Pati mergaitė – vyriausia šeimoje – gerai mokėsi, buvo graži, miela ir maloni. Pirmaisiais apsilankymais mūsų namuose ji elgdavosi tarytum išgąsdintas paukščiukas: mindžikuodavo, nedrįsdama atsisėsti į odinį fotelį, sutrikdavo pakviesta prie pietums padengto stalo, bijojo naudotis kai kuriais buitiniais ir virtuvės prietaisais, o sudaužiusi vyno taurę taip apsiašarojo, tarytum būtų praradusi pusę karalystės.
Buvau apimta prieštaringų jausmų: užuojautos, gailesčio ir meilės likimo nuskriaustam vaikui, bet kartu ir nerimo bei baimės, nes obuolys nuo obels netoli rieda, o vilkas visada žiūri į girią.
Neprieštaravau sūnui dėl jo pasirinkimo, bet giliai širdyje tikėjausi, kad tie jausmai ilgai nesitęs, tuo labiau, kad tai buvo pirmoji mokyklinė meilė. Tikėjausi, kad Ričardas, baigęs mokyklą, išvažiuos iš namų studijuoti, ir visi jaunatviški jausmai liks vien tik prisiminimuose, tad santūriai toleravau sūnaus draugę, neatkalbinėdama nuo draugystės, bet ir nė kiek jos neskatindama.
Atrodė, kad Ričardas ir Vaiva skrajoja padebesiais: yra idealistai, romantikai ir svajotojai. Įsivaizdavau, kad tarytum angelėliai susikibę rankutėmis jie vaikštinėja vos tik prasidedančios savo jaunystės takais. Mano sūnus buvo dar toks vaikiškas, toks nerūpestingas... Ir aš net košmariškame sapne nebūčiau susapnavusi, kad jis jau seniai nebe vaikas, o vyras.
Bet buvo būtent taip. Ir sužinojau apie tai tokiais aplinkiniais keliais, kad net kojos sulinksta prisimenant tas sunkias dienas. Tik racionalaus savo vyro proto dėka (jis nebuvo mano sūnaus tėvas; su Ričardo tėvu buvau išsiskyrusi) nepuoliau į paniką ir į isteriją.
O padėtis buvo iš tiesų kebli.
Bijodami pasisakyti apie juos ištikusią bėdą, vaikai pagalbos kreipėsi į kitame mieste gyvenantį Ričardo tėvą. Tiesiai šviesiai paprašė padėti surasti gydytoją, kuris galėtų Vaivai padaryti abortą.
Santūriai toleravau sūnaus draugę, neatkalbinėdama nuo draugystės, bet ir nė kiek jos neskatindama.
Tėvas, jausdamasis skolingas savo sūnui, kad pametė jį dar visai mažą ir niekada nė kiek juo nesidomėjo, suskubo „grąžinti skolą“, ir vieną gražią dieną aš buvau nustebinta, kad vidury savaitės, užuot ėję į pamokas, Ričardas su Vaiva pareiškė išvykstantys į Kauną. Tačiau paklausti, kokie neatidėliotini reikalai juos ten gena, pradėjo keistai muistytis, žvalgytis tarpusavyje ir nesugebėjo atsakyti. Truputį vėliau išgirdau Ričardą su kažkuo pašnibždomis kalbant telefonu. Štai tada ir suveikė mano motiniškas įtarumo ir nepasitikėjimo saugiklis.
Gėda, bet prisitaikiusi slapta pasirausiau sūnaus mobiliajame telefone. O radusi nepažįstą numerį skubiai jį nusirašiau. Tai buvo ne mobiliojo, bet fiksuoto ryšio telefono numeris, ir jau kitą dieną, negalėdama sutramdyti smalsumo, aš juo paskambinau. Kitame laido gale išgirdau:
– XXX klinikos registratūra...
Štai taip pamažu, žodis po žodžio, paaiškėjo visa tiesa.
Ašarojo ne tik Ričardas su Vaiva, bet ir aš. O mano vyras tylėdamas vaikščiojo iš vieno kambario galo į kitą, ir kai galiausiai prabilo, nė vienas net nepagalvojome, kad galėtų būti priimtas geresnis sprendimas. O gal nė vienas neturėjome jėgų priešintis arba imtis atsakomybės ką nors nuspręsti kitaip.
