Giedrius. Jis buvo šalia manęs nuo tada, kai aš save atsimenu. O save labai neblogai atsimenu jau nuo vaikų darželio laikų. Riebuilis, juodbruvas, su stambiais akiniais vaikėzas, su tėvais iš kaimo atsikraustęs į mūsų daugiabutį. Ir nieko stebėtino tais laikais, kai vaikai į vaikų darželio grupes buvo skirstomi pagal namus ir laiptines, pataikęs į mano grupę. Į grupę, vėliau į mokyklą, o dar vėliau...
Na, viskam sava pastraipa.
Mes buvome daugiau nei draugai – mes buvome brolis ir sesuo.
Nežinau, kokio likimo piršto vedama, būdama dailia miestietuke, mokykloje aš stojau į šokių porą su itin nerangiu, kaip jau minėta aukščiau, putlučiu vaikėzu iš kaimo, kurio tarmiška kalba ir natūralus kaimiškas nuoširdumas jau nuo pirmos dienos juokino ne tik bendraamžius, bet ir auklėtojus bei mokytojus. Negalėčiau paaiškinti ir to fakto, kad visada norinti lyderiauti ir būti pirmose gretose, aš labai greitai susitaikiau su faktu, kad mūsų šokių pora pasmerkta suktis scenos gilumoje.
Mes nuo pat vaikystės draugai. Draugai, kuriuos sieja tikra draugystė, kaip Remarque'o knygose. Aš buvau toji gražioji mūsų draugystės detalė, prie kurios Giedriukas atrodė ir gražesnis, ir liesesnis, ir patrauklesnis. O jis? Jis – mano protingoji pusė, mano pilkosios smegenėlės, prie kurio aš atrodžiau protingesnė ir ne tokia lengvabūdė.
Dar dabar ausyse skamba kaimynių šnabždesys: „Būsimas daktaras, protingas vaikis, o blaškosi su ta vėjavaike...“, kai Giedriukas, jau medicinos universiteto studentas, stengdavosi į mūsų gimtąjį miestelį grįžti keliomis valandomis anksčiau, kad pasitiktų autobusų stotyje mane, grįžtančią iš sostinės.
Visam pasauliui atrodė, kad Giedrius mane beprotiškai įsimylėjęs, bet aš to nejutau. Galiu prisiekti, tai nebuvo tas atvejis, kai daili mergina naudojasi ir už nosies vedžioja ne itin išvaizdų, ją įsimylėjusį vaikiną. Šventvagiška apie tai net kalbėti, nes jis man visada buvo labai svarbus. Man pačiai buvo svarbūs mūsų susitikimai, pokalbiai. Aš ryte rydavau jo pasakojimus apie mediciną, praktiką morge ir svajones būti chirurgu. O jis be perstojo klausinėdavo apie sostinės vakarėlius, naujas pažintis ir kitus smagumus, kuriais aš gyvenau.
Kai negrįždavome savaitgaliais į namus, važiuodavome vienas pas kitą į svečius: aš prablaškydavau jo akiniuotus „medicynkės“ kambariokus, o jis, atvažiavęs pas mane į svečius, mūsų mergaitišką kompaniją stengdavosi pavaišinti porcija meno, nusivesdamas į teatrą ar parodą.
Reikia pripažinti, kad natūralu ir savaime suprantama, buvo tik mudviem. Visas kitas pasaulis mūsų draugystės nesuprato.
Mes buvome daugiau nei draugai – mes buvome brolis ir sesuo. Todėl nieko keisto, kad patarimus vienas kitam žarstėme ir gana intymiais klausimais, patarinėdavome antrųjų pusių pasirinkimo temomis, guosdavome meilės nesėkmės akimirką. Kaip dabar atsimenu, kaip Giedrius pusę nakties klausėsi mano šliurpčiojimo į ragelį dėl gražuolio krepšininko, kurį aš labai greitai aptikau su kita, o aš naktiniu traukiniu atvariau pas jį, kai jį „ant ledo“ paliko pirmoji mergina.
Be abejo, nieko keisto, kad tiek vieno, tiek kito vestuvėse mes buvome pagrindiniai svečiai. Gal kiek keisčiau, kad aš apie savo nėštumą pirmam pasakiau Giedriui ir primygtinai tvirtinau jį būsiant kūdikėlio krikšto tėvu. Tačiau tai buvo taip natūralu ir taip savaime suprantama...
