Ir ne todėl, kad būčiau labai paisiusi tėvų nuomonės, kurie kategoriškai prieštaravo gyvenimui su vaikinu nesusituokus. Tiesiog giliai manyje kirbėjo žodžiais nenusakoma nuojauta, kad nereikia skubėti, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o lemtingi sprendimai negali būti priimami tvirtai neapsisprendus, abejojant ir lengvai pasiduodant kitų įtakai.
Širdies gilumoje mano jausmai jam vis dėlto buvo labiau panašūs į jausmus broliui, bet ne mylimam vaikinui.
Tačiau Paulius buvo labai atkaklus, įrodinėjo, kad mūsų keliai jau niekada nebeišsiskirs, kad neverta priešintis likimui, kuris mus suvedė. O vieną gražią dieną, svečiuodamasi pas jį, vonios kambaryje pamačiau naują dantų šepetėlį su priklijuotu lapeliu: Evelinos.
Paulius nugalėjo: tokiu paprastu, nuoširdžiu ir vaikišku poelgiu jis privertė mane nusikvatoti ir... pasilikti.
Nuo tada vis dažniau nakvodavau Pauliaus namuose. Pamažu pas jį atsirasdavo vis daugiau mano daiktų, o kambarys, kurį nuomojausi, vis tuštėjo ir vis rečiau sulaukdavo mano apsilankymų.
Už poros mėnesių Paulius patarė man apskritai atsisakyti savo kambario, nes jau seniai buvo aišku, kad jis man nebereikalingas, ir kad veltui moku pinigus už nuomą.
Taip ir padariau. Paulius padėjo man persinešti pas jį paskutinius mano daiktus. Viskas išsisprendė tarytum savaime, be didelių apmąstymų, svarstymų ir abejonių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Problemos miegamajame: kai nėštumai ir gimdymai pakeičia anatomiją
Tapome tikra pora.
Negaliu sakyti, kad gyvenome blogai. Paulius mokėjo mane paguosti ir pralinksminti, kai būdavo liūdna, nuraminti, kai būdavau pavargusi ir pikta. Jis lepino mane mažomis smulkmenomis, rūpinosi, kad kiekviena mūsų diena būtų džiugi, spalvinga, kupina pramogų ir naujų įspūdžių.
Paulius privertė mane atsistoti ant slidžių ir išmokė mėgautis žiemos malonumais. Jis nuolatos tempė mane į baseiną, vedėsi į teatrą. Pats tvarkė namus, gamino maistą. Būčiau ir negalėjusi sugalvoti, ko dar trokštu iš žmogaus, su kuriuo gyvenu. Tačiau širdies gilumoje mano jausmai jam vis dėlto buvo labiau panašūs į jausmus broliui, bet ne mylimam vaikinui, su kuriuo norėčiau nugyventi visą likusį gyvenimą ir susilaukti vaikų.
Atsidūriau aklavietėje. Tačiau negalėjau sprukti kaip žiurkė iš skęstančio laivo, nes nenorėjau įskaudinti žmogaus, kuris mane tikrai labai mylėjo. Negalėjau pasisakyti Pauliui, kad mūsų bendravimas neturi ateities.
Kasdien vis sunkiau buvo priimti Pauliaus dėmesį ir pastangas suteikti man džiaugsmo. Kuo labiau jis stengdavosi, tuo sunkiau man būdavo atsiliepti į jo linksmumą ir džiugesį. Vis labiau ėmiau užsisklęsti savyje, atsisakiau pramogų, pasinėriau į knygų pasaulį. Be to, artėjo mano studijų pabaiga, tad vis daugiau laiko ir jėgų teko skirti diplominiam darbui. Tikėjausi, kad baigusi studijas tarytum savaime išsivaduosiu iš slegiančios draugystės su Pauliumi ir tapsiu nuo jo visiškai nepriklausoma.
Tačiau netikėtai vieną dieną Paulius į namus po darbo grįžo nebe vienas. Kartu su juo, tarytum bijodamas sutrukdyti ir nedrąsiai žvilgsniu ieškodamas manęs, pro duris įžengė aukštas rudakis vaikinas.
– Simas. Pauliaus klasiokas, – trumpai drūtai prisistatė tiesdamas ranką.
Meluosiu, jei pasakysiu, kad nuo jo rankos paspaudimo per mane nenubėgo virpulys. Ir kad jo žvilgsnis, akimirką susitikęs su manuoju, nenutrenkė manęs kaip pats tikriausias žaibas. Tačiau, kaip įmanydama, stengiausi to neparodyti. Be to, net ir pati nelabai suvokiau, kas vyksta mano širdyje.
Tylėdama paskutinį kartą užrakinau buto duris ir įmečiau į pašto dėžutę raktą.
Draugai buvo nesimatę ketverius metus. Visus juos Simas praleido dirbdamas Airijoje. Nesikišau į pokalbį, tačiau viena ausimi visą laiką klausiausi, ką seni bičiuliai pasakojo vienas kitam susitikę po tokio ilgo nesimatymo. Gaudžiau kiekvieną žodį, ir ypač puikiai išgirdau, kaip Simas pasisakė Airijoje gyvenęs kartu su pusbroliu ir dviem jo draugais. Taip pat jis pasijuokė, kad pačios gražiausios merginos vis dėlto yra lietuvaitės ir kad nė viena raudonplaukė airė savo grožiu niekada negalės joms prilygti.
Po šių žodžių mūsų su Simu žvilgsniai ir vėl susitiko. Spėjau pastebėti, kad jo rudos akys šypsosi, ir ūmai supratau, kad mano veidą taip pat nušvietė šypsena.