Štai taip po gero pusmečio aš tapau močiute. O Ričardui ir Vaivai atsiimant brandos atestatus, mano mažėlė septintokė dukra po mokyklos langais vežimėlyje jau sūpavo mažąją Adelę.
Gyvenimas tapo nepakeliamai sunkus.
Visi glaudėmės nedideliame mūsų bute. Apie tai, kad jaunoji pora su kūdikiu galėtų persikelti gyventi pas Vaivos tėvus, negalėjo būti nė kalbos. Neverta net stebėtis, kad mums visą laiką stigo pinigų. Juk vietoje dviejų vaikų staiga namuose atsirado keturi. Poreikiai išaugo, o galimybės, deja, liko tokios pačios.
Apie jokias studijas tą vasarą nė vienas net neužsiminė. Norą mokytis pakeitė elementariausias noras išsimiegoti, nes mažylė buvo labai nerami, verkdavo naktį ir dieną, o aš eidavau į darbą ir nelabai galėdavau padėti ją prižiūrėti.
Vasaros pabaigoje vaikai nusprendė susituokti. Raminau save, kad tai logiškas žingsnis, ir kad didysis stresas – žinia apie gimsiantį kūdikį – buvo nepalyginamai didesnis. Puotos nekėlėme. Nekvietėme jokių svečių. Tuo pačiu pakrikštijome ir mažąją Adelę.
Vis dėlto man nė nenutuokiant į ceremoniją bažnyčioje atvyko vienas netikėtas svečias – Ričardo tėvas. Mano nuostabai, jis ne tik prisistatė, bet ir padovanojo vaikams nemažą pluoštelį pinigų. Vaivos tėvai net nesiteikė ateiti į bažnyčią, tačiau tą patį vakarą, jau truputį įkaušę, prisistatė į mūsų namus. Tikriausiai, tikėdamiesi, kad bus pakviesti prie vaišių stalo. Tačiau vaišių nebuvo. Vietoje to mes visi tupinėjome apie Adelę, kuri parnešta iš bažnyčios netikėtai sukarščiavo. Būtent tada Vaivos tėvai pirmą kartą pamatė savo pirmąją anūkę.
Tokias dideles gyvenimo permainas jau seniai prisijaukinome ir net neįsivaizduojame, kad galėtume neturėti Adelės – ji visų mūsų beribis džiaugsmas. Ir, žinoma, rūpestis.
Vasaros pabaigoje vaikai nusprendė susituokti. Raminau save, kad tai logiškas žingsnis, ir kad didysis stresas – žinia apie gimsiantį kūdikį – buvo nepalyginamai didesnis.
Tikiuosi, kad mažylei paaugus vaikai vis dėlto studijuos. Džiaugiuosi, kad mano sūnus nėra toks vaikiškas, kaip galvojau: jis nebijo darbo ir kantriai mokosi būti šeimos žmogumi: vyru ir tėvu.
Tai, ko negaliu pakeisti, manęs jau nebepriverčia naktį išpiltai prakaito pašokti iš miego. Tikiu ir tikiuosi, kad gerokai per anksti problemomis apsiraizgęs gyvenimas vaikus užgrūdins, išmokys kantrybės, pagarbos, tolerantiškumo, pasiaukojimo ir niekada nesuduš, kaip sudužo manasis, kai su mažučiu sūneliu ant rankų likau visiškai viena...
Dėkojame istorijos autorei už nuoširdumą ir dovanojame jai maisto papildą grožiui puoselėti „BioSil“.
Pagrindinė „BioSil“ veiklioji medžiaga ch-OSA® – cholinu stabilizuota ortosilicio rūgštis – skatina natūralią kolageno, kuris itin naudingas odai, plaukams, nagams, kaulams, sąnariams, gamybą.
„BioSil“ komplekse yra vitamino C, kuris padeda palaikyti normalų kolageno, kuris reikalingas normaliai kraujagyslių, kremzlių, dantenų, odos funkcijai, kiekį.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: pakeisti darbą, parašyti knygą, ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
