Verta ne tik atkreipti dėmesį, bet ir kalbėtis. Nevalia užgniaužti pirmojo skaudulio savyje, būtina apie tai pasikalbėti, iš karto išsakyti, kas įskaudino, nuvylė... Sunku, kartais neįmanoma kalbėtis, kai tie skauduliai, atrodytų, nesibaigia, kai liejasi ašaros, prasideda nesibaigiantys kaltinimai vienas kitam...
Mergaitiški susitikimai tapo nebemalonūs. Jaučiausi įsitempusi, nuolat tikrinau telefoną, siunčiau nuotraukas, kad jam nekiltų įtarimų...
Mūsų draugystė prasidėjo romantiškai. Susipažinome bendrų draugų kompanijoje. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nors man jis pasirodė įdomus, protingas vaikinas. Malonioje draugijoje, pilnoje pašnekesių, įdomių žmonių, muzikos, savaitgalis prabėgo nepastebimai.
Netikėtai, galbūt po gero mėnesio, gavau iš jo žinutę. Pokalbiai mezgėsi labai lengvai, bendrų temų netrūko, atrodė, galėjome susirašinėti nesustodami.
TAIP PAT SKAITYKITE: Genovaitė Petronienė: Ar verta atsiduoti meilei, kai individualistinis gyvenimas toks patogus?
Gyvenome skirtinguose miestuose. Dažnai susiskambindavome. Tiksliai pirmojo pokalbio atgaminti negalėčiau, tačiau jau tada įstrigo jo ištarti žodžiai: „Kartoji kaip papūga...“. Nepatiko, tačiau šių žodžių nesureikšminau, kalbėjomės toliau.
Maždaug po mėnesio jis atvyko į miestą, kuriame aš gyvenau. Bet ne specialiai pas mane, o aplankyti draugų. Vėl susitikome bendrų draugų kompanijoje. Jaučiau neapsakomą jaudulį prieš susitinkant. Manau, tiek man, tiek jam po intensyvaus mūsų bendravimo internetu bei telefonu buvo pradėję bręsti šiek tiek šiltesni jausmai.
Antrojo susitikimo laukėme abu. Prabėgo puikus, pilnas jaudulio, nedrąsiu žvilgsnių, prisilietimų ir pirmojo bučinio savaitgalis.
Vėliau tęsėsi dar intensyvesnis bendravimas internetu, susitikimas gyvai, romantiška draugystė bei pasimatymai beveik kiekvieną savaitgalį. Apsigyventi kartu ar bent kraustytis į vieną miestą nei aš, nei jis nesiūlėme. Aš buvau gavusi savo pirmąjį darbą, jam taip pat puikiai sekėsi tuometinėje darbovietėje.
Abu beprotiškai laukdavome savaitgalio susitikimų. Nuolat bendraudavome žinutėmis darbo dienomis. Žinojome, ką kiekvienas veikiame kiekvieną minutę. Buvo smagu, jautėmės artimi, bet ilgainiui tai pradėjo varginti. Bent jau mane. Neparašiusi ilgėliau, sulaukdavau priekaištų, gana griežtų klausimų, ką veikiau, kur buvau. Jaučiau įtampą net po darbo užsukusi į parduotuvę, nes tuomet neparašydavau ilgiau nei įprastai. Ką jau kalbėti, jeigu norėdavau ilgiau pasivaiksčioti po parduotuves.
Vieną kartą, vairuodamas mašiną sustojo ir liepė tiesiog išlipti... Jam nepatiko, kad važiuodama vieną akimirką pasinėriau į savo mintis, staiga nutylau.
Iš pradžių jis priekaištaudavo, sakyčiau, subtiliai ir mandagiai, kad galbūt pati to nesuprasdama gaištu savo brangų laiką. Neva galėčiau greičiau grįžti namo ir užsiimti naudinga veikla, tobulintis profesinėje srityje, skaityti, mokytis. Ilgainiui pradėjau jausti nepakeliamą įtampą net susitikusi su draugėmis.