Reikia pripažinti, kad natūralu ir savaime suprantama buvo tik mudviem. Visas kitas pasaulis mūsų draugystės nesuprato. Jo žmona manęs neapkentė ir pavyduliavo nuo pirmos akimirkos, o mano vyras „po kelių bokalų ant drąsos“ tyčiodavosi iš jo atviru tekstu, tačiau tikrai draugystei tai nebuvo labai svarbu.
Kažkuriuo metu mano pasaulėlis itin dideliu greičiu pradėjo ristis į pakalnę: ekonomikos krizė, žlugęs mano vyro verslas ir jo bandymas slėptis Anglijoje labai greitai išardė mūsų šeimą. Pati kurį laiką gyvenusi iš vyro uždirbamų pinigų turėjau persiorientuoti, grįžti į gimtąjį miestą ir raitotis rankoves. Tuo laiku santykiai su Giedriumi kiek atšalo, nutolo. Mano rūpesčiai, be to, ir jis vis dažniau išvažiuodavo į stažuotes.
Nežinia, kaip viskas būtų buvę, tačiau mirė Giedriaus mama.
Gyvenau šalia, ją mylėjau kaip savo mamą, todėl nieko keisto nebuvo, kad buvau tas žmogus, kuris rūpinosi laidotuvių reikalais, kol Giedrius grįžo iš užsienio.
Nevaldoma aistra. Visko pirmi kartai gyvenime. Visko. Abiem. Tartum visą gyvenimą buvęs aklas tu praregi.
Lemtinga gyvenimo diena – sunkiausią Giedriaus gyvenimo dieną. Mes visada norime pateisinti savo poelgius, todėl aš vis noriu tikėti, kad jo mama išeidama panorėjo, kad skausmo akimirką aš būčiau šalia jos sūnaus. Savęs apgaudinėjimas? Tikriausiai, nes negaliu sau rasti pateisinimo, kad tokią sunkią valandą aš nusidėjau, nesustabdžiau savo rankų, kurios kaip užkerėtos, vis glostė ir glostė Giedriaus plaukus, vis gniaužė ir gniaužė jo drėkstančias rankas, vis laikė ir laikė jį šalia savęs.
Negaliu sau rasti pateisinimo ir už tai, kad jį, nenorintį nakvoti mamos bute, pakviečiau pernakvoti pas save. Net nebandysiu ieškoti pasiteisinimo žodžių tam, ką aš padariau... Labai norėčiau visų akyse būti ta niekše, kuri sugundė, kuri išplėšė, kuri suviliojo... Labai norėčiau tą kaltę pasiimti tik sau, nes mano Giedriui tai nepakeliama. Viskas vyko žaibiškai, tartum atidarius kažkokią skrynią, kaip filme. Nevaldoma aistra. Visko pirmi kartai gyvenime. Visko. Abiem. Tartum visą gyvenimą buvęs aklas tu praregi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Man norėjosi nenuspėjamo laukinio sekso, kurį patyriau su buvusiuoju“
Kokie mes draugai, jeigu mes sutverti meilei? Kokie mes brolis ir sesuo, jeigu kvėpuojame tuo pačiu, jaučiame vienas kitą geriau nei patys save? Kodėl taip atsitiko, kad meilės skonį pajutome tada, kai jis kartina kitų žmonių gyvenimą? Bandėme sustoti, bandėme pamiršti, tai kas atsitiko, tačiau tai beviltiška. Mums jau fiziškai skauda, kai nesame šalia vienas kito.
Nežinau, kaip tai baigsis. Nežinau. Sniego lavina jau pajudėjo... Įskaudinti artimieji, kurie nenori girdėti jokių atsiprašymo žodžių, visiška nežinia ateityje. Nežinome, kaip bus, bet žinome, kaip negali būti. Mes nebegalime būti atskirai. Už šį jausmą mes prašysime atleidimo visą savo likusį gyvenimą, bet tai daugiau nei jausmas, tai – aš ir jis, kurie turi būti kartu. Turėjo jau daugelį metų būti kartu...
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? Kurortinis romanas virto tvirta santuoka? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite el. paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
