Kadangi tuo metu lankiau gimnaziją, ji man buvo tapusi antrais namais. Kasdien viskas tas pats per tą patį. Atrodo, visi gimnazijos nariai buvo savi, kiekvienas tarsi pažįstamas ar bent jau žinomas. Bet būtent ta vienintelė diena buvo kažkuo išskirtinė. Skambutis į pertrauką. Skubėjau dėtis daiktus ir kuo greičiau dingti iš klasės. Tas pats koridorius, pro kurį praeini keletą ar keliasdešimt kartų per dieną, tie patys veidai...
Ir štai, žvilgsnis, atrodo, „užkliuvo“ už vieno nematyto žmogaus. Mūsų akys susitiko. Nežinojau, kas jis toks, bet į jį žiūrėdama jaučiausi neįprastai. Jis man niekas, visiškai svetimas asmuo, bet atitraukti akis nuo jo buvo pernelyg sunku. Tą patį mačiau ir iš jo pusės, nes prasilenkdami abu atsigręžėme atgal. Tai taip savotiškai keista ir neįprasta. Jo akys buvo tokios gilios, tamsios, paslaptingos ar net truputį žudančios. Visą vakarą galvojau apie jį, kas jis per žmogus ir iš kur jis atsirado. Tačiau kitą dieną jo nemačiau, po kelių savaičių jį jau buvau pamiršusi. Ir štai vėl jis „išdygo“. Ir vėl tas pats. Ir vėl mūsų žvilgsniai susitiko. Pertraukos metu nuskubėjau į biblioteką ir panagrinėjau mokyklos istoriją. Vis dėlto jis tos pačios bendruomenės narys, gimnazistas. Tik metais už mane vyresnis. Ir kodėl aš jo ankščiau nepastebėjau?
Gruodžio mėnuo. Visai čia pat mano gimtadienis, todėl tenka rūpintis jo rengimu. Bet štai ir vėl eilinė diena, ir aš sėdžiu prie kompiuterio visa įnikusi į „Facebook‘ą“. Tik staiga ir visai netikėtai naujas pranešimas, naujas kvietimas į draugus. Ir štai pamatau vėl tą patį žmogų iš mokyklos. Čia sužinau jo vardą. Manau, visai neblogai žinoti vardą to žmogaus, dėl kurio mano galvoje vyksta sumaištis. „Taip, Tomas, tiesiog nuostabu“, – tyliai pagalvoju mintyse. Nusprendžiau jam parašyti, kad jei ir toliau į mane planuoja žiūrėti tokiomis savo akimis, tai tegul bent jau išdrįsta ir pasisveikinti. Žinoma, rašiau ne taip įžūliai ir grubiai, labiau stengiausi būti maloni ir nekaprizinga. Peržiūrėjo, bet neatrašė. Pagalvojau: „Na ir tegul eina velniop, turiu svarbesnių reikalų nei jis.“
Taigi, gruodžio pabaiga.. Mano gimtadienio rytas. Vis skubu, dėlioju, tvarkausi, ir štai netikėtas skambutis telefonu. Skambina nežinomas numeris. Paskambinusi moteris prisistatė esą iš gėlių salono ir turinti man pristatyti dovaną, pasiteiravo, kuriuo metu galėtų pasirodyti prie mano namų. Net sutrikau, kas per dovana, kokie dar gėlių salonai, kas apskritai užsakė tai... Maniau, vis vien anksčiau nesužinosiu, todėl teko laukti vakaro, kol ji atvyks.
Viskas buvo tobula. Galbūt kažkam iš šono tai atrodė banalu, paprasta, bet svarbiausia mums buvo gera...
Skambutis į duris: „Štai, jums gėlės. Jos nuo Tomo“. Visa „apšalusi“ likau stovėti tarpduryje. 7 raudonos rožės, o atvirutėje sveikinimas gimtadienio proga. Tiesiog kaip romantiniame filme. Visiškai to nesitikėjau. Aš juk jo nepažįstu, nežinau, kas jis toks, o man jau ir gėles dovanoja. Tą pačią akimirką prisijungiau prie „Facebook‘o“, kad galėčiau jam padėkoti už tokią nuostabią dovaną.
