Vaikystė? Kas gi tai? Nerūpestingas ir laimingas žmogaus gyvenimo laikotarpis? Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką.
Noriu papasakoti, apie 5-metę mergaitę, vardu Odrė, kuri gyveno su ją labai mylinčia močiute...
Iki šiol prisimenu tą baisią dieną, kai močiutė mirė, man sėdint jai ant kelių. Ir tada viskas pasikeitė, grįžo „mama“, kuri penkerius metus gyveno užsienyje. Na turbūt įsivaizduojate, koks „stiprus“ tarp mūsų buvo ryšys...
Tiksliai neprisimenu, kada ir kaip tai įvyko, bet vieną dieną su mumis pradėjo gyventi vyras. Ir tai nebuvo mano tėtis, nes mano tėtis buvo žuvęs. Kiek prisimenu savo mamą, ji visada buvo labai nervinga ir agresyvi, dažnai ant manęs rėkdavo ir mušdavo už menkiausius dalykus: ar tai būtų neišplautas puodelis ar netaisyklingai perskaitytas žodis. Mama mane mokė rašyti ir skaityti, kas man nelabai sekėsi, ir už tas nesėkmes ji stipriai ant manęs išsiliedavo...
Galvojate, noriu papasakoti, kokia bloga buvo mano mama, kaip ji mane mušdavo? Pusė tiesos tame yra... Bet iš tikrųjų noriu papasakoti apie savo patėvį. Ir kaip vieną dieną stovėjau prieš jį nuoga, būdama vos penkerių, kol jis save tenkino.
Toliau viską prisimenu, kaip per miglą. Prisimenu jo grasinimus, jo mušimus (kartais jie mušdavo mane kartu su mama) ir jo šlykštynes, kai mama būdavo darbe. Mama, žinoma, nė neįtarė, kas vyksta. O aš negalėjau jai nieko pasakyti, nes ji jokiu gyvu nebūtų manim patikėjusi. Kaip galėtų patikėti dukra, kurios nemylėjo... Skaudžiausi mano pirmieji išgirsti žodžiai iš mamos buvo, kad aš numirčiau, kad nebegrįžčiau iš mokyklos.
Bet norite tikėkite, norite ne, aš ją vis tiek mylėjau. Atrodė, kuo blogiau ji su manim elgėsi, tuo labiau ją mylėjau. Juk be jos aš daugiau nieko neturėjau. Bet vieną dieną po tokių jos žodžių nebeištvėriau.
Mielosios moterys, jei jau taip nutiko, kad negyvenate su savo vaiko tėvu, prašau, atidžiai žiūrėkite, kokius vyrus atvedate į šeimą.
Tada man buvo gal kokie 12 metų. Patėvis jau manęs nebenurenginėdavo, nes buvau išmokusi apsiginti (žinoma, savęs tenkinimu jis mėgavosi ir toliau). Bet tai nesumažimo mano kančių. Mane nuolat persekiojo žinojimas, kad tikra mama manęs nemyli ir linki mirties. Nesvarbu, tegul ji būtų tai sakiusi tik iš pykčio - tie žodžiai buvo skaudesni už bet kokias žaizdas. Juk niekas neateis ir tavęs neapgins, nepasakys „myliu tave dukryte“.
O aš tik norėjau augti kaip normalus vaikas, su mylima mama. Nieko keista, kad visa tai atvedė iki savižudybės. Prisirinkusi didelių ir mažų, baltų ir spalvotų senų močiutės tablečių, nusprendžiau atsisveikint su šiuo pasauliu. O kam gyventi - juk vis tiek niekam nereikalinga ir niekas manęs nemyli. Deja, likau gyva, o mama taip ir nesuprato, kad tai buvo bandymas nusižudyti, bandymas atkreipti jos dėmesį. Gydytojai diagnozavo epilepsiją - turbūt dėl iš burnos pasipilusių putų.
Niekas nepasikeitė ir toliau. Tik tiek, kad mama liovėsi mane mušusi. Tą dieną jaučiausi tarsi tik dabar būčiau pradėjusi gyventi. Vėliau prasidėjo mano paauglystė, isterijos ir mamos ašaros, kai aš viską, ką ji man buvo pasakiusi vaikystėje, pradėjau jai sakyti atgal. Nors plyšo širdis, matant mamą verkiančią, sakiau jai: „kad tu numirtum'“. Juk taip ji man pasakė, kai dar buvau vaikas, kai be jos neturėjau daugiau nieko šiam pasaulyje...
Vos sulaukusi 18 metų, palikau mamos namus ir išvykau mokytis į kitą miestą. Viskas pasikeitė: nauji žmonės, nauji draugai. Pas mamą beveik negrįždavau, nenorėjau matyti patėvio, kuris būdavo toks laimingas, pamatęs mane. Mama viską sužinojo prieš metus, nes, pasirodo, mano patėvio nuokrypiai buvo žinomi ir kitiems žmonėms dar nuo jo vaikystės. Ir kodėl tie žmonės mano mamai to nepasakė prieš 23 metus... Ji man pažadėjo jį palikti, bet iki šiol jie vis dar kartu. Aš jai atleidau. Pagaliau atleidau. Supratau, kad kaltindama ją, niekada nerasiu sielos ramybės. Juk kad ir kaip būtų, ji mano mama - nepaisant smurto ir agresijos, visą kita aš gavau iš jos.
Tai kas įvyko vaikystėje, šiandien jau beveik nebedaro įtakos mano poelgiams ir asmenybei. Nors prisipažinsiu, buvo labai sunku bendrauti su žmonėmis, pamilti save ir kitus, dar ne kartą po to bandžiau atimti sau gyvybę, nes niekaip nerasdavau ramybės ir laimės.
Papasakodama savo istoriją, noriu pabrėžti: mielosios moterys, jei jau taip nutiko, kad negyvenate su savo vaiko tėvu, prašau, atidžiai žiūrėkite, kokius vyrus atvedate į šeimą, nes vaikai to nepasakys. O kai sužinosite, bus per vėlu sakyti: „Atleisk, aš nežinojau“.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