Vėliau visi trys gėrėme arbatą, kalbėjome apie tai, koks yra šiandieninis mūsų gyvenimas Lietuvoje ir kas laukia Simo, mėginančio įšokti atgal į senas vėžes. Juokėmės ir spėliojome, kiek laiko jis ištvers mums taip įprastus sunkumus ir nepriteklius, ir visai nepastebėjome, kaip atėjo laikas mūsų svečiui keliauti į namus. Bičiuliai atsisveikino pažadėdami netrukus vėl susitikti ir imtis organizuoti klasės susitikimą, nes po mokyklos baigimo buvo praėję jau penkeri metai.
Tokiu būdu Simas tapo dažnas mūsų svečias. Supratau ir jaučiau, kad jis lankosi pas mus ne vien tik norėdamas susitikti su Pauliumi, juolab, kad klasės susitikimo reikalai jau buvo užbaigti, beliko sulaukti paskirtosios dienos. Daug labiau nei Paulių Simui reikėjo matyti mane. Būti arti, kalbėtis, žiūrėti man į akis, drauge juoktis ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
Simas pats pasisiūlė išversti į anglų kalbą mano diplominio darbo anotaciją, vežiojo mane į universitetą pas recenzentą, rūpinosi mano darbo įrišimu. Žodžiu, Pauliui būnant darbe, jis kaip įmanydamas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su manimi, ir vienintelis nekeliantis įtarimų pretekstas buvo noras padėti mano kasdieniuose rūpesčiuose ir darbuose.
Jaučiau, kaip mano širdis kasdien vis labiau tolsta nuo Pauliaus ir linksta link Simo. Žinojau, kad neišvengiamai artėja akimirka, kai turėsiu sudėlioti visus taškus virš "i", o tai reiškia – paversti priešais pačius geriausius mokyklos, klasės ir net suolo draugus. Tačiau melas jau tikrai nebegalėjo būti išeitis.
Tylėdama ir tarytum be jokio džiaugsmo įžengiau į Simo namus ir susiriečiau jo fotelyje. Netrukdoma iki soties išsiverkiau...
Ilgainiui ir Paulius, lyg kažką negero nujausdamas, ėmė skvarbiu žvilgsniu stebėti mudviejų su Simu bendravimą. Jam kilęs įtarimas nebuvo be pagrindo – tik aklas galėjo nematyti tarp mūsų skraidančių aistros kibirkščių, nors tuo metu, gerbdami Paulių, dar nebuvome išdrįsę net pasibučiuoti. Norėjau ir laukiau, kada Paulius paklaus manęs, kas gi iš tikrųjų jam tiesiai po nosimi vyksta. Tačiau jis neklausė. Tik stengėsi būti man dar atidesnis ir dar švelnesnis.
Ta diena, kai viskas galutinai stojo į savo vietas, buvo ir pati sunkiausia, ir pati laimingiausia mano gyvenime. Sunkiausia, nes atstūmiau ir įskaudinau žmogų, kuris beveik trejus metus mylėjo mane ir rūpinosi manimi. Ir laimingiausia, nes tą dieną pasiekiau vieną labai svarbią savo gyvenimo pergalę – apgyniau diplominį darbą ir pažengiau vienu savo gyvenimo laipteliu aukštyn.
Išėjusią iš auditorijos dar virpančiomis iš jaudulio kojomis mane iš karto į glėbį pačiupo Simas. Net neįsivaizdavau, kad jis galėtų laukti manęs ir tuo metu, kai gyniau savo darbą, dalintis su manimi mano begaline įtampa, kurią tikrai sunkiai sekėsi suvaldyti. Štai tada Simas pirmą kartą mane pabučiavo.
Žinojau, kad tai ne bičiulio bučinys – šitaip bučiuojamos tik mylimos merginos... Jaučiausi laiminga. Kupina. Pasirengusi sprogti iš džiaugsmo. Traukiau į save Simo padovanotų frezijų kvapą ir patyriau tokią gyvenimo pilnatvę, kokią įsivaizdavau esant tik romanuose.
Paskui stabtelėjome kavinukėje išgerti šampano. Simas tylėdamas laikė mano ranką ir šypsojosi. Nemačiau ir nejaučiau nieko aplinkui. Abu buvome panirę į savo mintis. Žinojau, kad taip turėjo nutikti. Po ilgos tylos Simas pasakė:
– Kai išgersi šampaną, važiuosime susirinkti tavo daiktus.
Nesipriešinau likimui. Tylėdama susikroviau į krepšius savo nedidelę studentišką mantą. Tylėdama paskutinį kartą nužvelgiau kambarį, kuriame kartu su Pauliumi prabėgo daug gražių mano gyvenimo dienų. Tylėdama paskutinį kartą užrakinau buto duris ir įmečiau į pašto dėžutę raktą. Tylėdama ir tarytum be jokio džiaugsmo įžengiau į Simo namus ir susiriečiau jo fotelyje. Netrukdoma iki soties išsiverkiau, tuo pačiu užbraukdama visą savo praeitį ir pradėdama naują, tikrą gyvenimą, apie kokį svajojau.
Į klasės susitikimą Simas nenuėjo. Vėliau sužinojau, kad nebuvo jame ir Pauliaus. Abu organizatoriai, tarp kurių įsiterpė mylima moteris, nebenorėjo akis į akį susitikti vienas su kitu.
Prabėgo nemažai laiko.
Gerbiu Paulių, kad jis nepersekiojo manęs, nekerštavo Simui. Tik iki šiol labai apgailestauju, kad išsikraustydama iš Pauliaus namų, pamiršau pasiimti iš jo vonios kambario savo dantų šepetėlį – liūdną laimingų dienų prisiminimą...
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