Praėjo keletas savaičių, per jas ėmėme susirašinėti, daugiau bendrauti, kartais ir mokykloje stabtelėti, pasišnekučiuoti. Ilgi mūsų susirašinėjimai iki 4 ryto nė vienam nesudarė nepatogumų. Pokalbiai vykdavo be priekaištų, be perstojo ir visiškai laisvai. Kiekvieną dieną tapau po truputį laimingesnė, rytais nebesijausdavau tokia nepatraukli ir pagaliau pradėjau save dar labiau mylėti. Tą mėnesį įvyko pirmasis mūsų pasimatymas. Jo metu man drebėjo ne tik kojos ir rankos, bet virpėjo ir mano balsas. Nepaisant to, visą laiką šypsojausi ir tai dariau visai nejučiomis, atrodo, kažkas iš vidaus mane būtų surakinę.
Laikas bėgo ir toliau, mes tapome artimi. Tapome artimesni nei buvome vakar, ir tai džiugino. Žinoma, vasara – puikus metas. Šiluma, saulė, jūra, apnuoginti kūnai ir dviejų žmonių įsimylėjusios akys. Tiesiog pasaka, o ne realybė mudviejų atostogos Palangoje, Jūrmaloje... Ir kartu kurti abiejų ateities planai. Vakarais sėdėjimas prie jūros ir žiūrėjimas, kaip leidžiasi saulė, kažkada man atrodė toks banalus dalykas, bet tuo metu tai buvo kažkas ypatingo, nepaprasto, kerinčio. Atrodė, galėčiau visa tai stebėti valandų valandas, o dar kai artimas žmogus šalia... Su juo galėjau jaustis nepaprasta.
Kažkurią dieną jis manęs paklausė, kas yra meilė? Daugelis juoktumėtės iš tokio klausimo, o aš tiesiog nusišypsojau ir atsakiau: „Tai kiekvienam skirtingai suprantamas dalykas. Jos gal net nėra, bet, tarkim, tą jausmą pavadinsiu meile. Man meilė yra, kai aš naktimis užmiegu su mintimis apie tave, o ryte prabundu su tomis pačiomis, kai einu viena gatve, visa užsisvajojusi ir išsišiepusi iki ausų, kol suprantu, kad galvojau apie tave, kai iš tavęs atimu tavo drabužius, o ypač vieną mylimiausių tavo bluzonų ir vakarais įsisuku į jį, nors tavęs šalia nėra, bet bent jau turiu dalelę tavęs. Kai tave vadinu įvairiausiais gražiais ir negražiais žodžiais, o tu man atsakai tuo pačiu, kai tu mane žiauriai erzini, bet aš vis tiek negaliu tau atsispirti, negaliu ant tavęs pykti, meilė – tai kai ryte prabundu visa užtinusi, atsisuku į tave, o tu man nusišypsai.“ Po šių mano žodžių jis tuo metu sugebėjo tik nusišypsoti ir karštai mane pabučiuoti.
Viskas buvo tobula. Galbūt kažkam iš šono tai atrodė banalu, paprasta, bet svarbiausia mums buvo gera...
Tačiau kažkas atsitiko. Galbūt atstumas (jam išvykus studijuoti į kitą miestą), galbūt kiti, nauji žmonės, sutrukdė mums. Ėmėme rečiau susitikinėti, rečiau bendrauti, viskas atrodė šąla, vėsta. Tiek akimirkų praleista kartu, tiek daug džiugių atsiminimų, o dabar viskas baigta? Negalėjau tuo patikėti ir negaliu iki šiol. Jis man parašo kiekvieną savaitę pasiteiraudamas, kaip man sekasi, o aš perklausiu jo to paties. Bijau rašyti, kad aš jo beprotiškai pasiilgau, nes bijau likti nesuprasta. Kažkada nė vienas neįsivaizdavom, kad kažkas gali mus išskirti, kad mes nebūsime kartu. Tai atrodė neįgyvendinama, o dabar tai tiesiog realybė. Ir vis dėlto, kai pagalvoji: nuo ko viskas prasidėjo? Ogi nuo paprasto, vieno vienintelio žvilgsnio.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Savo istorijas, lemtingus nutikimus ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autorės bus apdovanotos prizais.