Mergaitiški susitikimai tapo nebemalonūs. Jaučiausi įsitempusi, nuolat tikrinau telefoną, siunčiau nuotraukas, kad jam nekiltų įtarimų... Artėjant šeimos šventėms jutau įtampą, kadangi lankyti mano tėvų, kitų artimųjų jis nenorėjo. Nepageidavo, kad savo šeimą labai dažnai matyčiau ir aš.
Apie visu gražumu atsiskleidusį draugo pavydą galėčiau pasakoti ir toliau, turbūt su liguistu vyrišku pavydu susidūrusios moterys tai puikiai įsivaizduoja. Toliau mano vaikinas pradėjo tikrinti žinutes mano telefone, skaityti laiškus elektroniniame pašte. Bet taip ir nesugebėjome kaip du suaugę žmonės pasikalbėti, kad galbūt taip elgtis nereikėtų. Man vos užsiminus, kad jo elgesys man nėra malonus, jis atsakydavo, kad jeigu tikrina, tai aš sudarau tam pagrindą. Jis jaučia, kad galiu meluoti, išsisukinėti, visko nepasakyti.
Galėčiau spėti, kad skaitytojoms kyla klausimas: „Kodėl tu nebėgai nuo jo? Juk tai nebuvo normalūs santykiai!?“ Taip, tai nebuvo normalus bendravimas, nes prasidėjus draugystei, gal po dviejų mėnėsių kalbėdama su juo telefonu, jau liejau ašaras, nes jis priekaištavo, kad mano darbas nėra pats geriausias, galėčiau ieškoti kito, galėčiau daugiau siekti savo profesinėje srityje, neturėčiau gaišti laiko beprasmiams susitikimams su draugais, būti labiau vienokia ar kitokia...
Atrodė sunku būti kartu, bet susitikę negalėjome vienas be kito. Vėliau supratau, kad mus siejo daugiau fizinė trauka nei tikra ir nuoširdi draugystė, pagarba.
TAIP PAT SKAITYKITE: Toksiški ir sveiki poros santykiai: situacijos, kurios padės pažinti skirtumus
Jis galėjo užpykti ir vyti mane šalin vidury gatvės, jeigu jam nepatikdavo mano balso tembras. Vieną kartą, vairuodamas mašiną sustojo ir liepė tiesiog išlipti... Jam nepatiko, kad važiuodama vieną akimirką pasinėriau į savo mintis, staiga nutylau. Skaudžių ir žeidžiančių akimirkų buvo begalės. Skyrėmės sunkiai. Dienos ir naktys pilnos ašarų, ilgų pokalbių, grasinimų, tylos, vėl bandymų taikytis ir bandyti būti kartu.
Tačiau kad ir kokia skaudi, bet tai mano patirtis. Patirtis, po kurios supratau, jog prieš prasidedant artimiems santykiams, reikia labai gerai pažinti žmogų. Stengtis pastebėti mažiausias smulkmenas jo elgesyje, kalboje. Žinoma, netapti paranojiška ar prietaringa, bet suklusti, jeigu ištartas žodis atrodo žeidžiantis, užgaulus... Ir būtina daug ir iš karto kalbėtis. Daug kalbėtis, kad neliktų neišsakytų minčių, neišspręstų klausimų.
Ši patirtis sužeidė giliai, bet džiaugiuosi labiau pažinusi žmones. Galbūt gaila laiko, kelerių kartu praleistų metų. Gaila savęs pačios dėl pralietų ašarų, nemigo naktų. Bet tai – patirtis...
Dėkojame istorijos autorei už nuoširdumą ir dovanojame jai „Douglas“ kosmetikos rinkinį, kurį sudaro:
- dvigubas kosmetinis kontūravimo šepetėlis;
- akių vokų šešėliai;
- biri pudra.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
