gali turėt kitą sūnų?!“ Jis perskaitė mano žinutes telefone, kur guosdama su meile savo širdies vaikučiui rašiau: „Tu stebuklas mano gyvenime, susiimk, mes viską iškęsim, aš tau padėsiu.“
Su dideliu skausmu pasakiau vyrui, kad negaliu kitaip, ir jei jis nuspręs mane palikti, aš suprasiu.
Nebeprisimenu, ką dar aš tada buvau ten jam parašiusi, bet tai skaudino mano vyresnėlį. Labai draskiausi tarp savo sūnų, bet nuoširdūs pokalbiai, daug ašarų padėjo mano vyriausiajam suprasti: nesvarbu, kad širdyje atsirado vietos kitam, jis man vis tiek toks pats svarbus ir mylimas. Bet...
Tada užgriuvo vyro priekaištai. Kuo toliau, tuo labiau jis negalėjo suprasti, kas tai per jausmas, prasidėjo nesveikas pavydas, įžeidinėjimai, daug ašarų ir skausmo, bet aš negalėjau kitaip, negalėjau apleisti savo vaiko! O ir vyrą aš myliu!
Buvo visko: verkiau, pykau, buvau abejinga, norėjau skirtis ir t. t., bet vis tiek buvome kartu. Visą tą laiką aš bendravau su savo širdies sūnum – tai truko metus. Galiausiai aš supratau, kad mano širdies vaikas eina visiškais klystkeliais. Kadangi jam sukako 18-ka, neva jau iškart turėjo tapti suaugęs, tai tėvai nusprendė, kad ir finansinės paramos nelabai jam reikia.
Jis visada man buvo atviras, sakė tiesą. Žinojau apie jo draugus ir visokias „varkes“, kaip jie tai vadina, apie visokius darbelius, kad išgyventų, kad pavalgytų. Vyras mane spaudė nutraukti bendravimą, bet aš niekaip negalėjau nusisukti nuo sūnaus. Negana to, aš priėmiau sprendimą – su dideliu skausmu pasakiau vyrui, kad negaliu kitaip, ir jei jis nuspręs mane palikti, aš suprasiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: 5:1 – formulė, galinti išgelbėti santykius
Taigi aš nupirkau bilietą savo širdies vaikui ir atsivežiau jį pas mus. Tikėjau, kad matydamas, kaip aš su juo bendrauju, vyras supras, kad mano meilė tam vaikinukui tik motiniška, pati tyriausia. Jis tai suprato, bet nusistatymas ir priešiškumas jau buvo toks didelis, kad jis nesugebėjo jo peržengti.
Mes su širdies sūnum skynėmės kelią sunkiai, bet susitvarkėme dokumentus, galiausiai ir darbą susirado vaikas. Tačiau įtampa namuose, kasdieniai kreivi žvilgsniai, akivaizdus demonstravimas, kad esi nemėgiamas, kasdieniai mūsų ginčai su vyru dėl jo, kad ir kaip bandžiau tai slėpti, galų gale draugų ilgesys – visa tai palaužė mano vaiką, ir vieną dieną jis nusipirko bilietą, kaip jis sako, namo, o aš sakau – į pražūtį.
Ir štai šią naktį jis miega prieš kelionę, o aš rašau jums, nes nebegaliu pakelti to skausmo.
Aš netenku savo vaiko. Nesuprantu, kodėl, bet širdis sako, kad už kelių valandų oro uoste aš paskutinį kartą apkabinsiu savo berniuką... Širdyje toks jausmas, kad tyliai mirštu. Aš negaliu nustoti verkusi, kartoju sau, kad tai skausmas, kurį turėsiu užgniaužti ir paslėpti nuo kitų savo vaikų, nes nenoriu, kad matytų mane palūžusią.
Klausiu savęs, ar sugebėsiu išvežti savo vaiką ir ar sugebėsiu grįžti pas kitus neišprotėjusi. Manau, kad niekas nesupras mano skausmo, nes tai reikėtų patirti ir pajausti, bet iš tikrųjų jaučiu, kaip tyliai mirštu.
Nežinau, kas bus ateityje, bet dabar man skauda taip labai, kad nėra su kuo ir palyginti. Kai stoviu, jaučiu, kad noriu susigūžti, nes skausmas slegia taip, jog posakis „našta užgulė pečius“ įgauna visai kitą prasmę...
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: pakeisti darbą, parašyti knygą, ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!