Gyvenome gana pasiturinčiai, ir mūsų namai buvo pilni prabangių daiktų: kilimų, baldų, vazų, nuo kurių mama nuolat kruopščiai šluostinėdavo dulkeles, o į svetainę galėdavome įsmukti tik apsilankius svečiams. Savaime suprantama, kad jokie gatvės vaikai mūsų namuose nebūdavo pageidaujami. Tuo tarpu pas juos galėdavome siautėti ir išdykauti kiek tinkami.
Nepasakyčiau, kad mamos nemylėjau. Vis dėlto greta meilės jaučiau jai ir kažkokią žodžiais nenusakomą baimę.
Sustoja prašmatnus juodas automobilis. Iš jo išlipa mamytės draugė, jos pilvotas, plikas vyras ir lygiai tokia pati, tik akivaizdžiai jaunesnė, jo kopija su didžiule puokšte gėlių rankose.
Paauglystėje mama reguliavo kiekvieną mano žingsnį. Pykdavau, kad jaunesni broliai turi daugiau laisvių nei gerokai už juos vyresnė aš. Tačiau mama būdavo kieta kaip titnagas: norėdama pašėlioti su draugais, kaip Eglė žalčių karalienė pirmiau turėdavau „sunešioti klumpes“ arba „suverpti kuodelį pakulų“: iki blizgesio sutvarkyti namus, kurių prabanga vis labiau ir labiau bodėjausi, išlyginti kalną skalbinių arba sode nuravėti ilgiausią vagą morkų. Net tėtis, kuris akivaizdžiai tokiems auklėjimo metodams nepritarė, negalėjo man niekuo padėti: mama autokratiškai valdė visą mūsų šeimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jeigu tai ištvėrėte drauge, vadinasi, jūs esate sukurti vienas kitam
Dar didesnės bėdos prasidėjo, kai pradėjau draugauti su vaikinuku, kurio tėvai buvo išsiskyrę, o mama dirbo laiškininke. Įtūžusi mama (ji buvo gydytoja) rėkė, kad esu visiška kvailė, jei įsimylėjau ubagą, užaugusį be tėvo. Kai bandydavau įrodinėti, jog Andrius yra puikus ir labai protingas žmogus (tuo metu aš dar buvau mokinė, o jis jau studijavo universitete), mama net pasitelkdavo liaudies išmintį ir su pasimėgavimu kaldavo man į galvą frazę: „Gera širdelė – plika subinėlė“...
Iki šiol tų žodžių kaip piktžolių negaliu išrauti iš savo atminties. Kaip, beje, ir Andriaus akių, nes ilgai ir sistemingai dirbusi mano mamytė, vis dėlto pasiekė savo: mudu išsiskyrėme, bet manieji jausmai taip lengvai ir greitai niekur neišgaravo.
Ašarojau ne vieną mėnesį. Prakeikiau tą dieną, kai leidausi taip žiauriai apgaunama. O įvyko viskas labai paprastai ir greitai.
Mama – puikioji intrigų režisierė – sugalvojo supažindinti mane su savo kolegės sūneliu. Įtariau, kad kažkas yra rezgama man už nugaros, bet tikrai nesitikėjau šitokio akibrokšto.
Tą dieną, kai iš sostinės po paskaitų pas mane atvažiavo Andrius, kaip visada, nekviečiau jo vidun, ir mudu, susikibę už rankų, sėdėjome ant sūpuoklių kieme. Oras gaiviai kvepėjo alyvomis, lyg išprotėję čiulbėjo paukščiai, viskas aplinkui pranašavo ateinančią nuostabią meilės vasarą, ir man iš laimės svaigo galva.
Ir staiga gatvėje prie kiemo vartų, tyliai cyptelėjęs stabdžiais, sustoja prašmatnus juodas automobilis. Iš jo išlipa mamytės draugė, jos pilvotas, plikas vyras ir lygiai tokia pati, tik akivaizdžiai jaunesnė, jo kopija su didžiule puokšte gėlių rankose. Visi trys vienas po kito įsiverčia pro vartelius, ir mamytės draugė dirbtinai saldžiu balseliu užgieda:
– Na, tai kur čia ta nuostabioji mūsų nuotaka?
Iš siaubo man net suakmenėjo širdis. Jei tik būčiau galėjusi, būčiau prasmegusi skradžiai žemę arba nemandagiai atrėžusi, kad piršliai pasiklydo, tačiau buvau tokia jauna ir tokia nedrąsi, kad tik susigūžiau ir nuraudau kaip aguona. Andriaus žvilgsnis akimirką įsmigo į mano nuleistas akis, ir nieko netaręs jis beveik tekinas išbėgo pro vartelius į gatvę.
Tikiu, kad su Andriumi būčiau buvusi pati laimingiausia pasaulyje, o visa kita – tai tik klastotės, pakaitalai, mėginimas apsimesti, kad mano gyvenimas gražus ir laimingas.
Tuoj pat pasitikti savo lauktųjų svečių su plačiausia šypsena išbėgo mano mama. Ir nors visą vakarą tylėjau kaip žemes pardavusi, ir nors mano širdis plyšo iš skausmo, o akyse nuolat tvenkėsi ašaros, turėjau sėdėti su svečiais prie bendro stalo ir netgi būti jiems mandagi.
Su man atvežtu „jaunikiu“, žinoma, po to nė karto nesusitikome, tačiau juodas mamytės darbelis buvo padarytas klasiškai: Andrius man daugiau nebepaskambino ir neatsakė nė į vieną mano laišką. Iš visos širdies stengiausi jam paaiškinti, kad tebemyliu jį kaip ir anksčiau ir kad tai viso labo pikti mamos kėslai, tačiau Andrius, nors ir „ubagas“, nors ir užaugęs be tėvo, nestokojo žmogiško išdidumo.
Nežinau, kaip vėliau susiklostė jo gyvenimas, tačiau manasis tikrai nėra labai nusisekęs. Visus vaikinus, su kuriais tik pradedu bent kiek artimiau bendrauti, lyginu su Andriumi, ir man vis atrodo, kad jie nėra tokie šaunūs ir mieli, kaip mano pirmoji meilė.
Tikiu, kad su Andriumi būčiau buvusi pati laimingiausia pasaulyje, o visa kita – tai tik klastotės, pakaitalai, mėginimas apsimesti, kad mano gyvenimas gražus ir laimingas. Bėgant metams vis dažniau papriekaištauju mamai. Dabar ji pasiryžusi surasti Andrių, nes gailisi suteikusi man tiek daug sielvarto. Tačiau jos paslaugos man dabar jau nebereikalingos: visa, kas „geriausia“, ji jau padarė.
Tebesapnuoju Andriaus akis, kokias jas mačiau tą paskutinę akimirką prieš išbėgant iš mano kiemo: nustebusias, sutrikusias, klausiančias, kupinas nusivylimo ir skausmo. O slapčiausiose savo mintyse tikiu, kad kada nors... po daugelio metų... Nes tebemyliu ir laukiu.
Dėkojame istorijos autorei už nuoširdumą ir dovanojame jai maisto papildą grožiui puoselėti „BioSil“.
Pagrindinė „BioSil“ veiklioji medžiaga ch-OSA® – cholinu stabilizuota ortosilicio rūgštis – skatina natūralią kolageno, kuris itin naudingas odai, plaukams, nagams, kaulams, sąnariams, gamybą.
„BioSil“ komplekse yra vitamino C, kuris padeda palaikyti normalų kolageno, kuris reikalingas normaliai kraujagyslių, kremzlių, dantenų, odos funkcijai, kiekį.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
