O kaipgi kitaip: žinomas, turtingas, lydimas sėkmės... Regis, būtent tai jis ir norėdavo pabrėžti rengdamas triukšmingus vakarėlius, ypač savo gimtadienius, į kuriuos sukviesdavo artimus ir tolimus draugus, gimines ir net vos iš matymo žinomus žmones. Tačiau tas jo gyvenimo blizgesys ilgainiui ėmė atrodyti netikras, lyg kažką slepiantis.
Pažįstami stebėdavosi, kad prabangiuose jo gimtadieniuose visada trūkdavo pačių artimiausių žmonių – žmonos ir dviejų dukrų. Iš pradžių jis tai aiškindavo (o paskui ir nebeaiškindavo) labai paprastai: vos atėjus vasarai, žmona su mokyklinukėmis dukromis keliems mėnesiams išvažiuodavo atostogauti tai į vieną, tai į kitą šalį. Tai buvo gana keista, nes Andrius dažnai draugams sakydavo, kad jis išauklėtas taip, jog šeima jam – svarbiausia. Kadangi jo gimtadienis birželio viduryje, nors kartą žmona su mergaitėmis gal galėjo išvažiuoti atostogauti šiek tiek vėliau?
Kartą pačiame eilinio gimtadienio įkarštyje vieno jo draugo žmona ryžosi su Andriumi pasikalbėti iš širdies. Gal drąsos įkvėpė ir tai, kad ji – psichologė ir jau seniai įtarė, jog kažkas čia ne taip... Po ramaus dešimties minučių pašnekesio jai tapo aišku – žmogų jau seniai kankina problemos. Praėjus kelioms dienoms, Andrius atėjo į jos kabinetą. Į paprastą klausimą, ar jam būtų malonu, jei jo gimtadienyje dalyvautų žmona su dukromis, jis atsakė išsisukinėdamas, t. y. kad vaikams sveika pabūti prie jūros, išvėdinti galvas. Pokalbis nesimezgė, bet Andrius po savaitės atėjo dar sykį. Dabar jis buvo linkęs išsipasakoti.
Prisipažino ilgai galvojęs, kam jam reikia tų prabangių vakarėlių. Pasirodo, kad nesijaustų vienišas ir kad per savo gimtadienį išgirstų daug gražių žodžių apie save. Pastaruoju metu jie su žmona jaučiasi negrįžtamai atitolę vienas nuo kito ir nė nemėgina ką nors keisti.
Kalbėdamas su psichologe apie šeimą, Andrius prasitarė, kad šeimą kūrė remdamasis tėvų pavyzdžiu: greitos ankstyvos vedybos, du vaikai pametinukai, netgi jo žmona viskuo panaši į motiną. Kaip ir tėvas, jis buvo įsitikinęs, kad svarbiausia – materialiai aprūpinti šeimą, o visa kita kaip nors išsispręs.
Paromis dirbdamas, kad galėtų, jo žodžiais tariant, „pasiekti tam tikrą lygį“, jis pamiršo savo jaunystės svajones – o juk kažkada svajojo piešti, tapti dailininku. Tik greitai suprato, kad tokia profesija jam nesukraus turtų. Pasirinko tai, kas turėjo jam atnešti finansinę sėkmę.
Palaipsniui jis įtikino save, kad gyvena puikiai: švaistė pinigus, dovanojo žmonai ir dukroms brangias dovanas (o jos norėjo vis daugiau ir daugiau), bet vis skaudžiau jautė, kad toks gyvenimas neatneša jokio džiaugsmo. Toliau susitikinėdamas su psichologe, Andrius nusprendė parduoti dalį verslo ir leistis į ilgą kelionę. Kad pabūtų vienas su savimi ir nuspręstų, ko jam reikia iš gyvenimo, kad galėtų laisvalaikiu tapyti. Išvažiuodamas draugams pasakė, jog savęs ieškoti niekada ne vėlu, kaip ir keisti tą gražų (kitiems) gyvenimą į kitokį. Galbūt gražesnį tik sau...
