Palauk dar, neskubėk... Juk nori grįžti atgal, bet klausimas – ar dar ne per vėlu? Tu šneki man nuostabius žodžius, bet aš jų jau nebegirdžiu... Tu lieti mane ranka, bet man tai jau nebesvarbu... Nebėra aistros... Nebus jau jos, o mūsų santykiams jau per vėlu...
Viskas prasidėjo taip seniai, kad sunku jau prisiminti, o gal ne taip seniai – tiesiog užblokavau mintyse šį žmogų kaip nepageidaujamąjį, įsibrovėlį ar svetimšalį. Viskas prasidėjo taip nekaltai... Tuomet buvau jauna 16-metė, kuri pasitikinti savimi, nesiskundžianti kuklumu ar dėmesiu, persikėlė su mama į naujus namus. Maištingos sielos mergina – taip drąsiai galiu save apibūdinti.
Vieną vakarą, grįždama po teniso treniruotės, kieme išgirdau malonų balsą: „Kur leki, mergyt? Nebaisu?“
Nežinau, koks žaibas iš dangaus ar kita antgamtinė stichija mane paveikė, bet stabtelėjusi išvydau labai mielų bruožų vaikiną. Tą akimirką viskas vyko tarsi kine, laikas sustojo, širdis ėmė plakti stipriau, o suregzti sakinį darėsi vis sunkiau.
Netikėtas susitikimas su nepažįstamuoju, savotiškas flirtas su juo tąsyk buvo tik malonus būdas praleisti penktadienio vakarą. Nors dabar, kai jau esu suaugusi mergina, mąstau visai kitaip. Tąkart man nebuvo jokių tabu, amžiaus cenzo... Pasitikėjau savimi, tikėjau tuo, ką dariau.
Man buvo 16 metų, jam – 23. Atrodė, viskas čia normalu, seniai maniau, kad vyras už savo moterį turi būti vyresnis, o su juo turėjome tiek daug bendra. Vis dažniau netyčia ėmėme susimatyti kieme ir bendrauti.
Atrodė, idealus vyras, tiksliau – toks, kokio ir norėjau: tamsaus gymio, sportininkas, skirtingai nei jo bendraamžiai, finansiškai nepriklausomas. Vis dėlto jis turėjo ir paslapčių – naktimis užsiimdavo neaiškia veikla. Tačiau argi tada man buvo tai svarbu, juk jis buvo toks žavus vaikinas!
Tikriausiai ne veltui sakoma, kad santykių pradžioje visada skraidome padebesiais, sakome, kokie mes panašūs, kaip viskas mus jungia, kiek daug turime bendra... O kai ateina laikas skirtis, priežastis visuomet ta pati – SKIRTINGI CHARAKTERIAI. Kitokios vertybės ar gyvenimo būdas...
Išvydusi jį, skraidžiau lyg ant sparnų, raudonis dažė skruostus. Dabar suprantu, kad žavėjausi juo tik todėl, jog mano tėvai buvo išsiskyrę, o su tėčiu mažai bendraudavau. Parodytas vyresnio vaikino dėmesys mane ir sužavėjo. O nuolatinius jo dingimus praleisdavau pro akis, pernelyg nekreipiau į tai dėmesio...
Simpatija jam vis labiau augo, stiprėjo, vis dažniau ėmiau save pagauti pavyduliaujančią, jei savaitgalio naktimis man neatrašydavo. Pyktis ir įniršis vis dažniau mane valdė, bet, vos mums susitikus, viskas išgaruodavo. Po pusės metų mūsų santykiai perėjo į rimtesnį etapą.
Slaptas susitikimas naktį, aistringas pasibuvimas ir atsisveikinimas iki kito karto be jokių pretenzijų. Jaučiau, kaip plyšta mano širdis, pykau, kad negerbiu savęs ir kad sutinku su tokiomis apgailėtinomis sąlygomis.
Tuo metu jis man buvo išties geras variantas – buvau jauna, nepatyrusi, jis mokė mane, kaip įžengti į suaugusiųjų ir į lytinį pasaulį... Niekada nesigailėjau to, kad su juo prasidėjau, jis buvo tarsi mokytojas man. Ačiū!
Gaila, bet sužinojau, kad jis buvo neištikimas – tuo pat metu jau susitikinėjo su savo amžiaus moterimi, su kuria ruošėsi kartu apsigyventi... Tuomet visos iliuzijos subyrėjo it kortų namelis. Kaip jis galėjo taip manimi naudotis? Aš dėl jo dariau viską, ko tik užsigeisdavo...
Sužinojus apie neištikimybę, iškart prabudo moteriška arogancija: juk aš geresnė, gražesnė ir jaunesnė už ją. Pasakiau sau, kad dedu tašką šiuose santykiuose, bet tą tašką aš dėjau aštuonerius metus. Jis neneigė, kad turi merginą, bet pareiškė man, kad vienos jam nepakanka, ir paliko man laisvę rinktis, ar būsiu su juo, ar ne.
Jau vien po tokių žodžių turėjau palinkėti jam gero vėjo, bet taip jo norėjau... Sutikau likti. Tokie santykiai tęsėsi gal ketverius ar penkerius metus. Slaptas susitikimas naktį, aistringas pasibuvimas ir atsisveikinimas iki kito karto be jokių pretenzijų. Jaučiau, kaip plyšta mano širdis, pykau, kad negerbiu savęs ir kad sutinku su tokiomis apgailėtinomis sąlygomis.
Studijuodama vis dažniau sulaukdavau daugybės vaikinų dėmesio, bet nesileisdavau į artimesnius santykius dėl savo slaptojo romano veikėjo. Sesijos metu turėjau labai mažai laiko, o jis tuo metu buvo išvykęs neaiškiais Europos takais.
Ėmiau galvoti, kad laikas bėga, o aš ne jaunėju. Pamaniau, kad viskas veltui, juk jis manęs net nevertina. Taip greitai negalėjau nutraukti mūsų ryšio, bet stengiausi tapti šalta. Nemylėjo jis manęs... Tiesiog palankiomis sąlygomis buvau jam nuotykis, kuris užsitęsė ne vienerius metus. Vis dažniau jam kartodavau, kad čia tik naktis: „Tu gauni tai, ko nori, o aš pasiimu tai, ko man reikia.“ O jis vis dažniau ėmė kalbėti, kad artėja jo vestuvės – atrodė, kad mano širdį jis spardo tartum futbolo kamuolį...
Priėmiau svarbų sprendimą. Pasiėmiau akademines atostogas universitete ir nusprendžiau neterminuotam laikui pabūti emigrante. Norėjau ramiai apgalvoti, ką daryti su savo gyvenimu. Nebežinojau, ar noriu toliau studijuoti savo profesiją, nežinojau, ką daryti su JUO, tokie santykiai daugiau tęstis jau nebegalėjo.
Priėmiau svarbų sprendimą. Pasiėmiau akademines atostogas universitete ir nusprendžiau neterminuotam laikui pabūti emigrante. Norėjau ramiai apgalvoti, ką daryti su savo gyvenimu.
Galima sakyti, aš tiesiog pabėgau. Pabėgau į svetimą šalį ieškodama atsakymų. Ir žinote, po daugiau nei dvejų metų pagaliau juos radau. Iš pradžių buvo sunku pritapti kitoje šalyje, buvo sunku būti be jo. Vis dažniau nugrimzdavau į nostalgiją, prisimindavau nuostabiai praleistas mūsų akimirkas, juoką, stebuklingą kūnų suartėjimą ir tą dilgsėjimą pilvo apačioje... Tuomet netyčia pagalvodavau – su juo viskas buvo nuostabu, tai kodėl aš pabėgau? Ir tuomet it koks juodas debesis atslinkdavo realybė – tokios ten ir nuostabios akimirkos automobilyje, kažkur už miesto ar tiesiog laukuose, mylėjimasis slapčiomis, dilgsėjimas dėl nepatogios padėties... Aš išvykau tarsi į sanatoriją, kad išsigydyčiau savo kūną ir sielą.
Laikui bėgant, šeimos nariai ėmė nerimauti, kodėl negrįžtu atostogų Kalėdoms ar Velykoms. Teisinausi, kad vis nėra kada, nors iš tiesų grįžti bijojau. Bijojau jį sutikti, sužinoti, kad vedė, kad galbūt greitai taps tėčiu...
Galiausiai supratau, kad visą laiką bėgdama, nieko nepasieksiu. Tvirtai nusprendžiau tiesiog būti dėkinga jam už kartu praleistą laiką, už buvimą šalia, bet tik tiek. Grįžau pasikeitusi, tikriausiai visiškai nusivylusi meile, bet tvirtai stovinti ant žemės. Ir ką sau manote? Per tuos pustrečių metų, kai manęs nebuvo, jie su savo mylimąja pasuko skirtingais keliais, tiksliau ji paliko jį...
Pasirodo, nebuvau vienintelė jo slaptoji draugė. Jų buvo ir daugiau. Kadangi jam nebuvau palikusi jokio adreso, visą tą laiką mes nebendravome, apie jį šį bei tą sužinodavau tik per bendrus draugus. Kai jis pamatė mane taip pasikeitusią, sumoteriškėjusią (buvau jau 24 metų moteris), galbūt neteko amo, galbūt pasimetė, bet atsitokėjęs lyg niekur nieko ėmė suokti seną giesmelę – klausė, kaip aš laikausi, kaltino mane, kad kai buvome kartu neparodžiau jam savo meilės, mat galbūt tada aš būčiau galėjusi užimti jo merginos vietą... Aš nemėgstu būti antros rūšies pakaitalas, aš esu – pirmasis ir vienintelis numeris.
Tu juk nemokėjai manęs vertinti, kai buvau šalia, nemokėsi vertinti manęs ir ateityje. Tą akimirką tarsi praregėjau. Dingo ta magnetizuojanti trauka, meilė visiškai išblėso – žinai, tu pats ją sunaikinai. Tau tiesiog nebuvo svarbu, kas yra šalia tavęs, svarbu, kad tik nebūtum vienas...
Aš manau kitaip – geriau jau būsiu viena nei su bet kuo. Tuo mes ir skirtingi. O tavo žodžiai, kad galėtume kažką „paderinti“, man jau netinka. Noriu normalių, suaugusiųjų santykių, be jokių „derinimų“. Tiesiog, ačiū tau už suteiktas gyvenimo patirtis, bet jau per vėlu... Tiesiog per vėlu...
Slaptoji draugė
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį. Norime Jums įteikti prizą. Dėl jo rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
